Gyvenimas

2021.01.13 12:20

Alytuje savanoriaujanti verslininkė: palatose dez­in­fe­kuo­dama spin­te­les esu ma­čiu­si ant jų pri­var­vė­ju­sio vaš­ko

Alma Mosteikaitė, Alytausnaujienos.lt2021.01.13 12:20

Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė sa­va­no­rių kai ku­riuo­se sky­riuo­se, pa­vyz­džiui, Pri­ėmi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos, tu­rė­jo ir iki ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos. Ta­čiau sa­va­no­rys­tė ne­bu­vo to­kia ak­tu­a­li kaip da­bar, nuo per­nykš­čio lap­kri­čio pra­džios li­go­ni­nė­je ėmus veik­ti CO­VID-19 in­fek­ci­jos sky­riui. Da­bar li­go­ni­nė­je yra de­šimt sa­va­no­rių, pa­de­dan­čių ne tik šio, bet ir Pri­ėmi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos, Re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių me­di­kams.

Tiek yra su­da­ry­ta sa­va­no­rys­tės su­tar­čių su­de­ri­nant veik­los die­nų ir va­lan­dų skai­čių. Pas­ta­ruo­ju me­tu su­tar­tys su­da­ro­mos vie­nam mė­ne­siui, vė­liau ga­li bū­ti pra­tę­sia­mos. Sa­va­no­rys­tę li­go­ni­nė­je vyk­dė ir vyk­do įvai­rių iš­si­la­vi­ni­mų ir pro­fe­si­jų žmo­nės: stu­den­tai, pe­da­go­gai, ver­slo at­sto­vai, vals­ty­bės tar­nau­to­jai. Vie­na iš il­giau­siai li­go­ni­nės „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je sa­va­no­riau­jan­čių­jų yra aly­tiš­kė, dvie­jų mies­te įkur­tų gro­žio sa­lo­nų sa­vi­nin­kė ir va­do­vė Li­na Vait­ke­vi­čie­nė, Vil­niaus uni­ver­si­te­te, Eko­no­mi­kos fa­kul­te­te bai­gu­si ver­slo va­dy­bos stu­di­jas. Su ja ir kal­ba­mės apie sa­va­no­rys­tę li­go­ni­nė­je.

– Ka­da pra­dė­jo­te sa­va­no­riau­ti li­go­ni­nės „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je ir kas lė­mė to­kį Jū­sų ap­si­spren­di­mą?

– Tu­rė­jau kon­tak­tą su ser­gan­čiuo­ju CO­VID-19, izo­lia­vau­si ir pa­ti per­nykš­čio gruo­džio 9-ąją nu­va­žia­vau pa­si­da­ry­ti tes­to į Aly­taus mo­bi­lų pa­tik­ros punk­tą. Ten pa­ma­čiau tik­rai slo­gią at­mo­sfe­rą: pa­la­pi­nės kaip ka­ro zo­no­je, su­ša­lę me­di­kai lau­kia mū­sų, kad pa­im­tų mė­gi­nį.

Už­plū­do to­kios emo­ci­jos, kad ap­si­ver­kiau, la­bai pa­gai­lo me­di­kų ir pa­si­ju­tau kal­ta, jog mes per ma­žai sten­gia­mės sau­go­tis nuo ko­ro­na­vi­ru­so. Nors pa­ti vi­sa­da lai­kiau­si ir lai­kau­si ka­ran­ti­no tai­syk­lių bei ap­ri­bo­ji­mų.

Ga­vau tei­gia­mą at­sa­ky­mą, per­sir­gau ne leng­viau­sia for­ma. Gruo­džio 22-ąją už­bai­gė ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mą, pa­skam­bi­nau į li­go­ni­nę, už­si­re­gist­ra­vau sa­va­no­rys­tei ir jau ki­tą die­ną pra­dė­jau dar­bus.

La­bai džiau­giuo­si, kad li­go­ni­nė­je sa­va­no­riau­ja ma­no ko­le­gė Ine­ta, skal­byk­lo­je su­ti­kau vai­ki­ną, ku­ris ir­gi sa­va­no­riau­ja. At­ve­žiau skal­bi­nius ir nie­kaip ne­pa­vy­ko už­da­ry­ti lif­to, tuo­met jis per lif­to an­gą pa­klau­sė, ar vis­kas ge­rai, ar už­kel­siu skal­bi­nius. Man ne­pa­vy­ko, at­ėjo iš an­tro aukš­to ir pa­dė­jo, pa­sa­kė, kad jis sa­va­no­riau­ja. La­bai ap­si­džiau­giau, kad jaunas vaikinas, at­ro­do, moks­lei­vis ar stu­den­tas sa­va­no­riau­ja. To­kie pi­lie­tiš­ki jau­ni žmo­nės yra mū­sų ša­lies at­ei­tis.

– Kiek lai­ko per die­ną ar sa­vai­tę ski­ria­te sa­va­no­rys­tei?

– Sa­va­no­riau­ju kiek­vie­ną die­ną po ke­tu­rias va­lan­das, pa­vy­ko šį dar­bą su­de­rin­ti ir sa­vait­ga­liais, ir vi­so­mis pra­ėju­sių šven­čių die­no­mis. Šian­dien, sau­sio 12-oji, jau yra 21-a ma­no sa­va­no­rys­tės li­go­ni­nė­je die­na. Pla­nuo­ju sa­va­no­riau­ti mė­ne­sį.

– Ko­kie Jū­sų dar­bai li­go­ni­nė­je?

– At­ei­nu ry­te, pa­la­to­se dez­in­fe­kuo­ju lo­vas, spin­te­les, ki­tus pa­vir­šius, kei­čiu li­go­niams pa­ta­ly­nę, ve­žu ją į skal­byk­lą. Par­ve­žu skal­bi­nius iš skal­byk­los. Su­ren­ku me­di­ci­ni­nes at­lie­kas, pa­nau­do­tus kom­bi­ne­zo­nus, ve­žu uti­li­zuo­ti. Pa­de­du li­go­niams pa­si­ruoš­ti į rent­ge­ną ar echos­ko­pi­ją, nu­ne­šu mė­gi­nius ty­ri­mams. Kai grei­to­ji at­ve­ža li­go­nius, jei­gu jie ne­vaikš­to, pa­de­du slau­gėms juos per­kel­ti į li­go­ni­nės lo­vas.

Jau iš­mo­kau pa­jung­ti de­guo­nį, pa­ma­tuo­ti krau­jo spau­di­mą.

– „Ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je ma­to­te įvai­rios būk­lės li­go­nius. Ko­kios aki­mir­kos Jums la­biau­siai įstri­gu­sios?

– La­biau­siai įstrin­ga me­di­kų stip­ry­bė, vos ne kiek­vie­ną die­ną jie su­si­du­ria su la­bai sun­kiais li­go­niais, jų mir­ti­mis ir iš­lie­ka pro­fe­sio­na­lūs.

Ma­nau, kad to­kį dar­bą ga­li dirb­ti ne kiek­vie­nas, tam rei­kia be­ga­li­nės kan­try­bės, stip­ry­bės ir at­si­da­vi­mo ser­gan­čiam ne­pa­žįs­ta­mam žmo­gui.

Me­di­kų dar­bo krū­viai mil­ži­niš­ki, jie tik­rai per­var­gę psi­cho­lo­giš­kai ir fi­ziš­kai. Ma­ne tik­rai ža­vi jų at­si­da­vi­mas dar­bui, jų nuo­šir­dus rū­pes­tis pa­cien­tais, o pa­cien­tų yra įvai­rių: jau­nų, vy­res­nių, se­nų žmo­nių. Pa­si­tai­kė pa­cien­tas ir iš įka­li­ni­mo įstai­gos, ir kvai­ša­lus var­to­jan­tis ne­adek­va­tus žmo­gus, o me­di­kai vie­no­dai rū­pi­na­si vi­sais be iš­im­ties.

Di­džiau­sia pa­dė­ka me­di­kams už to­kį sun­kų dar­bą. Ir ne tik me­di­kams, bet vi­sam li­go­ni­nės per­so­na­lui – va­ly­to­joms, skal­byk­los dar­buo­to­jams, vi­sų pa­rei­gy­bių ne­ga­liu iš­var­dy­ti. Jie vi­si iš tie­sų mū­sų he­ro­jai.

– Ar te­ko su­si­dur­ti su „ko­vi­di­nių“ li­go­nių mir­ties at­ve­jais? Kiek to­kių at­ve­jų bu­vo Jū­sų sa­va­no­ria­vi­mo lai­ko­tar­piu ir kaip Jums pa­vyks­ta ne­pa­lūž­ti to­kio­mis va­lan­do­mis?

– Su mir­ties at­ve­jais „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je tie­sio­giai su­si­dur­ti ne­te­ko. Bet ke­le­tą kar­tą at­ėju­si ry­te į pa­la­tas dez­in­fe­kuo­ti spin­te­lių esu ma­čiu­si ant jų pri­var­vė­ju­sio žva­kių vaš­ko. Su­pran­tu, kad žmo­gaus nak­tį ne­te­ko­me.

Taip pat ne kar­tą te­ko su­tik­ti slau­ges, jau ve­žan­čias mi­ru­sius žmo­nes. Tai la­bai su­kre­čia. Grį­žu­si na­mo dar ku­rį lai­ką bū­nu kaip ne­sa­va. Psi­cho­lo­giš­kai tik­rai sun­ku.

– Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti tiems, ku­rie ne­ti­ki „ko­vi­du“, va­di­na jį iš­gal­vo­tu da­ly­ku?

– Vi­siems, skep­tiš­kai ver­ti­nan­tiems vi­ru­są, nuo­šir­džiai re­ko­men­duo­čiau pa­sa­va­no­riau­ti li­go­ni­nė­je, pa­de­monst­ruo­ti sa­vo drą­są, ku­rią dau­ge­lis taip mėgs­ta ro­dy­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je. Ma­nau, pa­ma­čius, kaip vis­kas at­ro­do iš ar­ti, abe­jo­nių dėl vi­ru­so rim­tu­mo ne­kil­tų.

– Kaip Jū­sų sa­va­no­rys­tę ver­ti­na ar­ti­mie­ji, drau­gai, ar Jū­sų ne­at­kal­bi­nė­jo nuo to­kio dar­bo?

– Šei­ma ma­ne la­bai pa­lai­kė ir pa­lai­ko, duk­ros ir vy­ras džiau­gia­si ma­no spren­di­mu. Ma­no šei­ma su­pra­to, kad at­ėjo lai­kas ne tik im­ti, bet ir duo­ti.

Ti­kiuo­si, kad per­sir­gu­si ko­ro­na­vi­ru­si­ne in­fek­ci­ja įgi­jau šiam vi­ru­sui imu­ni­te­tą ir sa­va­no­riau­jant li­go­ni­nė­je jau ne­be­gre­sia juo už­si­krės­ti. Ta­čiau, kiek įma­no­ma, sau­gau­si. Vi­sa­da li­go­ni­nė­je bū­nu su pil­na ap­sau­gos ap­ran­ga, ku­ri bū­ti­na dir­bant su CO­VID-19 li­go­niais.

– Kaip ma­no­te, ar žmo­nės pa­kan­ka­mai ge­rai sau­go­si CO­VID-19 in­fek­ci­jos?

– Ma­nau, kad dau­gu­ma žmo­nių yra są­mo­nin­gi ir pui­kiai su­pran­ta šios pan­de­mi­jos grės­mę, sau­go­ja­si. Kri­ti­kuo­ti val­džią dėl įves­tų kai ku­rių ap­ri­bo­ji­mų yra leng­viau­sia. Ma­nau, kad rei­kia va­do­vau­tis eks­per­tų iš­va­do­mis ir šiuo sun­kiu lai­ko­tar­piu gal­vo­ti ne tik apie sa­ve.

– Jūs pa­ti esa­te dvie­jų Aly­tu­je įkur­tų gro­žio sa­lo­nų sa­vi­nin­kė ir va­do­vė. Ar stip­riai iš­gy­ve­na­te, kad šiuo me­tu ne­ga­li­te teik­ti pa­slau­gų?

– La­bai gai­la, kad ne­ga­li­me dirb­ti, bet tik­rai dėl to ne­iš­gy­ve­nu. Di­džiuo­juo­si sa­vo ko­lek­ty­vu, ku­ris yra pi­lie­tiš­kas, pui­kiai su­pran­ta si­tu­a­ci­jos rim­tu­mą ir lai­ko­si vi­sų ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mų. Vi­si su­pran­ta­me, kad tik kar­tu su­si­telk­da­mi įveik­si­me vi­sas ne­gan­das.

– Pa­gal Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos nu­sta­ty­tą tvar­ką sa­va­no­riai, da­ly­vau­jan­tys gy­dant ko­ro­na­vi­ru­si­nę in­fek­ci­ją, nu­ma­ty­ti skie­py­ti vie­ni iš pir­mų­jų. Ar skie­py­si­tės, jei gau­si­te kvie­ti­mą?

– Ka­dan­gi esu per­sir­gu­si CO­VID-19, tai skie­pas man pa­gal ga­lio­jan­čią tvar­ką ne­pri­klau­so. Jei­gu jis man pri­klau­sy­tų, tik­rai skie­py­čiau­si. Įsi­ti­ki­nu­si, kad šio­je si­tu­a­ci­jo­je rei­kė­tų pa­si­ti­kė­ti pro­fe­sio­na­lais. Jei­gu skie­pai ga­li iš­gel­bė­ti žmo­nių gy­vy­bes ir su­teik­ti vil­ties grįž­ti į anks­tes­nį gy­ve­ni­mą, bū­ti­na pa­si­nau­do­ti to­kia ga­li­my­be.

P. S. Dėl sa­va­no­rys­tės ga­li­ma kreip­tis į li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ją. Li­go­ni­nė­je sa­va­no­riai lau­kia­mi, ypač il­ga­lai­kiai, ga­lin­tys dirb­ti „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je mė­ne­sį ar bent dvi sa­vai­tes.