Gyvenimas

2021.01.13 09:02

Siciliečio Mario kelias iki Lietuvos: sužinojęs, kad sūnus šeimos versle nedirbs, tėvas išmetė iš namų

LRT RADIJO laida „Pasaulio puodai“, LRT.lt2021.01.13 09:02

„Jeigu būdavau išsišiepęs, žiūrėdavo į mane: ką tu čia – aš juokingas ar kas? Nesuprasdavo“, – anuometinę lietuvių reakciją į nuolat besišypsantį italą LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ pamena sicilietis Mario Termine. Tačiau ir žmonės, ir aplinka, anot jo, Lietuvoje pasikeitę – nebėra ir tokių žvarbių žiemų, pradžioje Mario sukėlusių tokį šoką, kad vyrui nesinorėjo kelti kojos net iš namų.

Sicilietis Mario jau daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvoje. Baigęs virėjo ir barmeno studijas Italijoje Mario savo svajones įgyvendino būtent čia. Sicilijos ir Lietuvos skirtumai bei panašumai, charakteriai, nuotaikos ir kultūros – tokie ingredientai maišomi laidoje. Italą kalbina LRT RADIJO laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius.


– Kokiais keliais atsidūrei Lietuvoje? Kas čia patraukė?

– Įprastas klausimas – esu meilės imigrantas.

– Kitas klausimas, kurį, manau, Lietuvoje užduoda daugelis, sužinoję, kad esi italas, sicilietis, kaip taip gerai išmokai kalbėti lietuviškai?

– Kad nebuvo taip lengva. Pradėjau suprasti po metų, o kalbėti, būti drąsesnis – po dvejų. Po truputį, su klaidomis, bet išmokau visur klijuodamas etiketes: ant šaldytuvo, viryklės, puodelių... Kuo daugiau matai tą žodį, išmoksti.

– Ar sunki lietuvių kalba?

– Nelengva, bet su noru viskas yra įmanoma.

– Augai Sicilijoje, žemdirbių šeimoje. Paties šeima užsiėmė alyvuogių auginimu ir aliejaus spaudimu. Pasirinkai ne šeimos verslą, o dirbti virėjo ir barmeno darbą ne gimtinėje. Kodėl?

– Tai buvo pirmas mano gyvenimo iššūkis. Norėjau, kad būtų kitaip. Paauglystėje norisi išbandyti viską. Gerbiu savo tėvą ir jo darbą, bet mano iššūkis buvo visai kitoks. Mane visada traukdavo, kas vyksta baruose, parduotuvėse – visai kitokie dalykai. Tai leido suprasti, kad aš nebūsiu kaip mano tėvas.

Tėvas mane buvo trims dienoms išmetęs iš namų, kadangi tai nepagarba. Yra tradicija: negali būti, kad mano vaikas eis dirbti kitur. Atsimenu, kaip mano tėvas sakė: darai šeimai gėdą, taip negali būti.

– Ar šeima ant tavęs nesupyko, ar nebuvo konflikto, kad nutarei pasirinkti ne šeimos verslą ir tradiciją, o savo kelią? Sicilijoje, kaip ir Lietuvoje, šeimos institucija yra turbūt labai stipri.

– Buvo iš tikrųjų sunku. Tėvas mane buvo trims dienoms išmetęs iš namų, kadangi tai nepagarba. Yra tradicija: negali būti, kad mano vaikas eis dirbti kitur. Atsimenu, kaip mano tėvas sakė: darai šeimai gėdą, taip negali būti, viskas pasikeis... Jis norėjo mane apsaugoti, kadangi nežinojau, kur eisiu dirbti, ką darysiu. Miestiečiai labai skiriasi, kitokia kultūra. Bet po truputį atsivėrė, jis matydavo, kaip aš dirbu, laikai keitėsi, padėjo mama, brolis. Tėtis taip ir įprato, bet pradžioje buvo sunku.

– Reikėjo įveikti dideles kliūtis, kol tėtis pripažino paties pasirinkimą. Italijoje baigei virėjo ir barmeno mokslus.

– Taip. Yra profesinė, per 3 metus turi viską suprasti: kas vyksta virtuvėje, jeigu šnekame apie viešbutį – kaip priimti žmones, galų gale – apie salę, aptarnavimą, barą. Po 3 metų pasirinkau barmeno sritį, dar 3 metus ėjau į specifinę mokyklą. Turėjau išmokti labai daug receptų, pagal juos gaminti, žinoti apie skonius. Šiuolaikiniai barmenai susiję su maistu, suderinamumu – visa tai turi susieti.

Dar, kai buvau Italijoje, tarnavau tėvynei – buvau paskirtas dirbti virtuvėje. Man šis dalykas labai padėjo: tave ištraukia iš namų, reikia sugebėti pačiam išsilaikyti, išgyventi, susikurti viską iš naujo su naujais žmonėmis...

– Po tarnybos kariuomenėje jau su specialybe keliavai į Vokietiją. Kodėl ten?

– Gavau pasiūlymą dirbti viešbutyje. Man pasiūlė išeiti iš savo miestelio ribų, pamatyti gyvenimą, jeigu noriu augti. Manyje matydavo potencialą, kad galiu įgyvendinti savo svajonę, kažkuo tapti.

Pirmas įspūdis buvo – niūru, pilka, šalta, žmonės nuo visų bėga. Buvo visai kitokia aplinka. Į mane žiūrėdavo kaip į ufonautą – nematytą žmogų. Jeigu būdavau išsišiepęs, žiūrėdavo į mane: ką tu čia – aš juokingas ar kas? Nesuprasdavo.

– Po Vokietijos atsidūrei Lietuvoje. Pirmi įspūdžiai apie Lietuvą?

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2003–2004 metais atostogauti, pamatyti žiemą. Ne pirmą kartą mačiau sniegą, bet jo nebūdavo daug – pasnigdavo ir ištirpdavo. O pirmą kartą atsidūrus Lietuvoje pamačiau labai daug sniego – man buvo šokas. Atsimenu, buvo –15 laipsnių, atsidūriau Druskininkuose. Pirmas įspūdis buvo – niūru, pilka, šalta, žmonės nuo visų bėga. Ir gražu, ir tuo pačiu negražu. Buvo visai kitokia aplinka. Į mane žiūrėdavo kaip į ufonautą – nematytą žmogų. Jeigu būdavau išsišiepęs, žiūrėdavo į mane: ką tu čia – aš juokingas ar kas? Nesuprasdavo.

– Ar pagyvenus ilgiau įspūdis pasikeitė?

– Iš tikrųjų taip. Nuo pirmo karto, kai čia atvažiavau, pasikeitė labai daug kas. Patys žmonės, mačiau, keitėsi – pradėjo daugiau keliauti, ėmė būti šviesesni, draugiškesni, daugiau žinoti. Ir miestai pradėjo keistis, gražėti, ir pats klimatas – nebėra taip, kad būtų –20 laipsnių. Atsimenu, būdavo šokas, neišeidavau iš namų, nežinodavau, kas darosi, durys neužsidarydavo nuo to šalčio.

– Kokia pasirodė restoranų kultūra, aptarnavimas?

– Pradžioje nebuvo taip išvystyta kaip pas mus. Yra etiketo normos, tvarkinga, normalu, bet yra daug dalykų, kurie mums yra įaugę į kraują: kaip prieiti prie žmogaus, įtikinti, aptarnauti. Man atrodo, Lietuva – žemė, kurioje galima šį dalyką išvystyti, padaryti labai daug gerų dalykų, kad išsivystytų nauja kultūra.

<...> Man žmonės, kuriuos teko aptarnauti, sakė: pas jūsų kaip per atostogas šokinėja. Mums taip išeina savaime, tai normalu – darau, kaip pats norėčiau sau. Man svečiai labai svarbus dalykas, tai mano gyvenimo dalis.

– Kalbant apie maistą, esi kilęs iš regiono, kurio Viduržemio jūros mityba laikoma bene geriausia pasaulyje. Palyginti su Lietuva, kokios būtų mintys?

– Aš esu pripratęs prie žuvies, kadangi mano miestelyje iš visų kampų – jūra. Pradžioje buvo sunku priprasti prie bulvių. Labai skiriasi: pas mus žuvis, jautiena, žvėriena, o čia – mėsa. Bet dabar irgi keičiasi, gali gauti kaip Italijoje. Aišku, ne tokio šviežumo.

Visas pokalbis – gruodžio 9 d. laidos „Pasaulio puodai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.