Gyvenimas

2021.01.17 21:01

Paklusnumo, neturto ir skaistumo įžadais nesuabejojusi vienuolė: teko guosti daug santuoką apraudojančių moterų

Daiva Baronienė, panskliautas.lt2021.01.17 21:01

Vienuolė Leonora Kasiulytė paistalais vadina svarstymus, kad vienuolės, nepažinusios kūniškos meilės, yra nelaimingos. „Aš kaip tik esu ypač laiminga jos nepažinusi. O kiek man teko guosti pasauliečių moterų, kurioms toji meilė tapo atgrasi!“ – plačiai šypsosi vienuolė.

Dievo buvimo įrodymas – ji

Panevėžietė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė Leonora Kasiulytė – savamokslė vargonininkė, diplomuota medicinos sesuo bei tikybos mokytoja, šį mokslą baigusi viename iš Romos universitetų. Ji skaičiuoja tikybą dėsčiusi be kelių mėnesių tris dešimtmečius.

„Mokiniams sakydavau, kad tikriausias Dievo buvimo įrodymas yra tai, kad aš, vienuolė, o drauge laimingiausias žmogus, stoviu prieš juos“, – sako Leonora.

Ji džiaugiasi, kad Dievo meile, kuri padaro žmogų tikrai laimingą, gebėjusi uždegti ne vieną mokinį. Džiaugiasi ir tuo, kad Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos bendruomenė, kurioje ji tuos trisdešimt metų ir triūsė, yra išrinkusi ją geriausia mokytoja. Buvo vardijamos jos gerosios savybės – visiems dėmesinga, kantri, paslaugi, maloni, gera. Mokiniai prie jos lipo kaip musės prie medaus, o tai viską ir pasako.

Neatsižada, vien gauna

„Perkratinėdama savo vidų matau, kad kantrybės man, kaip ir daugeliui mūsų, vis dar trūksta“, – neslepia sesuo Leonora. O klausimas, ar daug ko teko ir tebetenka atsižadėti tapus vienuole, L. Kasiulytę prajuokino. Anaiptol ji nieko neatsižada, nes pasirinkusi vienuolystę vien gauna!

„Man būti vienuole – tai būti išlaisvintai. Vienuolystė išlaisvina iš egoizmo – kiti žmonės pasidaro svarbūs ne mažiau, nei svarbus esi pats sau“, – sako sesuo Leonora.

Juokingi jai atrodo ir teiginiai, kad nepažinusios kūniškos meilės vienuolės negali būti laimingos. L. Kasiulytė prisimena galybę paguodos į ją besikreipusių moterų, kurios raudojo santuoką vardydamos kaip tikriausią pragarą.

Vienuolė nuo devyniolikos

Tremtinių šeimoje Sibire gimusi L. Kasiulytė tėvams grįžus į Lietuvą augo Pakruojo rajone, Stačiūnuose, garsėjančiuose šio bažnytkaimio bažnyčioje iki šiol švenčiamais Laimingos mirties atlaidais. Turėjo ji du brolius ir dvi seseris, abu tėvai buvo tikintys, negana to, jos mama jaunystėje pati norėjo tapti vienuole. Netapo todėl, kad mamos tėvų šeima buvo neturtinga, tad mergina neturėjo kraičio, reikalingo tarpukariu stojant į vienuolyną.

Sesuo Leonora pripažįsta, kad būtent mama ją, aktyvią, veržlią, drąsią merginą, ir pastūmėjo tapti vienuole. Padedama mamos, mergina susirado Dievo Apvaizdos seserų bendruomenę, kurios centras buvo ir iki šiol tebėra Panevėžyje. Tada buvo gūdus sovietmetis, tad vienuolės veikė vadinamajame pogrindyje.

„Į vienuolyną įstojau devyniolikos metų. Nuo to momento turėjo praeiti 7 mano formavimo ir formavimosi metai, kol tapau amžinuosius įžadus davusia vienuole“, – sako sesuo Leonora.

Ji tvirtina nei per tuos metus, nei per visą gyvenimą nesyk nesuabejojusi savo pašaukimu ar kitaip – pasirinkimu. „Ką reiškia suabejoti pašaukimu?“ – teiraujuosi.

L. Kasiulytė atsako, kad abejonės – tai dvejonės, ar per gyvenimą sugebėsi laikytis trijų visiems vienuoliams taikomų reikalavimų: paklusnumo, neturto ir skaistumo. Šie reikalavimai ir yra įžadai, duodami įšventinant į vienuolių luomą. „Tai reiškia, kad vienuoliai niekada negalės turėti šeimos, visada privalės paklusti vyresniesiems ir niekada neturės materialaus turto, nes mūsų turtas priklauso visai bendruomenei“, – aiškino L. Kasiulytė.

Pasirinko geresniąją dalį

Sesuo Leonora sako puikiai supratusi, kad, atsisakydama šeimos gyvenimo, atsisako ir vaikų. „Bet aš jaučiuosi pasirinkusi geresniąją dalį. Man toji dalis – tai vienybė su Jėzumi, užpildžiusi ir tebepildanti mane viskuo“, – sako L. Kasiulytė.

Iš tremties Sibire trejų metų parsivežta mergaitė džiaugiasi turėjusi gražią vaikystę, augusi mylima. Gerai mokėsi, sportavo, prisimena puikiai žaidusi krepšinį ir tinklinį, taikliai šaudžiusi per karinio rengimo pamokas. Sekmadieniais su mama ji eidavo dainuoti bažnyčios chore.

„Dabar, suaugusi ir pati daug metų buvusi mokytoja, galiu tvirtinti, kad vidurinėje mokykloje buvau klasės lyderė, apie mane burdavosi bendraklasiai ir vėliau, kai studijavau Panevėžio medicinos mokykloje, o po to ir Romos popiežiškajame saleziečių universitete“, – dalijasi prisiminimais vienuolė.

L. Kasiulytė mano, kad kitus sudomindavę jos pamąstymai, juos aptardami ir kiti įsitraukdavo į pokalbius, kuriuos dažniausiai vesdavo ji. „Galbūt įdomu tai, kad, pati niekada nesimokiusi šokti, šokti mokėjau, buvo giriami plastiški mano judesiai. Tad moksleivės, lankiusios mokyklos šokius ir norėdavusios patikti vaikinams, prašydavo mane pamokyti šokių judesių“, – sako sesuo Leonora.

Pati ji mena mokyklos šokiuose buvusi gal kokį kartą, šokti su vaikinais nejutusi potraukio. O štai galvoti apie Dievą, kalbėti dar vaikiškas maldas patikdavę.

Iš struktūrų išpirkdavo dešromis

Vienuolė sako, kad visi jie, penki Kasiulių vaikai, buvo auklėjami mokant pagarbos kitam žmogui. Jie, tremtinių vaikai, nepriklausė jokiai sovietinei vaikų ir jaunuolių organizacijai – nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nei juo labiau komjaunuoliai.

„Kaip dabar suprantu, mama mus, vaikus, išpirkdavo nuo šios prievolės. Menu nuolatines mūsų namus lankiusias pedagogų delegacijas, kurių tikslas – įkalbinti mamą leisti vaikus įrašyti į šias struktūras“, – sako vienuolė.

Ji tvirtina nedalyvaudavusi tuose pašnekesiuose, bet matydavusi, kad atėję „svečiai“ iš jų namų išeina nešini dešrų ringėmis. Iš to ji sprendžia būdavusi išperkama. O štai į vienuolystę mama savo dukrą Leonorą kreipė.

Vienuolė pasakoja, kad tapusi vienuole novice, tai yra naujoke, niekam, išskyrus kitas vienuoles ir namiškius, negalėjo pasidžiaugti savuoju pasirinkimu, papasakoti apie jį. Apie jos pasirinkimą nežinojo mokslo, vėliau – ir darbo draugai. Baigusi Panevėžio medicinos mokyklą, ji dirbo medicinos seserimi Kauno klinikose.

„O dirbau sunkiuosiuose Kauno klinikų skyriuose, per mano budėjimus turbūt nebūdavo dienų ir naktų, kad nemirtų bent vienas žmogus“, – sako vienuolė.

Atgaivą teikė muzikavimas

Po sunkaus darbo L. Kasiulytė atgaivą rasdavusi muzikuodama. „Šeimininkė, iš kurios nuomojausi butą gyvendama Kaune, turėjo pianiną. Ir ne bet kokį! Ant jo ir tada buvo, ir dabar tebėra pritvirtinti du medaliai, liudijantys, kad juo grojant laimėti sidabrinio ir auksinio balso konkursai. Kas tuos konkursus laimėjo, nežinau“, – sako L.Kasiulytė.

Ji pripažįsta, kad medaliais pažymėtas pianinas traukė ją dar ir kaip, bet, nemokėdama groti, nedrįso prie jo liestis. O tada paprašė pažįstamų merginų, kad supažindintų su natomis, parodytų, kaip grojama. Pasirodo, tiek ir tereikėjo. Pramokyta jau mokančiųjų groti, josios šeimininkei leidus, Leonora sėdosi prie pianino ir pajuto, kad groti pavyksta. Išmokusi groti pianinu, kiek vėliau ji ėmėsi groti vargonais.

Vienuolė pridūrė, kad grojimas savaime nelabai pavykdavo. Tačiau mokėsi pati, stengėsi ir tikrai daug dirbo. „Vėliau, kai kėliausi iš Kauno į Panevėžį, šeimininkė, kurios pianinu grodavau, sutiko man jį perleisti, instrumentą pirkau už savo iš atlyginimo susitaupytus pinigus. Dabar šis pianinas stovi vienuolyne, groju juo ir čia“, – sako vienuolė.

Ji pasakoja, jog tuomet, kai atvyko į Panevėžį, kunigai sužinojo, kad ji moka groti, ir ėmėsi kviestis vargonininkauti.

„Vargonininkų tais sovietmečio laikais sunku buvo rasti, už šią veiklą žmonės būdavo persekiojami“, – sako moteris. Ji teigia irgi žinojusi, kad tapusi vargonininke saugumo nebus palikta ramybėje, bet šios veiklos ėmėsi. Vargonininkavo Panevėžio rajone – Upytėje, Ėriškiuose, Uliūnuose, Smilgiuose.

Apaštalauti buvo nevalia

O tuomet, kai dirbo sunkiuosiuose Kauno klinikų skyriuose, buvimas šalia mirštančiųjų jai nuolat žadino klausimą: negi tie žmonės mano, negi tiki, kad mirdami išeina į niekur?

Drauge jai labai norėjosi mirštantiesiems skelbti Dievo žodį, kalbėti apie Amžinąjį gyvenimą, bet puikiai suprato, kad daryti to nevalia. Nevalia buvo ne tik pasisakyti, kad esi vienuolė, negalėjai prisipažinti ir kad esi tikinti. Išsidavus mažų mažiausiai grėsė netekti darbo, būti persekiojamai, patekti į kalėjimą ir netgi būti nužudytai.

„O pasikėsinta į mane tikrai buvo“, – patikino sesuo Leonora. Bet tai nutiko kiek vėliau, kai ji pogrindyje veikusios vienuolijos vadovybės buvo paprašyta iš Kauno atvykti į Panevėžį ir čia apsigyventi. Atvykusi ji įsidarbino Panevėžio ligoninėje.

Pasikėsinimas nepavyko

„Nenoriu minėti tų ligoninės kolegų pavardžių, teatleidžia jiems Dievas, tačiau Panevėžyje prasidėjo mano persekiojimai“, – sako sesuo Leonora.

Ji teigia niekada niekam nei iš Kauno, nei iš Panevėžio bendradarbių nebuvo pasisakiusi, kad yra vienuolė, tačiau visi žinojo, kad ji vaikšto į bažnyčią. Ji žinojo esanti nuolat sekama, būdavo kviečiama į saugumo rūmus. Valdžia daugybę kartų reikalavo jos, kitamintės, išeiti iš darbo, galiausiai tai padaryti ji buvo ir priversta. „Tad saugumas savo pasiekė“, – sako L. Kasiulytė.

Vienuolė paaiškino, jog išmetimas buvo vienas iš susidorojimo su žmogumi būdų siekiant, kad jis atsisakytų savo pažiūrų, jos atveju – tikėjimo. Išmesti iš darbo žmonės būdavo įvardijami antisovietiniais elementais – valkatomis, tada pakliūdavo į kalėjimus, kuriuose dar labiau stengtasi palaužti jų dvasią. Pasitaikydavo ir kitokių susidorojimo būdų – inscenizuojant nelaimingus atsitikimus.

Kartą, einančią iš Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, ją bandyta suvažinėti. „Gatvėje stovintis automobilis „Volga“ man einant pro šalį metėsi taip, kad iškart mane prispaustų prie gelžbetonio tvoros. Bet aš tada buvau jauna, spėjau atšokti, mašina kliudė tik kojos kelį“, – pasikėsinimą prisimena vienuolė.

Panašiu metu, kai buvo pasikėsinta į ją, Kaune nuo laiptų buvo nustumta kita vienuolė. „Kaunietė sesuo mirė, o aš likau gyva, tik išgąsdinta“, – sako L. Kasiulytė.

Vyko mokytis į Romą

Išprašytai iš Panevėžio ligoninės L. Kasiulytei darbą Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pasiūlė tuometis jos klebonas Jonas Juodelis. Vienuolė tapo bažnyčioje vykstančių religinių procesijų rengėja. Bet ja dirbo neilgai.

Atkūrus šalies Nepriklausomybę, mokyklose atsirado tikybos mokytojų poreikis, tad mokytojauti buvo pakviesta ir ji. Žinių sėmėsi pasiųsta studijuoti į katalikiškąjį universitetą Romoje.

„Nuo pat pradžių buvau atsakinga mokytoja. Suvokiau, kad man patikėtos mokinių sielos, kad turiu kelti jų dvasią ne tik suteikdama žinių, bet ir melsdamasi už juos, už šeimas, kuriose man patikėti vaikai auga“, – sako vienuolė.

L. Kasiulytė pripažįsta, kad mokydama vaikus pajuto, jog turi tikrai motinišką širdį, o toji širdis skirta visiems. Tarnystės, atjautos, supratimo L.Kasiulytė sako taip pat mokiusis iš Dievo Apvaizdos vienuolijos įkūrėjos Marijos Rusteikaitės. Ši bajoraitė, XX amžiaus pradžioje išėjusi nemažai mokslų, pasišventė tarnauti varguoliams steigdama jiems prieglaudas. Jos įkurta vargšų ligoninė, vaikų namai tarpukariu veikė Panevėžyje. Vargšams tarnavo ir iki šiol tebetarnauja M. Rusteikaitės suburtos seserys vienuolės.

„Skaitau M. Rusteikaitės parašytus mūsų vienuolijos įstatus ir randu, kad vienas pagrindinių reikalavimų seserims – nuolankumas, kantrybė, gerumas, tarnystė. Stengiuosi ir aš tokia būti“, – sako L. Kasiulytė.

Ir mama, ir močiutė

Pernykštis ruduo buvo pirmas, kai, mokinių liūdesiui, L. Kasiulytė nebemokytojauja. Moteris tapo pensininke. Ji sako, kad Dievo Apvaizdos seserų vienuolynas nėra uždaras, tad jį pasirinkusios merginos ir moterys dirba, išgyvena iš gaunamų atlyginimų, vėliau – iš uždirbtų pensijų.

Ir seselės, ir mokytojos darbą sesuo Leonora prisimena su džiaugsmu, sako, kad darbą priėmė kaip tarnystę, smagu buvo tarnauti žmonėms. Beje, savo buvusius mokinius ji tebevadina dvasiniais vaikais ir dabar juos nuolat lydinti maldomis.

Vienuolė džiaugiasi, kad mokytojauti sekėsi. „Ir anksčiau girdėdavau, ir dabar girdžiu mokytojus skundžiantis dėl to, kokie dabar baisūs vaikai, kaip nenori mokytis, kaip sunku ir kokia kančia su jais bendrauti. Man mokyti vaikus buvo malonumas. Malonu pasakoti apie Dievą, tikėjimą, džiugu jaunus žmones vesti Dievo link“, – sakė vienuolė.

Ji pridūrė, kad būdama jauna mokytoja su vaikais bendraudama jautėsi jų dvasine mama, o bėgant amžiui tapo savotiška jų močiute.

Nenurašo kaip netikėlių

Su seserimi Leonora kalbėjomės Advento pradžioje. Sesuo paaiškino, kad Adventas jai – tai sąžinės patikrinimo metas.

„Patikrinti sąžinę – tai pažvelgti į tai, kaip sugyvenu su namiškiais, giminėmis, kaimynais, bendradarbiais ir visais tais, kurie mane supa, su kuriais turiu reikalų. Tai – pasvarstyti, ar turiu kantrybės, laiko, pakantumo tiems žmonėms, ar esu malonus su jais, ar nesipiktinu, nesmerkiu, žodžiu, ar nenurašau žmonių kaip netikėlių vien dėl to, kad jie nėra tokie, kokius aš norėčiau matyti“, – vardijo L. Kasiulytė.

Ji siūlė per Adventą rasti laiko nueiti į bažnyčią ir per išpažinties klausantį kunigą savo netobulumus išpažinti Dievui.

„Aš labai skaudžiai priimu tą faktą, jog nemažai žmonių įsitikinę, kad bažnyčią įsteigė kunigai, kad kunigai atleidžia nuodėmes. Juk bažnyčią įsteigė pats Dievas, jis ir nuodėmes atleidžia. Tačiau jos atleidžiamos per kunigus“, – mokė vienuolė.

Na, o Kalėdas sesuo Leonora sako švenčianti kasdien. „Kalėdos – tai Kristaus gimtadienis. Betgi Jis gimsta ir per kiekvienas Mišias. Kadangi aš dalyvauju ar bent jau labai stengiuosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, tai kasdien dalyvauju ir šiame gimtadienyje“, – tvirtino pašnekovė.

Ji linki gyventi ne praeitimi, ne ateitimi, o šiandiena.