Gyvenimas

2021.01.11 15:17

„Draugystė veža. Stipresni už virusą“. Svarbiausia – niekada neprarasti tikėjimo ir mylėti pasaulį

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2021.01.11 15:17

„Draugystė veža“ komandos, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei VšĮ „Turizmo plėtros institutas“ organizuojamame atsinaujinusiame projekte „Stipresni už virusą“ bet kokią negalią turintys žmonės meta iššūkį Lietuvos garsenybėms – atlikti kažką, kas įprasta neįgaliajam, tačiau pakankamai sudėtinga negalios neturinčiajam!

„Aš visą laiką kartoju, kad žmonių, kurie su negalia gyvena savotiškam karantine visą laiką, patarimai ir pamokos yra pačios svarbiausios mums visiems, neturintiems oficialiai nustatytos negalios. Todėl labai mylim šiuos savo draugus ir aš iš tikrųjų ypač laiminga dėl to, kad šiame projekte dalyvauja tie, kurie sutinka mesti iššūkius, o dar labiau džiaugiuosi, kad tuos iššūkius priimti laiko atranda garsūs žmonės, kurie šiaip yra labai užimti. Kad jie yra pasiryžę atrasti daug įdomių ir naujų patyrimų bei... draugauti. Kai matau, kokie tikri ir jautrūs dalykai vyksta gyvųjų pokalbių metu, visiškai neabejoju, kad esam tikrai stipresni už virusą“, – sako projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė.

Tęsiame pažintį su dar trimis projekto poromis, kurių dalyviai jautėsi pakylėtai pažinę vienas kitą, išgyvenę „pirmuosius kartus“, o dabar mėgins pelnyti žiūrovų bei skaitytojų simpatijas ir, be abejo, laimėti prizą.

Martynas Vitkus ir Kristina Radžiukynaitė-KaYra

Judėjimo ir regos negalią turintis Martynas Vitkus pinigus užsidirba tvarkydamas kompiuterius, programuodamas, padeda kitiems neregiams pažinti informacines technologijas, jas įvaldyti ir naudotis. Taip pat atstovauja žmonių, turinčių negalią, teisėms, su dar keliais aktyvistais yra įsteigęs asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“. „Tenka vesti įvairius mokymus, aiškinti, kas tai yra negalia, ir siųsti pagrindinę žinutę – jei esi neįgalus, tai nereiškia, kad tavo gyvenimas pasibaigė. Su negalia, kurią aš vadinu dovana, taip pat galima puikiai gyventi, keliauti, mėgautis gyvenimu ir kurtis jį tokį, kokio nori pats. Mano vienas iš motyvų, kodėl aš baigiau socialinio darbo magistrantūros studijas, buvo tas, kad nors dabar esu labai aktyvus ir savarankiškas žmogus, vaikystėje turėjau nuolatos „lipti per save“. Dabar aš galiu vienas keliauti ir gyventi taip, kaip noriu, o visą savo patirtį perduoti ir kitiems žmonėms, kurie yra, galbūt, labiau kompleksuoti dėl savo negalios, kurie nedrįsta išeiti į visuomenę, nes galvoja, kad žmonės jų nepriims. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad nereikia bijoti, reikia priimti save tokį, koks esi“, – sako Martynas, o savo iššūkį projekte meta atlikėjai, aktorei Kristinai Radžiukynaitei-KaYrai.

„Žiūriu serialus, kuriuose ji vaidina, o visai neseniai Kristina laimėjo šokių projektą „Šok su žvaigžde“, tai pagalvojau, kad būtų įdomu kažkiek pažint šitą žmogų“, – jis paprašė aktorės užrištomis akimis pasikloti lovą, nusivalyti dulkes ir išsiplauti grindis. Kristina juokėsi, kad Martynas, matyt, norėjo, kad ji pagaliau susitvarkytų namus, nes dvi pastarąsias savaites tam visai neturėjo laiko, todėl mielai priėmė iššūkį būdama tikra, kad jai tai nebus lengva, bet labai smagu save išbandyti, o po užduočių atlikimo sakė: „Pasijutau labai netikusi. Juk nėra taip jau sudėtinga mums dažniau susitvarkyti, nors surandame tūkstančius priežasčių to nedaryti. O yra žmonių, kuriems daug sunkiau tai atlikti, bet jie daro. Jie yra daug stipresni ir drąsesni už mus. Joks virusas nėra pavojingesnis už abejingumą. Linkiu visiems pabandyti priimti Martyno iššūkį ir tada galbūt pasidarys šviesiau akyse. Gal nors taip prisidėsime prie empatijos platinimo ir meilės pasauliui. Lygybės visiems, atjautos ir supratimo! Martynai, tu esi šaunuolis. Aš iš tavęs semiuosi labai daug stiprybės!“

Gyvo nuotolinio pokalbio metu jo vedančioji Žydrė ir Kristina sveikinosi jaukioje namų aplinkoje, o štai Martynas mojavo iš savo susikurtos salos, kurioje nėra karantino – jam už nugaros ošė vandenynas ir lingavo palmės. Žydrė valiūkiškai jo paklausė, ar dažnai Martynas kviečia taip susipažinti merginas? Šis atsakė, kad nedažnai, tik kartais. Kodėl Kristina sutiko dalyvauti projekte? „Mano prioritetas gyvenime visada buvo ir yra bendravimas – ir su gerbėjais, draugais, artimaisiais, skleidžiant kuo daugiau meilės, šilumos, gerumo. Pati esu dirbusi su ne viena organizacija, su negalią turinčiais vaikais. Man labai svarbus žmogiškumo faktorius ir noriu pati daug ką pažinti, sužinoti. Nes tik taip tu gali tobulėt kaip žmogus. Vykdant iššūkį kilo ir skaudžių minčių. Aplink tiek daug pykčio, netolerancijos. Gal mes leidžiame sau gyventi pernelyg lengvai, krimstis dėl visiškų niekų? Ar tikrai taip svarbu, kaip apklota lova? Gal svarbu, kad tu turi kur šiltai išsimiegoti? Todėl ir sakau, kad šie žmonės yra daug stipresni už mus, jie, matyt, Dievo apdovanoti milžiniška vidine galia,“ – kalbėjo Kristina.

Nors Martynas tik klausė vaizdo įrašą, tačiau susidarė įspūdį, kad mergina su iššūkiu susitvarkė. Aktorė sakė, kad vykdydama užduotį suprato, kad jos kiti jutiminiai dalykai, išskyrus regėjimą, yra silpnai išvystyti. Be to, užsirišus akis visą laiką sukosi galva. Martynas paaiškino, kad šie Kristinos potyriai yra natūralūs – visi lytėjimo pojūčiai išlavėja per laiką, jokių kitų stebuklingų būdų kažką atskirti ar pažinti nėra. Dar Martynas papasakojo atlikėjai, kaip neregiai žiūri serialus, o į Žydrės klausimą, kaip Kristina atrodo, atsakė: „Sprendžiant pagal gražų balsą, turėtų labai gražiai atrodyti.“ Naujai susipažinę draugai dalinosi ir ekstremaliausiais nutikimais: Kristinai tai buvo Vasario-16-osios renginio vedimas tiesioginiame eteryje ir slidinėjimas Šveicarijoje pirmą kartą raudonosiose trasose, Martynui – pavežėjimas Vokietijoje atviru kabrioletu 180 km/h greičiu. Į klausimą, kuri veikla – šokis ar teatras – teikia didesnį malonumą, mergina atsakė: „Teatras kaip ir muzika yra didžioji mano aistra. Šokis – naujas dalykas mano gyvenime, bet jis iš karto „prilipo“ prie širdies. Bandysiu viską suderinti, nes visi dalykai labai artimi.“

Viso pokalbio metu Martynas buvo drovesnis nei paprastai, nuo Kristinos veido nedingo šypsena, o Žydrė „mamiškai“ reguliavo eismą. „Pažintis su Kristina yra vienas geriausių ir pozityviausių dalykų, įvykusių karantino metu. Ačiū organizatoriams, kurie mus suvedė“, – sakė Martynas. Už tokią galimybę dėkojo ir Kristina. Martynas pasikvietė merginą į savo salą, kur galėtų abu paskanauti kokosų ir pratęsti taip smagiai prasidėjusią pažintį. Kristina pasižadėjo būtinai atvykti iš karto po karantino. Ir daryti vakarėlį – kartu su „Stipresni už virusą“ komanda, kavom, kokteiliukais ir t.t. Juk ten grindų plauti nebereikės?!...

Izidorius Vasiliauskas ir Irena Starošaitė

Izidorius Vasiliauskas jau dvidešimt dvejus metus gyvena su kompleksine negalia, bet pagrindinė negalia – cerebrinis paralyžius. Judėti yra sunku, tačiau mylėti ir dalintis šypsena – lengva ir smagu. Izidorius tai tas žmogus, kuris gali lengvai pravirkti dėl kito žmogaus skausmo ar negalios. Jam gaila kitų, judančių neįgaliojo vežimėliu, jautru, kai kas nors susižeidžia ar netgi patiria skausmingus psichologinius išgyvenimus. Puikiai įsijaučia ir yra dažnas atjautos transliuotojas mamos vedamose psichologinėse grupėse. Pats dėl savęs pergyvena labai mažai, yra pakantus skausmui ir nepatogumui. Aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Ramiai leidžia kitiems žmonėms pasijausti svarbiais ir reikalingais, kai gamtinių žygių metu yra stumiamas jo vežimėlis. Užkrečia šokių nuotaika, kai tik suskamba muzika, o moterims vis primena, kad privalomai reikia dėvėti sijonus ir kuo platesnius, tuo geriau. Moka išlaikyti draugiškus ilgalaikius santykius su žmonėmis, kuriuos sutiko savo kelyje. Ir puikiai geba pritraukti tik labai gerus žmones, kuriais galima pasitikėti ir tikėti jų noru būti kartu, o ne šalia neįgalaus žmogaus. Todėl nieko keisto, kad patys mylimiausi Izidoriaus posakiai: „draugystė veža“, „viskas bus gerai“, „myliu visus“.

Savo iššūkį Izidorius metė dainininkei Irenai Starošaitei ir tai buvo neurografinis piešimas, kuris, manoma, kuria naujas jungtis tarp smegenų dalių. „Kas mums trukdo gyvent? Sugalvojam norą. Su garsu darom išmetimą. Dabar suapvalinam visus kampus. O dabar mes turim, kad pasislėptų, pribraižyti linijų. Taip gražiai. Tada vėl mes užapvalinam kampus. O dabar mes turim nupiešt apskritimą. O dabar – viską nuspalvint. Taka taka taka taka taka taaa. O dabar visatos linijos. Irena, priimk iššūkį,“ – piešdamas emocionaliai mintis reiškė vaikinas.

Irenai šis iššūkis pasirodė labai sunkus: „Niekada neįsivaizdavau, kad tokias grožybes Izidorius gali kurti. O aš visai nemoku piešti, net flomasterių namie neturiu. Kokia neįmanoma užduotis! Ką gi, reikia išmesti viską, kas buvo bloga. O blogo buvo daug. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra. Tai atsikratykime to. Turbūt darbo užteks visai dienai. Čia reikia daug kantrybės. Man jos netrūksta, aš padarysiu.“ Įvykdžiusi iššūkį Irena dėkojo Izidoriui už šią kūrybinę užduotį ir už labai gerai praleistą laiką. Ir sakė, kad dabar darys tai dažniau.

Gyvąjį susitikimą Izidorius su Irena pradėjo nuo dainos „Taka taka“. Draugai pažįstami jau seniai – nuo tada, kai Izidoriui buvo 8 metai. „Tiesiai iš koncerto lėkiau į laidą, kurioje, žinojau, kad laukia berniukas, mano didžiausias gerbėjas, kuris turi kalėdinį norą – pamatyti Ireną Starošaitę. Po tos laidos buvo vakarėlis, ir su vaikais, kurių norus pildėme, buvome kartu iki 2 val. nakties. Tada su Izidoriumi mes dainavom „Taka taka“ nežinau kiek kartų, ir jis šoko, visus judesius buvo išmokęs,“ – prisiminė atlikėja. Į tai Izidorius atsakė, kad judesius jis jau pamiršo ir reiktų mokytis iš naujo. Vaikino mama Jurgita papasakojo, kad kai Izidoriui buvo 2 – 3 metukai į Ukmergę buvo atvažiavę Irena ir Žilvinas Žvaguliai koncertuoti. Nuo tada Irena apsigyveno Izidoriaus širdyje ir tapo jam svarbiausia bei gražiausia dainininke pasaulyje. Irena yra praktiškai Vasiliauskų šeimos narys. Atlikėja šį faktą patvirtino: „ Izidorius lydi mane visuose projektuose, ir tai atneša man sėkmę ir laimę. Aš labai džiaugiuosi, kad mano buvimas dovanoja kažkam gerą nuotaiką, tada jautiesi dalimi pasaulio ir to žmogaus. Nuostabu turėti tokią misiją gyvenime.“

Izidorius po iššūkio atlikimo sakė, jog nors piešinys gražus, Irenai nelabai gerai sekėsi susidoroti su užduotimi – nes neužapvalino kampų taip, kaip reikia. „Suapvalindami kampus mes priimam į savo gyvenimą tą įvykį, kuris mums nepatinka. Arba kuriam naujas linijas smegenyse“, – paaiškino Jurgita. O Žydrė su Izidoriumi dar patikslino, kad jis nori, jog kampai būtų apvalinami ir gyvenime. Pokalbio metu Irena guodėsi, kad jai didžiausias virusas dabar yra žmonių atskirtis: „Kiek yra dabar vienišų žmonių... Labai labai ilgiuosi bendravimo. Taip norisi jausti žmogų.“ Izidorius, kad draugei nebūtų taip liūdna, siūlė piešti, o jo mama – susidraugauti su savimi, kam paprastai neturime laiko: „Dabar, galbūt, yra proga pajusti, ir kaip žmonės su negalia gyvena nuolatos.“ Irena mano, kad yra bėda, jei žmogus nenori priimti kitokio nei jis pats: „Jeigu turi norų ir siekių, išmokti ir padaryti galima viską. Juk kaip nuostabu, kad šiuolaikinių technologijų dėka mes galime bendrauti štai taip, kaip dabar.“

Pirmoji Izidorių ir Ireną suvedusi daina buvo „Jau pakvipo žiema“, kurioje yra tokie prasmingi žodžiai – „priimsiu tave tokį, koks esi“. Turbūt niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Irena po Izidoriaus piešimo pamokos ir labai šilto pokalbio su juo pasijuto daug geriau, dėkojo už tai, kad Vasiliauskų šeima yra ir nuolatos ją prisimena. O Izidorius po šio susitikimo tiesiog spindėjo iš džiaugsmo. Ir buvo labai laimingas gavęs nuo Žvagulių šeimos dovanų šakotį. Ir sakė, kad jei laimėtų, į kelionę kviestųsi tik savo nuostabią draugę Ireną.

Olivija Karasiova ir Indrė Stonkuvienė

19 m. Olivija turi intelekto negalią, užaugo Jonavos vaikų globos namuose, vėliau gyveno Vilijampolės socialinės globos namuose. Mamos neprisimena. Kai močiutė mirė, daugiau niekas jos nelankė. Šiuo metu yra Naujakurių grupinio gyvenimo namų gyventoja. „Gyvenimas „tikrame“ name bendruomenėje pakeitė mane – tapau daug savarankiškesnė, drąsesnė, išmokau gaminti valgyti, galiu pati nueiti į parduotuvę, moku naudotis įvairiais buitiniais prietaisais, galiu viena važiuoti viešuoju transportu, keliauti, lankytis renginiuose. Čia yra geri draugai ir nuostabūs darbuotojai. Aš nebesikeikiu, nesinervinu, esu draugiška ir gera. Baigiau specialiąją mokyklą, bet man sunkiai sekasi skaičiuoti ar rašyti, užtat aš moku daug kitų gražių dalykų. Dabar mokausi virėjos specialybės ir lankau socialines dirbtuves „Tapk laisvas“. Už uždirbtus pinigėlius nusipirkau madingą treningą, o dabar taupau planšetei. Man patinka piešti, klausytis muzikos, kurti iš „galvos“ eilėraščius. Piešiu labai kruopščiai, galiu piešti ilgai ilgai. Savo piešinius mėgstu dovanoti kitiems žmonėms, gaminti atvirukus“, – pasakojo Olivija, o savo iššūkį metė aktorei, televizijos laidų vedėjai, socialinių tinklų žvaigždei Indrei Stonkuvienei ir paprašė pasekti savo kūrybos pasaką „Kur šiemet dingo Kalėdų senelis?“

„Iššūkiai man nėra naujiena – dažnai mėgstu juos mesti ir pati sau. Tačiau šis iššūkis man nebuvo labai lengvas, nors pasakas nuolatos kuriu dviem potencialiems klausytojams. Apie šios pasakos turinį galvojau dvi dienas iš eilės, nes ji turėjo kalbėti apie labai svarbius dalykus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – apie prasmę, tikėjimą, viltį, o jų simboliu tapo Kalėdų senelis“, – sakė Indrė ir pasekė Olivijai pasaką apie mažą mergaitę, kuri kasmet labai laukdavo Kalėdų ir dovanų. Augant jai ėmė kilti daugybė klausimų apie Kalėdų senelį, o svarbiausias buvo – kodėl jo niekas nematė? Todėl mergaitė beveik nustojo tikėti senelio egzistavimu. Ir vieną Kalėdų rytą ji nerado dovanų. O tada mažas, švytintis, su sparneliais padarėlis, aplankęs ją sapne, paaiškino, kad svarbiausia yra ne dovanos. Svarbiausia – tikėti Kalėdų seneliu: „Jis dingsta tik jūsų galvose ir mintyse. Todėl labai svarbu ir augant neprarasti tikėjimo...“

Olivijai pasaka labai patiko. Gyvo nuotolinio susitikimo metu mergina net ją atpasakojo. Tada Olivija išsiaiškino, kad Indrė turi du vėžliukus ir šuniuką vardu Rou, kurie puikiai moko rūpintis kitais, o šuniukas priverčia ir judėti. Olivija sakė, kad irgi vaikšto labai daug. Dar mergina labai susirūpino, ar Indrei buvo nešalta maudytis baseine tarp ledų? Garsi moteris atsakė, kad tai buvo dar vienas iššūkis, kurį ji metė sau ir buvo labai smagu jį įveikti, nors dar prieš metus net neįsivaizdavo, kad galėtų tokius dalykus daryti. Tai puikus būdas paįvairinti savo gyvenimą, nustebinti save ir pasidžiaugti savimi. Bei pasiūlė Olivijai: „Siūlau Išbandyti pradžiai ir tau šaltą dušą. Nustebsi, kokį aukštą balsą tu turi. Gausi daug energijos ir sustiprinsi imunitetą.“ Olivija pasidžiaugė, kad taip pat yra nustebinusi ne tik save, bet ir mokyklą savo piešimu.

Indrės nuomone, baisiausias virusas – tai tikėjimo, apie kurį kalbama ir jos kurtoje pasakoje, praradimas. Taip pat visuotinis liūdesys, dabar tvyrantis visuomenėje, ir iš to kylantis pyktis. „Kartais mums visiems reikia žmogaus, kuris apkabintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai. Turime ir mes patys sunkiomis akimirkomis padėti sau susigrąžinti tikėjimą, o padėdami sau padėsime ir šalia esantiems.“ Indrė sutiko dalyvauti projekte, nes ir pati yra ne vieno projekto, kuriame reikia padėti, iniciatorė ir mano, kad tai yra labai svarbu. „Stiprūs ir galingi mes galime būti tik visi kartu, susivieniję, susikibę už rankų, žiūrintys ta pačia kryptimi. Taip gyvenu jau ne vienerius metus ir mielai tai rodau. Ir dar labai svarbu, manau, gebėti pabūti kito žmogaus „kailyje“. Ir dabar pagalvojau, kokia drąsi yra Olivija, nepabijojusi mesti iššūkį patinkančiam žmogui. O juk taip pat svarbu gauti atgalinį ryšį. Todėl šiandien aš esu čia“, – šypsosi Indrė.

Baigdama pokalbį garsi moteris dar kartą paragino neprarasti tikėjimo: „Kiekviena krizė gyvenime priverčia sustoti ir apmąstyti, ką tu turi, ką susikūrei, kaip nori gyventi. Šiame tamsiame laikotarpyje linkiu atrasti šviesių spalvų, „nusilipdyti“ gražesnę ateitį. Tokiais sunkiais laikotarpiais paprastai įvyksta didieji pokyčiai. Gal tai kaip tik tinkamas laikas keisti veiklai, ugdyti save kaip asmenybę, skaityti knygas.“ Olivija džiaugėsi pasikalbėjusi su šalies garsenybe, kvietė po karantino atvykti į svečius, pažadėjo iškepti lietinius, keptos duonos ir pyragą, pasiprašė į draugus Indrės „Facebook“ paskyroje bei sakė: „Svarbiausia yra nesirgti, reikia nešioti kaukes. Apie tai, kad kalbėjau su Indre, papasakosiu gal tik vienai draugei. O kiti tegul patys pasižiūri.“

Vaizdo įrašus apie projekto dalyvių poras kviečiame žiūrėti antradieniais – ketvirtadieniais portale LRT.lt ir penktadieniais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Pora nugalėtoja bus renkama balsuojant portale LRT.lt ir paskelbta finalinėje nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos laidoje, tiesioginio eterio metu.

Kaip ir kasmet, yra numatytas prizas – kelionė poros neįgaliajam asmeniui su savo pasirinktu draugu į „Euroviziją“ Roterdame, Nyderlanduose, ir galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus. Jei tuo metu dėl pandemijos kelionės nebus galima įgyvendinti, laimėtojui kaip ir dar trims poroms, 2020 m. gegužę dėl koronaviruso protrūkio neišvykusioms į kelionę, bus pasiūlytas alternatyvus prizas.

Daugiau informacijos apie projektą ieškokite „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyroje.