Gyvenimas

2021.01.16 11:27

Vankuverio saloje kadaise karaliavo indėnai: kuo jie užsiėmė ir kaip nutiko, kad salą kolonizavo britai

knygos ištrauka
LRT.lt2021.01.16 11:27

„Žvelkite į knygą kaip į rinkinį pasakų, duosiančių peno svajoms ir padėsiančių jums greičiau nugrimzti į sapnų karaliją“, – ragina žinomas norvegų architektas ir tyrėjas Bjørnas Bergė, pristatydamas savo knygą „Dingusios šalys“. Lietuviškai ją išleido „Balto“ leidybos namai, vertė Rita Butkutė-Sales.

Žemiau pateikiame knygos ištrauką.

1849–1866

Vankuverio sala

30 000 gyventojų

31 285 km2

Medinės šventyklos

Išsitraukęs cigaretę jis įsikiša portsigarą atgal į švarko kišenę ir atsilošia šezlonge. Vyriškis apstulbęs. Sala išties atrodo kaip didžiulė uola, iš pietų į šiaurę dengiama milžiniško miško. Pro Zeiss firmos žiūronus jaunasis aristokratas Charlesas Barrettas-Lennardas ką tik išvydo Vankuverio salą – didžiausią Ramiajame vandenyne į rytus nuo Naujosios Zelandijos.

Drauge su kolega Napoleonu Fitzstubbsu baigęs sunkią dragūno tarnybą Krymo kare jis leidosi į poilsinę kelionę. Kaip denio krovinį jiedu pasiėmė erdvų katerį, taip pat savo šunis, tarp jų ir grynaveislį buldogą. Tą vėlyvą 1860 m. vasarą jų tikslas buvo apiplaukti Vankuverio salą, į kurią pirmasis iš europiečių 1778 m. įžengė kapitonas Jamesas Cookas.

Prisišvartavę šalimais saujelės medinių namukų, kurie ir sudarė visą Viktorijos gyvenvietę – kolonijos administracinį centrą, – ir aprūpinę katerį reikiamu takelažu, jie patraukia į rytus. Kelionę aplink salą jiedu planuoja pradėti nuo žemyninės pusės, plaukdami Džordžijos sąsiauriu. Šviečia saulė, pučia palankus vėjas, o ant stiebo plevėsuoja Karališkojo Temzės jachtklubo vimpelas.

Veikiai jie sutinka pirmuosius indėnus – juodom akim, vario spalvos oda, plačiais veidais su aukštais skruostikauliais, storomis lūpomis ir juodais, tiesiais, niekad nekerpamais plaukais. Ir visi iki vieno apsitaisę „keistomis, karnavalinėm spalvom išmargintomis drapanomis“.

Vienas iš vadų pareiškia norą išsimainyti buldogą, bet Barrettas-Lennardas šį pasiūlymą kuo ryžtingiausiai atmeta. Vietoj to jis pasiūlo porą kelnių, tačiau vadas neatrodo jomis itin sužavėtas, nors kelnės ir siūtos Bondo gatvėje įsikūrusioje Henrio Hillo ateljė.

Jau vėliau, plaukdami palei Kleikoto sąsiaurio (angl. Clayoquot Sound) pakrantes, keliautojai pastebi virtinę indėnų kaimų, šmėžuojančių pro miško properšas. Juos nustebina tenykštės namų statymo tradicijos: „Šių trobesių vaizdas man sukėlė tokį nuostabos jausmą, kokį pajutau pirmąsyk apsilankęs Stounhendže.“ Namai dydžio sulig geležinkelio stotimis, sukonstruoti ant grubaus karkaso iš masyvių, vietomis daugiau nei metro skersmens rąstų.

Dvišlaičiai stogai ir sienos apdengti plačiomis lentomis, perskeltomis pleištais. Neįtikėtina ir tai, kad šių namų gyventojai – klajokliai. Gentis paprastai turėdavo du ar tris kaimus ir kraustydavosi iš vieno į kitą. Kiekvienąkart apkalą jie pasiimdavo, o namų konstrukcijos likdavusios stovėti.

XIX a. viduryje Vankuverio saloje gyveno per 30 tūkstančių indėnų: tai buvo kvakiutlų ir nutkų gentys bei skirtingos sališų tautų grupės. Jie vertėsi medžiokle ir rankiojimu, taip pat tiekė britų bendrovei Hudson’s Bay Company ūdrų, briedžių, bebrų ir voverių kailius.

Už prekes jiems būdavo atsilyginama peiliais, puodais, adatomis ir siūlais, tačiau visų pirma – vilnonėmis antklodėmis, kurios saloje iš esmės atliko valiutos funkciją. Šių antklodžių, kurios buvo specialiai siuvamos Hudson`s Bay Company, vertė priklausė nuo dydžio ir į medžiagą įaustų spalvotų dryžių skaičiaus.

Hudson`s Bay Company buvo įsteigta 1670 m. ir nuo to laiko sugebėjo įgyti prekybos kailiais monopolį visoje Amerikos kontinento šiaurėje, iki pat Arkties. Prekybos stotį Viktorijoje, Vankuverio saloje, 1846 m. įkūrusi bendrovė iškart užsitikrino dešimties metų sutartį, kuria jai buvo suteiktos visos teisės į vietos importą ir eksportą.

Tenykščio bendrovės padalinio direktorius Jamesas Douglasas savo karjerą buvo pradėjęs nuo pat apačios. Būdamas tvirto kūno sudėjimo, vešlių antakių, ilgų žandenų, jis sudarė autoritetingo asmens įspūdį. Be to, jis gerai sutarė su indėnais.

Gandai, kad bendrovė žeriasi didžiulį pelną, greit pasklido ir už vandenyno, todėl 1849 m. britai nutarė salą oficialiai paskelbti Didžiosios Britanijos kolonija. Pirmuoju kolonijos gubernatoriumi tapo 32 metų aristokratas Richardas Blanshardas. Savo išsimokslinimu ir išprusimu jis visa galva lenkė Douglasą – bent jo paties nuomone.

Į salą jis buvo atsiųstas su užduotimi įsteigti čia efektyviai veikiančią administraciją. Taip pat jis turėjo paruošti dirvą imigrantų iš Didžiosios Britanijos atvykimui. Tačiau paaiškėjo, kad visa tai nebus taip jau paprasta. Bendrovė Hudson’s Bay Company pokyčiais nebuvo suinteresuota.

Ji visai nepageidavo, kad salą užplūstų naujakuriai, ir siekė išsaugoti didžiulius, neįžengiamus miškus bei jų teikiamas medžioklės galimybes. Jiems rūpėjo ir palaikyti gerus santykius su kailius tiekiančiais indėnais.

Klasikiniam susirėmimui tarp Douglaso ir Blanshardo – tarp brutalios jėgos ir oficialios valdžios – viskas buvo tarytum specialiai paruošta. Blanshardas labai greit suprato, kad kompanijos inicialai HBC taip pat reiškia ir Here Before Christ – „čia dar prieš Kristų“. Jis buvo bejėgis prieš tą vieningą pasipriešinimą, kurio sulaukė visuose lygmenyse – nuo civilių gyventojų iki aukščiausių pareigūnų, todėl buvo priverstas pasiduoti jau pirmame raunde.

Atrodytų, kad savo pyktį Blanshardas išliejo ant indėnų. Jis niekuomet nė nemėgino slėpti savo paniekos čiabuvių kultūrai. Blanshardas manė, kad indėnai nedisciplinuoti bei iracionalūs ir turėtų būti nuolatos kontroliuojami, kad būtų užkirstas kelias „ūmiems įtūžio protrūkiams, į kuriuos linkę visi tie laukiniai“.

Po keleto nedidelių susidūrimų, į kuriuos buvo įsivėlę indėnai, Blanshardas suorganizavo baudžiamąją ekspediciją. Jis nutarė nešvaistyti resursų ir, užuot ieškojęs pačių nusižengėlių, nubaudė ištisas gentis, padegdamas keletą jų kaimų. Padariniai buvo katastrofiški. Kuriam laikui bet koks indėnų ir saloje gyvenančių baltųjų – taip pat ir Hudson’s Bay Company – bendradarbiavimas pakibo ore.

Mes nežinome, ar Blanshardas galiausiai pasidavė spaudimui pasitraukti, ar jam ir šiaip viskas įsipyko, tačiau, gubernatoriaus poste neišbuvęs nė dviejų metų, jis atsistatydino ir grįžo į Angliją. Paskesniais metais jis niekada nepraleisdavęs progos išreikšti savo nepasitenkinimą ir apkalbėti koloniją: „Ten ne kas kita, tik paprasčiausias prekybos kailiais punktas.“

Neverta stebėtis, kad gubernatoriaus pareigas perėmė Jamesas Douglasas, kuris tuo pat metu ir toliau vadovavo bendrovei Hudson’s Bay Company. Jis siekė atnaujinti bendradarbiavimą su indėnais, kuriuos vadino „miško vaikais“, ir toliau plėtojo su jais draugiškus ryšius. O saujelė naujakurių, per tą laiką spėjusių atvykti į salą, netekę vilties greit pasitraukė į žemyną. Vis dėlto atmosfera pastebimai pasitaisė ir apygardoje indėnų ir baltųjų susidūrimų buvo užfiksuota gerokai mažiau, nei buvo įprasta kitur tų laikų Amerikoje.

Būtent Jamesas Douglasas ir parašė laišką kolonijinei administracijai Londone bei pranešė apie pašto ženklų poreikį. Taupymo sumetimais jis pasiūlė išleisti bendrą tiražą kartu su kaimynine, žemyne esančia, Britų Kolumbijos kolonija. Jo nuomone, turėjo pakakti ir vieno tipo pašto ženklų, iš viso 100 lapų po 240 ženklų.

Prie laiško buvo pridėtas ir jo paties kurtas eskizas. Tiražas atspausdinamas 1860 m. De la Rue spaustuvėje Londone. Pašto ženklai šviesiai rausvi, 2,5 pensų vertės, su karalienės Viktorijos atvaizdu, – kas nors kita būtų buvę tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. Tiesa, čia ji vaizduojama kur kas brandesnė ir oresnė, nei matėme Van Dimeno Žemės pašto ženkluose.

Su baltais akių obuoliais ir sunkiais vokais, visai kaip graikiškuose biustuose, ji atrodo pasipūtusi, neprieinama ir šalta – kaip ir pridera monarchams. Vis dėlto turiu šiokį tokį įtarimą, kad maniškis pašto ženklas bus kažkiek praradęs savo pirminio temperamento. Jis kur kas blyškesnis, nei turėtų būti, o išbluko tikriausiai ilgą laiką begulėdamas saulės šviesoje.

Šiaurės Amerikos žemyne radus aukso, visas dėmesys nukrypo tenai. 1865 m. suklibėjus Vankuverio salos biudžetui, buvo nuspręsta nuo ateinančių metų koloniją prijungti prie Britų Kolumbijos, o 1871 m. ši jungtinė kolonija tapo Kanados konfederacijos provincija.