Gyvenimas

2021.01.04 08:41

Apie tai, kad jumis manipuliuojama, tam tikrus signalus siunčia pats kūnas

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.01.04 08:41

Manipuliavimas – tik vienas iš bendravimo būdų, o jį naudojame visi, kad ir kaip mums tai nepatiktų, jei laikome save gerais žmonėmis. Pasak LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovės, psichologės Miglės Motiejūnės, kai mumis manipuliuojama, tam tikrus signalus siunčia ir pats kūnas, tad reikėtų stebėti pojūčius ir žinoti, ką daryti juos pastebėjus, kad kitiems nebebūtų įmanoma jumis manipuliuoti.

Neseniai pasibaigęs adventas – metas, kai atsisakome saldumynų, riebių patiekalų, alkoholio ir kitų savo silpnybių. Bet kažkodėl santykiai su toksiškais, savanaudiškais žmonėmis į šį silpnybių sąrašą nepakliūva, nors būtent dėl jų įtakos jaučiame nuolatinę kaltę, nerimą, darbų ir rūpesčių naštą. Kaip nesileisti manipuliuojam, įgauti drąsos ir nebejausti kaltės pasakius „ne“? Psichologę M. Motiejūnę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Kam ši tema galėtų būti aktuali?

– Manau, kad ši tema galėtų būti aktuali kiekvienam, kuris bendrauja su kokiu nors žmogumi, nes mes kiekvienas susiduriame su situacijomis, kai mumis yra manipuliuojama, lygiai taip pat mes kiekvienas linkęs manipuliuoti.

Tai natūralus bendravimo būdas, net jeigu skamba neįprastai – esame linkę tikėti, kad esame geri žmonės, rūpinamės kitais. Tai tiesiog bendravimo būdas, kurį kartais tyčia ar netyčia pasirenkame. Jis paprastesnis, juo greičiau galime pasiekti savo tikslą, dėl to mes visai mielai jį kartais ir pasirenkame, net patys to nesuprasdami.

– Kas rodo, kad manipuliacijos nepaleidžia net tuomet, kai to žmogaus nėra šalia? Ar egzistuoja raudonos vėliavos, kurios reiškia, kad reikėtų susimąstyti?

– Tikrai taip, egzistuoja signalai, kurie gali parodyti, kad manimi manipuliuojama, norima pasinaudoti. Tai kaltės jausmas – jis dažnai lydi. Net ir po pokalbio išlieka pojūtis, kad kažką negerai padariau, lyg turiu atsiprašyti, lyg norisi ištaisyti kažkokią klaidą. Arba lieka lyg purvinumo jausmas – kažkas manimi pasinaudojo; norėjau gero, bet pojūtis, lyg esu išnaudotas. Arba jausmas, tarytum kiti be manęs niekaip negali išbūti, turiu visiems pulti padėti – tada ir jaučiu kaltę, jeigu visiems nepadedu.

Vienu atveju tai – tam tikros mintys apie tai, kad nusileidau, o galėjau nenusileisti, tai gali būti tam tikros emocijos, kurias jaučiu: kaltės, atsakomybės, gėdos, nusivylimo, kad neatstovėjau savo pozicijos... Tai gali lydėti ir signalizuoti, kad manimi buvo kažkaip pasinaudota.

– Gal būtų galima truputį pakalbėti apie vaikystės kodus? Žinau, kad tu savo psichologės praktikoje ieškai kodų vaikystėje. Ar kažkas nulemia tai, kad mes pagavūs manipuliacijoms?

– Kiekvienas psichologas apie šitą temą pasakos skirtingai, tai tam tikras būdas, kaip žiūrėti į šitą sunkumą. Siūlau žiūrėti plačiai, kad tai tėra tik vienas būdas, kaip paaiškinti, dėl ko aš papuolu į manipuliacijas. Viena iš prielaidų, kad galbūt tam tikros mintys ar noras nusileisti kitam kažkada labai pasiteisino, pavyzdžiui, jeigu mano tėvai buvo ypač reiklūs, tam, kad būčiau mylimas, turėjau padaryti viską kaip įmanoma geriau.

Galbūt santykyje su tėvais tai padėjo, buvau mylimas, gerbiamas, vertinamas, bet galbūt dabar, kai esu suaugęs žmogus, dirbu įmonėje, ta savybė tampa puikia galimybe mano darbdaviui mane išnaudoti, pradedu dirbti už paskatinimą. Man pasako: puikiai padirbėjai, gal galėtum porą parų ir namuose padirbėti?

Jeigu bus tik taisyklės, vaikas vis tiek ras būdą, kaip patenkinti savo poreikius ir greičiausiai manipuliuos, jei bus tik meilė, supratimas, atjauta, bet nebus aiškių taisyklių, vaikas ilgainiui pradės tikėti, kad visi turi tenkinti jo poreikius.

<...> Tai, kad mes turime tam tikrą patirtį savo vaikystėje, tarytum sukuria jautrias vietas, lyg žaizdas ant odos, kurias stengiuosi glostyti, kad tik jų niekas neužgautų, visaip kaip jas apeiti. Jeigu vengiu konfliktų, tai ir tampa ta jautria vieta, kurią bandau apeiti.

Bandymas apeiti jautrias vietas sukuria tarsi žemėlapį, kelią, ir žmogui, kuris norėtų manimi manipuliuoti, labai aišku, kaip eiti, kur tas mano jautrusis taškas, kurį palietus aš sutiksiu su bet kuo. Pavyzdžiui, jeigu labai bijau, kad kitas pakels balso toną, žmogus natūraliai gali pradėti jausti, kad jam pakėlus balso toną aš nuščiūvu, pakeičiu kalbėjimo būdą ir einu link kompromiso, o kartais – ir nusileidžiu.

– Galvoju, kad vienas aktualiausių manipuliacijos santykių – tėvų ir vaikų, mamų ir vaikų: kuris kurį paims, kurioje vietoje ribos bus pastumtos? Kada tėvai palūžta prieš vaiką? Kaip kitus išmokome mus šantažuoti?

– Galime atsispirti nuo to, kas yra manipuliacija ir kaip ji susiformuoja, tada bus daug aiškiau, ką daryti, kad taip nenutiktų. Manipuliavimas – būdas pakeisti tam tikrus įprastus mūsų bendravime susitarimus. Pavyzdžiui, mes santykyje keičiamės bendra veikla – visada važiuojame į sporto klubą. Staiga vienas žmogus nusprendžia: gal gali paskolinti man pinigų? Gal gali nuvežti iki oro uosto? O gal dar iš to oro uosto gali paimti mano giminaičius?

Manipuliavimas – kai nesusitarus pakeičiame elementą. Kad taip nenutiktų, labai svarbu, kad kažkas nubrėžtų aiškias ribas: palauk, peržengei mūsų susitarimą, čia mano riba. Grįžtant prie santykio tarp mamos ir vaiko arba tėčio ir vaiko – vaikas bus linkęs manipuliuoti, jeigu nebus aiškių taisyklių.

Gali kilti įspūdis – reikia būti labai griežtam ir viskas išeis. Irgi ne visai, nes jeigu būsiu labai griežtas ir savo vaikui nieko neleisiu, atsiras puiki erdvė vaikui ieškoti kito žmogaus, kuris patenkintų jo poreikius. Taisyklės visada turėtų būti pastovios, nekintančios, bet reikia nepamiršti, kad turiu atliepti vaiko poreikį būti išklausytam, mylimam, jaustis svarbiam.

Šie du dalykai neturi pasimesti vienas nuo kito, nes jeigu bus tik taisyklės, vaikas vis tiek ras būdą, kaip patenkinti savo poreikius ir greičiausiai manipuliuos, jei bus tik meilė, supratimas, atjauta, bet nebus aiškių taisyklių, vaikas ilgainiui pradės tikėti, kad visi turi tenkinti jo poreikius, taisyklių jokių nėra – tik jo sugalvotos. Tai apskritai pagrindinis auklėjimo principas.

– Aš įsivaizduoju: kad suvoktum, jog tavimi manipuliuojama, turi klausyti širdies.

– Yra tam tikri ženklai, kuriuos siunčia mano paties kūnas. Jeigu žinome, kad greičiausiai tai atkeliauja iš ankstyvos patirties, įprastai mūsų kūnas į signalus, kurie primena apie labai nemalonius dalykus, sureaguoja staiga ir impulsyviai – ir visada sureaguoja. Mano kūnas gali pradėti siųsti signalus, pavyzdžiui, padidės kraujo spaudimas – pradėsite jausti, kad krūtinėje širdis ėmė labai greitai dunksėti, gali atsirasti sunkus jausmas, it tempiantis inkaras, gali pradėti drebėti rankos ar kojos...

Tai padeda atpažinti, kad kažkas vyksta. Nebūtinai, kad manimi manipuliuoja, bet mano kūnas įjungia apsauginę sistemą – kaip signalizaciją, ji pradeda kaukti. Jei jaučiu, kad tie pojūčiai atsiranda, tai ženklas, kad reikia pradėti ruoštis.

Namų darbas – jei žinau, kad žmogus manimi manipuliuoja, reikia su savimi susitarti, turėti sakinį, žodį ar frazę, kuri neleistų man tą sunkią akimirką pabėgti, paskatintų atstovėti savo poreikius. Aš pati sau sakau: Migle, dabar man reikia tavo pagalbos – mums reikės atstovėti savo poreikius. Aš pradedu save globoti ir saugoti.

Visas pokalbis – gruodžio 10 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt