Gyvenimas

2020.12.19 08:29

Algirdas Toliatas: kunigas – kaip apšildanti grupė, jei neužleistų scenos Dievui, būtų problema

LRT PLIUS laida „Išpažinimai“, LRT.lt2020.12.19 08:29

Kunigams svarbu neužmiršti, kad ne jie daro stebuklus, keičia žmonių gyvenimus, bet Dievas, LRT PLIUS laidoje „Išpažinimai“ sako Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios kapelionas kun. Algirdas Toliatas. Anot dvasininko, nuostabu, jei yra, kas palydi žmogų iki šaltinio, bet reikia neužmiršti, link kur jis veda. Kliūtimis eiti tink Dievo negali tapti ir stereotipai, dėl to juos svarbu laužyti, tik su didele meile.

Veikiausiai niekas neabejoja, kad kunigas gali palydėti link Dievo, bet ar jis gali užstoti Dievą? Apie tai Donatas Puslys kalbasi su kunigu A. Toliatu.

– Prisimenu vieną brolį pranciškoną, kuris pasakojo istoriją, kad paskui jį sekiojo vienas žmogus ir sakė: jūs čia ne taip darote, čia ne taip darote... O jis sako: tu ne manimi sek – Juo sek. Kaip jums visa ta atsakomybė atsiskleidžia? Ar kartais nėra taip, kad pagalvojate: o gal čia visi dėl manęs, nes aš populiarus?..

– Kai mes kažkur einame, renkamės mokyklą, restoraną, parduotuvę, draugus ar dar kažką, dažniausiai tam įtakos tam tikri žmonės ir asmenys turi. Bet atsimenu vieną pasakojimą, kaip žmogus pasirinko savo profesiją vien dėl to, kad turėjo labai šaunų geografijos mokytoją. Pradedame nuo to, kad tai buvo nuostabus žmogus, kuris uždegė, o paskui priėjome prie pačios istorijos, paties dalyko – jei liktume tik prie žmogaus, būtų per mažai.

Jeigu tas žmogus palydi iki šaltinio, tai nuostabu ir nėra blogai, kad yra charizmatiška asmenybė, kuri palydėjo – kitaip greičiausiai žmogus nebūtų atradęs. Manau, kad reikia charizmos, tik labai svarbu tinkamu metu neužstoti.

Toliatas apie kunigystę: ne mes keičiame žmonių likimus, o Dievas

Kaip būna apšildančios grupės – atvažiuoja, apšildo, bet įsivaizduokite, jei apšildo ir sako: mums patiko, neleisime tų, kurie laukia, patys viską darome, nes mums labai smagu, neužleisime scenos. Tada būtų problema. Apšildančios grupės reikia, tai padeda įeiti, bet, kita vertus, labai svarbu, kad apšildanti grupė neužmirštų, link kur veda.

Ir mums, kunigams, labai svarbu neužmiršti, kad ne mes darome stebuklus, ne mes galime pakeisti žmonių gyvenimus, bet Dievas keičia, o mes – tik tiek, kiek sugebėsime būti įrankiais.

– Minėjote raktinį žodį „uždegti“. Bet ar pačiam reikia degti? Kartais dirbdamas bendruomenėje pavargsti – iš kur semiatės?

– Yra skirtingi etapai, periodai. Pavyzdžiui, adventinis, prieššventinis laikas turėtų būti susimąstymo, ramybės, meditacijos laikas, bet kartais taip įsisuki į įvairiausius renginius, kad tų svarbiausių dalykų nebelieka. Dėl to labai svarbu atsinaujinti. Kaip telefone yra update`ai – turi nuolatos atnaujinti tam, kad viskas gerai vyktų.

Atėjau, uždegiau žvakutę, bet nė akimirkai pats nesustojau. Tai ką – žvakutė už mane melsis? Įdarbinsiu žvakutę, kad ji už mane melstųsi? Nebus pasikeitimo.

Tai viena iš puikybės formų – galvoti, kad gali patenkinti visus poreikius, užimti Dievo vietą, atsakyti į visus klausimus, visiems padėti. Tu negali – jeigu stengsiesi būti Dievu juo nebūdamas, pereisi į pervargimą, galiausiai – kaip su ta apšildančia grupe, anksčiau ar vėliau tapsi kliūtimi Dievo veikimui, o ne pagalba.

– Ką atsakytumėte žmonėms, kuriems kyla klausimų dėl įvairiausių naudojamų devocionalijų? Kartais sakoma, kad pabėgama nuo laisvės – kuo daugiau turėsiu ženklų, kuo daugiau už kažką sukalbėsiu maldų, permaldausiu likimą.

– Visos mūsų religinės praktikos, devocionalijos, „amuletai“, visa ką gelbėjančios maldos... Kunigas, kol yra kelias link Dievo, labai gerai, bet kai jis tampa kliūtimi... Lygiai tas pats ir su maldomis, tam tikrais įsitikinimais, žiniomis – jeigu tai tampa kliūtimi, o gali tapti, amuletas tampa svarbesnis negu pats Dievas. Atėjau, uždegiau žvakutę, bet nė akimirkai pats nesustojau. Tai ką – žvakutė už mane melsis? Įdarbinsiu žvakutę, kad ji už mane melstųsi? Nebus pasikeitimo.

Labai svarbu, kad visos mūsų pagalbinės priemonės ir būtų pagalbinės priemonės, vedančios į Dievą, o ne tikslas.

<...> Malonė – tai dovana. Tai ne dėl to, kad aš visa tai padariau, gaunu – tai dovana, kurią tiesiog reikia priimti atvira širdimi. Aš dorai gyvenu ne todėl, kad laimėčiau dangų, nes dangus jau yra laimėtas, viskas jau padovanota – ne, ne dėl to, o dėl to, kad aš jau gyvenu dangaus dvasia, esu dangaus pilietis, tais nusistatymais, tomis dangaus bangomis.

– Tada man kyla klausimas apie kunigo vaidmenį. Kiek jis turi būti tas nepatogus, kuris ateina ir kartais suskaldo visą stereotipinį primityvų žinojimą, palieka žmogų ieškoti?

– Manau, kad tai labai labai svarbu. Tai pati didžiausia dovana, kurią galime gauti – suskaldytas, sudaužytas stereotipas, mūsų stabukai, nes tai atveria galimybę naujam gyvenimui. Visą gyvenimą galima gyventi su įvaizdžiais kaip tas vyresnysis sūnus – tėvo ūkyje, bet be tėvo širdies, toli nuo Dievo, būti tarytum Dievo namuose toli nuo Dievo.

Dėl to stereotipų sulaužymas labai svarbus, tik kaip tai padaryti, kad žmogus nebūtų sulaužytas, kad žmogus dar labiau neužsisklęstų savo liūdesyje, nuoskaudoje, piktume? Tai labai subtilūs dalykai. Sielos reikaluose gali labai lengvai žmogų sužeisti. Tada žmogus sako: 20–30 metų nebeinu į bažnyčią dėl to, kad turėjau nemalonią patirtį. Čia milžiniška atsakomybė.

Reikia sakyti tiesą, bet kiek reikia prieš tai melstis, beprotiškai mylėti, kad pasakytum tiesą? Turbūt kuo labiau myli, esi nuolankus, nusižeminęs, pasiruošęs patarnauti, tuo nuogesnę tiesą gali pasakyti. Jei pats esi pilnas puikybės, gal geriau nieko ir nesakyk, nes greičiausiai su savo nešvariais batais tą žmogų tik dar labiau įskaudinsi.

<...> Dažnai mes kaip tie drugeliai – nuo vienos gėlės prie kitos. Lygiai taip pat su bendruomenėmis: pabuvai vienoje bendruomenėje, kitoje, trečioje, šeimoje, su Dievu, su vienu Dievu, su kitu, su trečiu... Eini visiškai paviršiumi – tavo kelionė lieka visiškai paviršinė. Dėl to niekas nesikeičia, nėra virsmo, kaip eucharistinio pasikeitimo.

Kas yra Eucharistija? Tai kai mūsų širdis tampa panaši į Kristaus širdį, o Kristaus širdis Eucharistijos metu – ta akimirka, kai jis buvo atmestas savo artimiausių žmonių, viso pasaulio. Neskaitant to, jis sako: Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro. Dieviškas priėmimas.

Tai kai mes Kristaus pagalba sugebėsime patirti tokį eucharistinį virsmą, taip pažiūrėti į supantį pasaulį, mes pradėsime žiūrėti Dievo akimis. Tai ir yra stebuklas – tai didžiosios Kalėdos. Tada nelabai svarbu, kokias maldas kalbėsime, praktikas darysime. Visa tai, ką mes darysime, bus pilna Kristaus, Dievo. Tai ta dieviškoji piligrimystė Dievo karalystės link.

Plačiau – gruodžio 12 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Toliatas apie kunigystę: ne mes keičiame žmonių likimus, o Dievas