Gyvenimas

2020.12.18 08:07

Kodėl gyvenime trūksta laimės, bet nėra ir noro ką nors keisti?

knygos ištrauka
LRT.lt2020.12.18 08:07

Kaip susitaikyti su pokyčiais pandemijos akivaizdoje? Kaip išmokti atleisti? Kaip priimti vaiko nesėkmes? Kaip nekaltinti tėvų? Tai autentiški žmonių klausimai, į kuriuos ką tik pasirodžiusioje knygoje „Žuvis medyje“ atsako psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė.

Kaip žuvis vandenyje – įprasta sakyti apie žmogų, kuris yra savo vietoje ir puikiai jaučiasi. O kas, jei žmogui negera, jei jis – ne savo vietoje? Kas, jei jis jaučiasi lyg žuvis... medyje? Žmonės dažnai atsiduria situacijose, kurios kelia stresą, didina nerimą, provokuoja vidinius konfliktus tarp proto ir jausmų, tarp „reikia“ ir „noriu“.

Mes nuolatos verčiame save lipti į medį ir stebimės, kodėl daugėja problemų, nepavyksta suvaldyti emocijų, šlyja santykiai su artimaisiais, sutinkame vis „ne tuos“, dirbame „ne ten“, kodėl gyvenime trūksta džiaugsmo, meilės, ramybės ir netgi noro ką nors keisti.

Žemiau – knygos „Žuvis medyje“ ištrauka.

Stygiaus filosofija

Kaip susitaikyti su gyvenimo pokyčiais COVID-19 akivaizdoje? Atrodo, kur pažvelgsi – vien neigiamos emocijos, nemalonūs suvaržymai.

Dejavome dėl laiko šeimai stokos – prašom, dabar laiko šeimai apstu. Bėdojome dėl poilsio stokos – prašom, ilsėkitės. Per mažai pinigų – prašom, daugelis vietų, kur galima būtų išleisti pinigus, uždarytos, kelionės į svečias šalis taip pat apribotos, tad galime pasitaupyti.

Ar nepastebėjote, kad stygiaus filosofija gyvena tik mūsų galvose? Ir stygiaus, ir pretenzijų gyvenimui algoritmai sėkmingai tebeveikia, net ir pasikeitus aplinkybėms. Net ir sėdėdami namie, mes nerandame laiko pailsėti, net ir būdami kartu, mes nesugebame kokybiškai bendrauti, o pinigus sėkmingai išleidžiame, net ir nesiaubdami parduotuvių...

Dabar jau mums stinga... Palaukite, ko gi mums dabar stinga? A! Stinga kaukių. Stinga dezinfekcinio skysčio, tualetinio popieriaus, lovų ligoninėse... Judėjimo laisvės mums stinga! Ar turėjome mažiau pretenzijų ir jautėme Gyvenimo Gausą, kai viso šito buvo apsčiai?

Apie politiką, religiją ir kitus skirtumus

Ar skirtingos politinės ir religinės pažiūros galiausiai neišskiria poros? Ar įmanoma gyventi nuolat leidžiantis į kompromisus?

Jeigu žmogui religinės ar socialinės pažiūros svarbesnės už asmenybę ir bendražmogiškas vertybes, tuomet taip, šie skirtumai gali porą išskirti. Bet jei abu žmonės geba suvokti, kad kuriant santykius yra svarbesnių dalykų nei priklausymas konkrečiai konfesijai, politinės nuostatos ir įsitikinimai, tuomet grėsmės santykiams nėra.

Kuriant santykius daug svarbiau gerbti kito pasirinkimo laisvę. Kiekvienas žmogus gali pats spręsti, kuo tikėti ir kuo netikėti, melstis Kristui ar Krišnai, priklausyti konservatoriams ar valstiečiams, balsuoti už ponią ar poną rinkimuose, valgyti mėsą ar jos atsisakyti, auginti ilgus plaukus ar skusti galvą plikai ir t. t. Nė vieno tiesa nėra „tiesesnė“! Jei su tuo pavyksta susitaikyti, paprastai pavyksta išsaugoti ir santykius.

Beje, polinkis nurašyti santykius dėl neatitikimo religijos, politikos ir panašiais klausimais, dažniau įspėja apie menką (menkstantį) susidomėjimą vienas kitu ir norą rasti „svarių“ argumentų santykiams nutraukti nei apie neįveikiamas kliūtis būti kartu.

Ir dar keletas žodžių apie kompromisus: tie, kurie nesugeba priimti kito žmogaus kaip tokią pačią pasirinkimo laisvę turinčios asmenybės, bet vis dėlto bijo prarasti santykius, renkasi kompromisą. Kompromisas gali būti laikina priemonė, bet jokiu būdu ne kaip ilgalaikė. Gyventi nuolat leidžiantis į kompromisus yra tas pat, kaip nuolat vartoti vaistus nuo skausmo. Kaip ilgai tuo galima piktnaudžiauti? Todėl siekiant geresnių santykių sveikiau būtų ne bandyti perkurti vienas kitą pagal savo dieviškus atvaizdus arba ieškoti kompromisų, o stengtis vienas kitą pažinti ir suprasti.

P. S. Mano darbo su poromis praktika rodo, kad interesų suderinamumas poroje yra stipriai pervertinamas.

Nebegyvenu savo gyvenimo

Kaip atsikratyti priklausomybės nuo mylimo žmogaus? Negaliu gyventi ramiai, visos mintys sukasi tik apie jį: kaip jis jaučiasi, kaip jam blogai, ar jis neliūdi... Aš perimu jo emocijas, nebegyvenu savo gyvenimo, nežinau, nei ko pati noriu, nei kas su manim negerai, nes matau tik jį ir jo problemas. Jau pradėjau bėgti nuo jo, bet nežinau, ar noriu pabėgti nuo jo, ar nuo varginančių minčių ir perdėto rūpesčio... Jau kuris laikas niekam neturiu energijos, nes visą save atiduodu spręsdama jo problemas. Pavargau, nebegaliu taip... Ir nežinau, kaip išsivaduoti... Širdį drasko, nes myliu, bet negaliu būti šalia jo. Per sunku, jo problemos man nepakeliamos. Negaliu jų išspręsti ir jaučiuosi dėl to blogai.

Būsena, kurią jūs aprašote, vadinama kopriklausomybe. Ši „liga“ ištinka, kai vienas asmuo tampa priklausomas nuo kito asmens psichologinių ar / ir toksikologinių problemų.

Kopriklausomybės problema sprendžiama psichologiškai ar net fiziškai pasitraukiant iš kito žmogaus gyvenimo. Pasitraukti psichologiškai yra sunkiau nei fiziškai, bet kartu tai daug svarbesnis žingsnis, lemiantis didesnius vidinius pokyčius. Norint susigrąžinti savo gyvenimą ir nustoti kankintis kito žmogaus problemų šešėlyje, būtina suvokti savo nesaugumo jausmą, baimes, nepagrįstus lūkesčius sau ir kitam žmogui.

Žengti šiuo keliu padeda psichoterapija. Taip pat pravartu būtų ir išdrįsti gyventi savo gyvenimą: susigrąžinti draugus, pomėgius, tikslus, laisvalaikį. Kad ir ko nori ar kaip jaučiasi tas kitas žmogus, su kuriuo gyvenate ir kurį manote mylinti.

Manote, kad jį mylite? Ar tiesiog esate prisirišusi ir nuo jo priklausoma? Meilės ryšiui būdinga laisvė, abipusė pagarba ir lygiavertiškumas. Ryšys, kai vienas žmogus „visą save atiduoda“ spręsdamas kito problemas, nėra lygiavertis. Tokiuose santykiuose vienas visada jaučiasi stipresnis, sumanesnis, galintis išspręsti kito problemas. Tas kitas lyg ir lieka mažiau gebantis, ne toks sumanus, kad pats galėtų savo paties problemas išspręsti.

Kodėl meilė baigiasi?

Kodėl meilė taip greitai baigiasi? Treji metai, ir viskas, pasak išmintingojo Frédérico Beigbederio...

Meilė galėtų ir nesibaigti, jei ne trys egoistiški norai, kurie auga kartu su poros santykių stažu:

1) Noras kontroliuoti kitą žmogų. Noras nurodinėti kitam, ką jis turi daryti, koks būti, kur eiti, kada grįžti, ką jausti, apie ką galvoti...

2) Noras nuolatos mėgautis kitu žmogumi. Kalbu apie malonumą, jaukumą, šilumą, pagalbą, saugumo jausmą, aptarnavimą ir kitas paslaugas.

3) Noras padėti kitam žmogui, tikintis už tai atlygio. Tai toks geradario-gelbėtojo vaidmuo: „Aš dėl tavęs aukojuosi“, „Tavo laimė (sveikata / karjera / išsimokslinimas) man rūpi labiau nei mano paties“. O paskui seka: „Tu nevertini mano pastangų“, „Tu nedėkingas“ ir t. t.

Tokie štai trys egoistiški norai meilės ryšį paverčia visai ne meilės santykiais. Jeigu žmonės vienas kitam tiesiog leistų būti – be pretenzijų, be reikalavimų, be lūkesčių, – meilė „galiotų“ neribotą laiką. Ji tik augtų ir stiprėtų.

Leiskite vienas kitam būti. Kitokiam, paprastam, netobulam, geram, blogam, liūdnam ir linksmam. Jei leisite vienas kitam tiesiog būti, leisite būti ir Meilei.

„Nėra ko čia žliumbti“

Kokių klaidų daro tėvai, reaguodami į vaikų nesėkmes?

Pirmiausia gal apsibrėžkime, ką vadiname klaida. Jei tai paprasčiausia žmogiška reakcija (primenu, tėvai irgi žmonės), tai ar ji yra klaida, ar ne, gali paaiškėti tik po daugybės metų. Bet jei tėvai į vaiko nesėkmes nuolatos reaguoja destruktyviai, tuomet taip, tokią tendenciją būtų galima vadinti vaiką žalojančia klaida ir derėtų atkreipti į ją dėmesį.

Yra du netinkamos reakcijos į vaiko nesėkmes modeliai:

1) vaiko nesėkmės išdidinimas, pervertinimas;

2) vaiko nesėkmės nuvertinimas, ignoravimas.

Ir vienas, ir kitas reakcijos modelis signalizuoja tą patį: tėvai nesugeba adekvačiai elgtis, kai jų vaikui kas nors nepasiseka. Pirmu atveju iš vaiko nesėkmės jie padaro asmeninę katastrofą, priklijuoja vaikui „netikšos“, „nevykėlio“ etiketę, uoliai demonstruoja savo nusivylimą, griebiasi bausmių, grasinimais ir šantažu reikalauja vaiko galimybių ribas peržengiančių rezultatų.

Tokį reagavimo būdą lemia tėvų puikybė. Jų požiūriu, vaiko pasiekimai (elgesys, gebėjimai, pažangumas) turi patvirtinti jų, kaip tėvų, statusą. Jei to nėra, vaikas laikomas kaltu dėl nepatenkintų tėvų poreikių.

Antru atveju tėvai nuvertina vaiko nesėkmę, ypač vaiko jausmus, kuriuos jis išgyvena ištikus nesėkmei, ir svaidosi tokiomis frazėmis: „Nėra ko čia žliumbti“, „Nesvarbu, kelintas tu atplaukei“, „Nenoriu matyti tavo ašarų, susiimk“. Toks elgesys balansuoja tarp atstūmimo ir abejingumo ir jei kartojasi nuolatos, gali lemti vaiko asmenybės deformacijas.

Į vaiko nesėkmes reikėtų reaguoti kuo žmogiškiau ir nuoširdžiau (nuoširdžiau – vadinasi, „nuo širdies“, o ne nesąmoningai ir emocingai). Reaguokite atsižvelgdami į vaiko savijautą. Būkite globojantys, rūpestingi tėvai, netapkite teisėjais ir budeliais. Jūsų vaikas turi jausti mylimas, net jei jam kas nors ir nepasisekė.

Jūsų meilė vaikui turi teikti saugumo jausmą, būti nuosekli, nepriklausoma nuo jo pasiekimų ar nesėkmių, todėl būkite lankstūs ir reaguokite adekvačiai. Jei patyręs nesėkmę vaikas gūžiasi ir bijo bausmės, stenkitės jį nuraminti. Padrąsinkite bandyti dar kartą. Jei jaučiasi nusivylęs savimi, paguoskite, priminkite jam jo pasiekimus ir pergales. Elkitės taip, kaip norėtumėte, kad būtų elgęsi jūsų tėvai su jumis panašiose situacijose.

Kodėl pykstame ant tėvų?

Suaugusių vaikų pyktis ant tėvų. Kokie yra veiksmingiausi būdai suvaldyti savo pyktį? Kaip išmokti ramiai reaguoti į įvairias situacijas, kurios sukelia stiprias emocijas, impulsyvų pyktį, priverčia kelti balsą ir t. t.? Dažniausiai tokios emocijos kyla dėl iš pažiūros visiškų smulkmenų: pavyzdžiui, kai kuris nors iš tėvų ką nors ne taip pasako, ne taip padaro, ne taip supranta, „neišgirsta“, ką sakau. Kaip susitvarkyti su paskui užplūstančiu kaltės jausmu dėl sukelto triukšmo ir visiems sugadintos nuotaikos, su apatija, kuri gali tęstis visą dieną ar net kelias dienas?

Jei santykiai kelia daug neigiamų jausmų, geriausia atsitraukti ir laikytis pagarbaus atstumo. Net jei tai santykiai su tėvais. Patartina kurį laiką apskritai nebendrauti, nesusitikti, neskambinti, bent jau kol nebus nuveiktas didelis vidinis darbas. Šį vidinį darbą sudaro tik trys žingsniai:

1) Visų savo nuoskaudų analizė: už ką aš apskritai pykstu ant tėvų? Kuo juos kaltinu? Ko iš jų tikėjausi, bet negavau? Iš kur galėčiau gauti tai dabar, kai jau esu suaugęs?

2) Pasaulėžiūros keitimo darbai. Teks atsisakyti įsivaizdavimo, kad tėvai privalo daryti tai, ko man norisi, kad jie turi kalbėti man priimtinu tonu ir tik tai, ką aš noriu girdėti. Reikės atsisveikinti su pageidavimu, kad tėvai privalo mane suprasti ir elgtis tik taip, kaip aš noriu.

Šią tėvų vartotojo poziciją teks keisti į žymiai nuolankesnę: tėvai man davė viską, ką galėjo duoti, jie turi teisę elgtis ir kalbėti taip, kaip jiems norisi. Aš neturiu jokios teisės ko nors iš jų reikalauti, privalau išmokti leisti jiems būti tokiems, kokie jie pasirenka būti. Tol, kol to neįsisąmoninsiu, negalėsiu subręsti ir liksiu įsižeidusio vaiko stadijoje.

3) Perkurti savo santykius su tėvais iš naujo. Jau iš brandaus žmogaus pozicijos. Pirmiau neakivaizdžiai – savo širdyje, paskui ir realybėje.

O visa kita bus pridėta: savitvarda, gebėjimas ramiai reaguoti ir savitarpio supratimas – kaip apdovanojimas už nuveiktą vidinį darbą.