Gyvenimas

2020.12.22 08:21

Audronė Galvonaitė prisiminė vaikystėje negalėjusi gyventi be bulvių: jų prašė net bažnyčioje

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.12.22 08:21

Nuo pat vaikystės mokslų daktarė klimatologė Audronė Galvonaitė labai mėgo bulves – kaip pati sako, per jas pradėjo ir vaikščioti, ir kalbėti. Būdama trejų bažnyčioje garsiai pareiškė: „Duokit man bulvių su rūgščiu pienu.“ Šį A. Galvonaitės prašymą dar ir šiandien su šypsena prisimena visa giminė. Tiesa, užsigeisto skanėsto bažnyčioje klimatologė tąkart negavo.

„Per bulves pradėjau ir vaikščioti, ir kalbėti“, – besidalydama artimųjų papasakotais tos dienos prisiminimais, portalui LRT.lt užsimena A. Galvonaitė. Būsimai klimatologei tuo metu buvo vos devyni mėnesiai.

Mergaitė žaidė, o jos mama kitame kambario kampe skuto bulves. „Labai ryžtingai atsistojau, mamai žiūrint išsižiojus iš nuostabos nužingsniavau per visą kambarį, priėjusi jai ištiesiau ranką ir pasakiau: „Duok“, – pasakoja klimatologė.

Nuo tos akimirkos tiek A. Galvonaitės mama, tiek močiutė turėjo kone kasdien jai virti bulves. „Močiutė jau žinodavo, kad geriau man išvirti bulvių negu ieškoti, prie kokių paršiukų nutūpiau. Mat jeigu tą dieną man neišvirdavo bulvių, nueidavau į tvartą prie kiaulės ir bulves pradėdavau lupinėti iš ėdalo“, – prisiminusi kvatoja klimatologė.

Kai A. Galvonaitei sukako treji, įvyko dar viena su bulvėmis susijusi istorija, kurią prisiminę klimatologės giminaičiai iki šiol meiliai ją pašiepia ir primena: tik neprašyk bulvių su rūgščiu pienu. Istorija nutiko, kai, su seneliais nuėjusi į bažnyčią, mergaitė išalko ir garsiai pareiškė: duokit man bulvių su rūgščiu pienu.

„Pamenu, nusibodo man visi pamokslai, labai norėjau valgyti, tai paėmiau ir labai garsiai per klebono pamokslą paprašiau: noriu bulvių su rūgščiu pienu. Kas beliko klebonui – duokit tam vaikui valgyti, sako. Bet vietoj bulvių šventoriuje gavau į kailį. Dar ir dabar, kai susirenka giminė, visą laiką juokiasi: tik neprašyk bulvių su rūgščiu pienu“, – kikena A. Galvonaitė.

Nors šmaikščiais pasakojimais klimatologė patvirtina, kad bulvės jai nuo vaikystės buvo svarbios, dabar pripažįsta, jog su amžiumi mitybos įpročiai šiek tiek keičiasi.

„Dabar jau kai kada garnyrui renkuosi, pavyzdžiui, grikių kruopas, o šiaip mėgstu daug ką, išskyrus saldumynus. Nevalgau ir miltinių patiekalų, makaronų, duonos. Vaikystėje net gaudavau barti, kad duonytės nevalgau. O dabar, kai manęs niekas nebebaudžia, visada pagalvoju, reikia man tos duonos ar ne“, – pasakoja A. Galvonaitė.

Rinkdamasi maistą, klimatologė nesivaiko mitybos madų ar rekomendacijų – tiesiog klausosi organizmo. Tai daryti jai vieną dieną patarė gydytojas. „Kažkada gydytojas man pasakė: klausyk organizmo, jis labai protingas. Aš jo protingai ir klausau. Jeigu ko nors nenoriu, tai ir nevalgau, ar tai būtų sveika, ar nesveika“, – sako A. Galvonaitė.

Ruošti valgį klimatologė išmoko dar vaikystėje iš savo tėčio. „Mano amžinąjį atilsį tėtis buvo didelis gurmanas, labai gerai gamino valgyti. Truputį paaugę su broliu vis laukdavome, kol gamins tėtis. Jis ruošdamas maistą dėdavo viską, ką turi, o mama taupydavo“, – prisimena A. Galvonaitė.

Nuo vaikystės A. Galvonaitė pamena ir dar vieną delikatesą, kurio visada labai laukdavo. „Nesu valgiusi skanesnės bulvių košės, nei gamindavo mano amžinąjį atilsį močiutė, tėčio mama. Ji išvirdavo bulves, jas sugrūsdavo, užpildavo karštu pienu ir sviestu, kai kada dar įmušdavo plaktą kiaušinį ir šaudavo į aukštaitišką ketaus pečių. Ant košės užsidėdavo tokia plutelė – nieko skanesnio gyvenime nesu valgiusi“, – pasakoja A. Galvonaitė.

Klimatologė su šypsena prisimena ir darbo Lietuvos mokslų akademijoje, Fizikos ir matematikos institute metus. Net keletą vasarų ji praleido ekspedicijose prie Jūros upės Tauragėje. Komandoje būdavo apie 20 žmonių, todėl pakaitomis vienas iš jų visam būriui gamindavo valgyti.

„Ekspedicijose dalyvavau daugiau nei 20 metų, tai kokių cirkų ten tik nebuvo. Vyrai per visą stovyklą šaukdavo: ką pirma dėti į manų košę – cukrų ar druską?! O kai prie puodų stodavo niekada anksčiau negaminusios moterys, tai pasitaikydavo, kad virdamos cepelinus juos sudėdavo į šaltą vandenį. Tada jau tekdavo stengtis padėtį ištaisyti, iš tų cepelinų bandydavome padaryti kugelį“, – juokiasi A. Galvonaitė.

Prisiminusi ekspedicijas, klimatologė dalijasi ir patiekalo, žinoma, bulvinio, receptu. „Kai jį pagaminau, vienas kolega nesuprato: „Tiek skutai, tai kur tos bulvės?“ Jis nepatikėjo, kad tai bulvinis patiekalas. Šį receptą išmokau iš tėčio, jis karo metais jį parsivežė iš karinės tarnybos“, – pasakoja klimatologė.

Pagaminti A. Galvonaitės mėgstamą patiekalą paprasta. Pirmiausia reikia nuskusti ir burokine tarka sutarkuoti bulves (kiekis priklauso nuo valgytojų skaičiaus). Šalia bulvių galima pasipjaustyti mėsytės, įdėti faršo, daržovių – bet ko pagal skonį ar tai, ko yra šaldytuve. Visus ingredientus reikia užpilti pienu, kuriame išplaktas kiaušinis, ir gerai iškepti – galima orkaitėje arba keptuvėje.

„Jeigu nesumąstau, ką pasigaminti, visada gaminu šį patiekalą – ir greita, ir skanu. Galima valgyti su agurkais, pomidorais, troškintais kopūstais“, – sako A. Galvonaitė. Paklausta, ar dažnai gamina, klimatologė sako nuo jaunystės mėgdavusi suktis prie puodų, tačiau per karantiną stengiasi į virtuvę užsukti kuo rečiau, kad maistas nenusėstų papildomais kilogramais.