Vienuolė – apie žlugusią Kalėdų idilę: gal nekurkime lūkesčių ir pasikalbėkime apie tai, kas prikepę prie širdies?

Viktorija Lideikytė, LRT.lt
2020.12.24 07:00
Sesuo Viktorija Voidogaitė

„Gerbiu žmones, kurie, neatradę tikėjimo dovanos, vis tiek renkasi daryti gera“, – portalui LRT.lt sako sesuo Viktorija Voidogaitė, paauglystėje religiją neigusi, o vėliau visa širdimi atsigręžusi į tikėjimą. Šių metų Kalėdų idilė žlugo, sako vienuolė, tačiau namuose vis dar galime susikurti stebuklą. Svarbu šventes pasitikti be lūkesčių, leisti sau liūdėti, jeigu norisi, o artimąjį pakviesti atsiverti paklausus: kas prikepę prie tavo širdies?

– Artėjant šventėms, nori nenori prieš akis išnyra Holivudo filmų sukurtas Kalėdų paveikslas: namie žaižaruoja eglutė, po kambarius sklando imbierinių meduolių kvapas, skamba kalėdinės dainos, prie stalo susibūrę šeimos nariai vieni kitiems dovanoja ne tik daiktus, bet ir nuoširdų dėmesį. O jeigu šį vaizdą paliktume ekrane, kas realybėje yra Kalėdos kiekvienam iš mūsų?

– Man atrodo, visai smagus tas holivudinis paveikslėlis. Juk jis paprasčiausiai atspindi tai, ko širdyje visi norime: bendrystės, giedro artumo, šilto santykio – paprastos laimės. Tikriausiai holivudiniai filmai gan nesudėtingai geba tai perteikti, todėl kasmet jų tiek susukama ir peržiūrima. Gražu ir smagu.

Kur kas sunkiau, kai filme matomas kadras sukontrastuoja su tuo, kas vyksta mūsų ekrano pusėje. Mums dėl bendrystės reikia įdėti daug pastangų kiekvieną dieną. Kartais artumas būna ne tik giedras, bet ir slegiantis, nes tenka panešti vienam kito sunkumus, ligas ir neurozes. O santykio šiltumas atvėsta nuo nenupudruotų mūsų netobulumų. Nebūna laimės be pastangų. Paprasta laimė – ilgos kelionės tikslas.

Kalėdos liudija įvykį viename tvarte. Kai pagalvoji, kas yra toji gyvulių grota, atsiveria kita mielų prakartėlių pusė. Nebūna ir Dievo atėjimo į mūsų širdžių tikrovę be kontrastų.

Geroji naujiena ta, kad Dievas nelaukia, kol išsimėšime savo širdžių nešvarumus, kad galėtų ten ateiti. Dievas nesibodi mūsų menkumo, neapdairumo, gerai slepiamo vargo. Jis stovi prie mūsų širdies durų ir beldžia. Kol bijosime savo vidinio tvarto, tol Jo neįsileisime. O Dievas kantriai beldžia per kiekvienas Kalėdas.

– Šie metai kitokie – Kalėdos ir blizgučiais, kaspinėliais papuoštas jų laukimas nusidažė šiek tiek kitomis, ne visai šventinėmis, spalvomis.

– Be jokios abejonės, Kalėdų idilė žlugo. Žmogiškasis solidarumas mumyse nuolat ataidi pandemijos tikrovę: kasdien miršta žmonės, sveikatos apsaugos sistema laikosi ant didvyriškų, bet trapių eilinio mediko pečių. Ir dėl to mediko per šias Kalėdas mums turėtų būti neramu – visai ne dėl to, kad nepašoksime aplink eglutę ir nepašaudysime fejerverkų.

Prieššventiniu laikotarpiu savo sunkumus ir vargus dengiame kaspinais ir dovanėlėmis, muzika ir pramogomis, ir šie dalykai yra puikūs ir reikalingi. Tačiau tai, kas yra po tais kaspinėliais ir po jais paslėptais vargais bei sunkumais, vadiname mūsų esybės centru – širdimi, ten labai baisu nueiti. Todėl ir slepiamės nuo savęs ir nuo kitų.

Gaila, bet, nenuėję į savo širdį, vis blaškysimės svarstydami, kad esame kažkokie nevykę, kad mes ir esame tie mūsų sunkumai ir vargai. Bet tai netiesa. Žmogus nėra vien tvartas ar gražus kaspinėlis, žmogus yra kaip ėdžios, kurios gali priimti ir talpinti Dievą.

Dievas beldžia. Jei išdrįsime atidaryti, Jis gali mus nustebinti, sustiprinti ir įgalinti nebesislėpti, įveikti baimes, sunkumus ir priklausomybes. Juk už durų beldžiasi ne beformė galinga bei bauginanti jėga, už durų beldžiasi kūdikis.

– Kol vieni jau kone metus gyvena mobilizacijos režimu, kiti tvirtina, kad kas jau kas, bet joks virusas švenčių negadins. Ką pasakytumėte tiems, kurie neigia šiuo metu už lango tvyrantį pavojų?

– Vienas iš būdų bijoti yra neigti tai, ko bijai. Žmonėms baisu. Tokia yra jų reakcija. Jei jums pavyksta susidraugauti su savo baime, ją įvardinti, jūs jos neneigiate. Tada nereikia draudimų ir instrukcijų, nes jūs ir aš be paliepimo darysime viską, kad saugotume save ir tuos, kuriuos mylime.

– Gal kiek paradoksalu, tačiau būtent per adventą, kai kviečiama nurimti ir apsivalyti dvasiškai, prasideda Kalėdų karštinė, ne vieną išvarginanti ir vietoje išganingo džiaugsmo širdyje sukelianti liūdesį, nusivylimą… Ką galėtume padaryti kiekvienas iš mūsų, kad žiemos šventės mūsų namuose iš tiesų virstų kad ir nedideliu, bet stebuklu?

– Šventiniu laikotarpiu yra tikrai daug liūdinčių žmonių. Ir gal nereikia labai to savo liūdesio bijoti. Gal galima sustoti ir savęs paklausti, kodėl mano širdis nusiminusi? Kam galiu apie tai papasakoti? Gal tas liūdesys per Kalėdas yra proga paprastumui?

Gal nekurkime lūkesčių šioms Kalėdoms, gal pasikalbėkime apie tai, kas man prie širdies prikepę? O kas Tau prikepę? Kartu galime suvalgyti pyragą ir paklausyti gražios kalėdinės muzikos.

Per šias Kalėdas galime pabandyti atleisti. Iš širdies. Gal net nepasigiriant apie tai. Atleidimas gydo sužeistus santykius. Pakvieskite savo mylimą žmogų ar net visą šeimą į širdies pasimatymą. Atsiverkime paprastumo Kalėdoms.

– Kaip šiemet atrodo Jūsų pačios pasiruošimas šventėms?

– Šiemet mano adventas – klausymo laikas. Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos seserys per karantiną telefonu klausosi žmonių. Paskambinę budinčiu numeriu, jie dalijasi rūpesčiais, išgyvenimais, baimėmis ir nerimu. Aš jų klausau. Paskui meldžiuosi.

– Ko gero, tokiu jautriu metu būti išklausančiuoju ir turėti tą, kuris išklauso, tapo dar svarbiau nei įprastai?

– Išklausymas yra tarnystė, jos nesimato, bet ji kalbančiajam teikia jėgų eiti pirmyn. Dabar yra labai daug kalbėtojų, mokytojų, savigalbos ugdytojų, žmonių, kalbančių apie kitų kančią, tamsą, liūdesį, vargą. Visgi tikiu, kad, ko gero, tose kančiose atsidūrusio žmogaus svarbiausia klausytis, o ne jam kalbėti.

Manau, nelaimė ją patiriančiam yra mokykla, iš savo skausmo jis mokosi. O jeigu tu to žmogaus klausaisi, mokaisi drauge su juo. Pavyzdžiui, artimojo liga, praradimas, gedulas yra tos kančios, kuriose reikalingi ne žodžiai, bet klausanti, o drauge ir kalbanti tyla. Kartais tyloje yra labai daug teksto, kuris suprantamas be žodžių, intuityviai.

– Neretai girdėti, kad gedulo akimirką pritrūksta žodžių – nežinome, kaip kitą paguosti, užjausti, ką jam pasakyti.

– Paprastai kančios akimirką siekiame būti proaktyvūs, iš karto veikti – sumažinti, sunaikinti, apeiti kančią, iš jos ištraukti kitą. Retai kančioje mokomės išbūti tiek, kiek ji tęsiasi, su didžiule kantrybe, tyloje kartu su kitu žmogumi išmokti atsiųstą pamoką. Kad žinotum, kada patylėti ir klausyti, reikia išgyventi savo paties tamsių dienų.

– Kalėdos Jums – tarsi dviguba šventė, mat prieš dešimtmetį gruodžio pabaigoje duris atvėrė jūsų įkurtas katalikiškas vaikų darželis „Mažutėliams“, Lietuvoje toks – pirmasis. Esate edukologė, iš arti stebite vaikų gyvenimą, rūpinatės jų ugdymu. Kaip manote, ar tai, kaip tenka gyventi per pandemiją, atsilieps vaikams ateityje?

– Šiuo metu išgyvename ypatingą laiką. Ligos yra siaubingas dalykas, ir niekas neatpirks beprasmių žmonių mirčių. Visgi negali sakyti, kad tiems, kieno aplinkoje nepasitaikė susirgimų arba jie buvo lengvi, šis laikas – vien tik blogas. Dabartinė situacija tiems žmonėms kalba apie solidarumą, buvimą čia ir dabar, apie Dievą, apie tai, kas yra jie patys tada, kai nėra įsisukę į tam tikrą veiklą.

Matau pozityvių dalykų ir vaikų ugdyme. Pavasarį darželis išsikraustė į lauką, jame tebebūname iki šiol, net kai lauko jutiminė temperatūra siekia –11 laipsnių. Nori nenori, teko atrasti vadinamąją lauko pedagogiką. Montessori pakraipos darželyje tai nebuvo labai lengva, pedagogai mane supras (juokiasi). Iki šiol pagrindinis darbas su vaikais vykdavo viduje, ant kilimėlių, su smulkiomis, motoriką lavinančiomis detalėmis ir t. t.

Praėjus beveik metams, kuriuos leidžiame gryname ore, matau, kad mūsų vaikai tapo maugliais pačia geriausia prasme. Nesitikėjome, jog kūno intelekto ugdymas atneš tokių rezultatų ir padės vaikams stiprėti ne tik fiziškai, bet ir ugdyti valią. Pavyzdžiui, vaikų rudeninės slogos jau yra praeitis, tačiau pokyčių įžvelgiu ir kalbant apie savireguliaciją, valią. Ši vaikų karta bus stipresnė fiziškai, pasižymės didesne valia.

Beje, šįmet išleidome „Knygą mažutėliams“ – ugdymo vadovą tėvams ir mokytojams. Turiu didelį džiaugsmą ją pristatyti ir, nors ir nuotoliniu būdu, kalbėtis su visais, kam rūpi mažų vaikų ugdymas. Tiek knyga, tiek darželio vaikų pokyčiai, kuriuos matau, man teikia daug džiaugsmo net ir dabartinėmis aplinkybėmis.

– Viename interviu esate pasakojusi, jog paauglystėje buvote kategoriškai nusistačiusi prieš religiją, Dievo buvimą net neigėte. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, Kalėdų patyrimas atsigręžus į tikėjimą?

– Tai, kas mano gyvenime vyko prieš maždaug du dešimtmečius, irgi yra labai svarbus etapas. Tuometis ieškojimas ir net, sakyčiau, kategoriškas tikėjimo neigimas buvo stipri pozicija, išmokiusi mane su didele pagarba žiūrėti į netikinčius žmones.

Būti be tikėjimo dovanos ir vis tiek gyventi pagal gerą valią, rinktis daryti gera, kai užnugaryje nėra atlyginimo, yra nepaprastai didelis sąžiningumas ir tvirtumas. Šį prieš 20 metų atrastą dalyką aš vis prisimenu ir jo nepamirštu.

Tikėjimą atrasti iš dalies man padėjo filosofinė literatūra. Skaitydama Augustiną, vėliau – Teresės Avilietės knygą „Gyvenimas“ supratau, kad taip, kaip ji mato Dievą, man artima ir svarbu. Religija nėra vien moralinė sistema, į kurią atsiremiame. Tai – ryšys, draugystė, kuri man nepaprastai svarbi.

Būna dienų, kai papykstu ant Dievo, ir būna tokių, kai išgyvenu didžiulį džiaugsmą, nes matau jo veikimą tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenimuose. Tas dienas vadinu mažomis Kalėdomis.

O Kalėdos iš tiesų yra šokiruojantis faktas – Dievas atsiunčia savo sūnų ir tampa mūsiškiu, kad kiekvienam iš mūsų būtų aišku, kad Dievas nėra pavojingas, jis mums prieinamas, mus mylintis.

Kasmet per Kalėdas randu, ką iš naujo permąstyti. Ypač per adventą mąstau, kad esu kelionėje į galutinį susitikimą su Dievu, todėl svarbu eiti atvira širdimi, neprisikabinus prie to, kas velkasi iš paskos ir trukdo judėti pirmyn.

– Artėjant Naujiesiems metams, gana populiaru kelti sau naujų tikslų. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – pagauti mados. Deja, didelė dalis gražių tikslų taip ir lieka neįgyvendinta. Gal vertėtų neužsimoti per daug ir pirmyn eiti nedideliais žingsniais?

– Galbūt. Nenorėčiau visiems patarinėti, juk esame skirtingi. Pavyzdžiui, aš šįmet pasiryžau laiką, kurį ketinau praleisti socialiniuose tinkluose, skirti sudėtingos knygos skaitymui. Dabar skaitau Ludwigo Wittgensteino tekstus, paskui eisiu prie Thomo Manno. Iš tikrųjų neįmanoma tiek skaityti, kiek laiko pražiopsoma į telefoną. Bet bandau. Gal ir kitiems tai pasirodys aktualu.

Taip pat skaitykite