Gyvenimas

2020.12.04 18:36

Marius Čepulis. Kiek žmogus turi reguliuoti gamtą

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.12.04 18:36

Dar visiškai neseniai gamta reguliavo žmogaus populiacijas su visais jai priklausančiais įrankiais – ligų sukėlėjais, parazitais, kurie perneša tuos ligų sukėlėjus, nuodingais ir plėšriais gyviais. Visai neseniai mes turėjom paklusti natūraliai atrankai ir priklausyti nuo gamtos malonės. Dabar ji dar kiek pasitalžo uraganais ar žemės drebėjimais, dar vis išlenda koks išsišokėlis virusas ir bakterija, kuriam neturim vakcinos ar antibiotikų. Bet taip, gamtą mes nugalėjom.

Mes, kaip rūšis, turėjom kryptingą tikslą, kovojom ir ją nugalėjom (bent jau kol kas taip manom). Mes nuo jos atsiskyrėm, pagyvenom betono džiunglėse ir kaip tie vilkai, kurie išėję iš miško miškan žiūri, visvien tos gamtos ilgimės ir norim vėl ten sugrįžti.

Tik, žinoma, norime civilizuotos gamtos be pavojų, be daug laukinių žvėrių, be išvartų, kurios pastoja kelią, be šakų, kurios plėšo prabangius drabužėlius, ir be visokių vabzdžių, kurie maišo mums šašlykiuku mėgautis prie ežeriuka.

Gamta turi būti sutvarkyta: miškai turi būti iščiustyti, upės patvenktos, žvėrių skaičius optimalus, kad nešokinėtų ant automobilių, kad nepjautų naminių gyvulių, kad netrukdytų čiustyt miškų, žuvų turi būti tiek ir tokių, kad būtų smagu jas gaudyti. Kraštovaizdis turi būti gražus, parkai turi būti išgenėti, o piliakalniai nuskusti. Taip turi būti. Nes mes vis dar kovojam su ta nelemta gamta, nes mes jau esam aukščiau už ją ir geriau žinom, kas jai yra geriau.

Yra tokių, kurie dabar susisupę į pleduką sėdi ant medinės palangės su kombučios stiklainiuku ir siurbčiodami ją per metalinį šiaudelį, atrėmę galvą į šaltą 18 paketų stiklą, sakys, kad tos gamtos turi būti daug, palikim ją, ji pati susitvarkys.

Ūkininkas, pamatęs žvėrių ištryptą kelių kvadratų plotą arba sudraskytas paliktas be priežiūros avis, šauks apie prarastą pelną, reikalaus žalos atlyginimo ir sureguliuoti visų žvėrių populiaciją.

Vairuotojas, numušęs briedį, keiks pasaulį ir reikalaus visus kelius aptvert. Miškininkas, pamatęs nudžiūvusią eglę, išpjaus visą sklypą, ir reikalaus, kad rezervatas savo egles išsipjautų, nes „kenkėjams“ šioje žemėje ne vieta.

Ornitologas, saugodamas retas rūšis, reikalaus, kad būtų naikinamos ne tokios retos rūšys, kurios kenkia jo saugomai rūšiai. Pievų puoselėtojas dės visas pastangas, kad ji neužželtų mišku ir kad žmonės galėtų ten palakstyti su plėvesuojančiom medžiagų skiautėm.

Medžiotojas, sugaudęs spąstais bebrus, išardys jų užtvanką, nes bebras trukdo tam pačiam miškininkui ir ūkininkui. Žvejui rūpės, kad tik būtų didelių kelių rūšių žuvų, kurias smagu traukti.

Architektas, skvarbiu žvilgsniu įvertinęs senus miestelio aikštės medžius, pasiūlys vietoj jų labiau pritaikytus ir pagal paskutinius mados klyksmus suformuotus šluotražius. O paveldosaugininkas guls skersai senos užtvankos, nes ten įdėta viena degta 18 amžiaus antros pusės plyta.

Tik nepagalvokit, kad smerkiu nors vieną iš jų. Mes visi be išimties ta gamta naudojamės, vieniems tai pelnas, kitiems poilsis, tretiems maistas. Natūralios nepaliestos gamtos mes nebeturim. Rezervatai, sakysit? Jiems kiek – maždaug 40 – 70 metų? Ir kokį plotą jie užimą? Taip, gamta susitvarkytų, taip ji turi visus įrankius ir reguliacinius mechanizmus, kad palaikytų pusiausvyrą. Ten yra savi ciklai. Nieko blogo, kad vienais metais daugiau graužikų, o kitais plėšrūnų, vienais daugiau kinivarpų, kitais daugiau jomis mintančių vabzdžių, gamtai nusispjaut, kad dėl žaibo išdegs miško kvartalas ir vietoj jo atsiras pilna įvairiausių augalų ir vabzdžių pieva. Gamtai nusispjaut ar jos upeliuose bus daugiau šlakių ar skersnukių. Ir net prie klimato kaitos gamta prisitaikys, ji neturi kito pasirinkimo.

Tai kodėl mes kišamės? Na, tą klausimą reikėjo kelti mūsų civilizacijos pradžioje. Mes jau ją faktiškai pakeitėm pagal save. Beveik viską sureguliavom pagal savo įnorius ir vaizduotę. Kito kelio, nei ją prižiūrėti, iš principo nebėra. Tiesa, kitas kelias būtų išsikraustyti į Latviją ir Lietuvą palikti gamtai. Dar vienas kelias būtų visiems šokti nuo skardžio ir pasiaukoti gamtos labui. Aš nešoksiu.

Taigi kišomės, kad imtumėm (labiau grobtumėm), dabar privalom kištis, kad saugotumėm. Klausimas – kaip?

Kaip padaryti, kad žmogus, atvažiavęs į regioninio parko mišką, vaikščiotų mišku ir kad miškininkas turėtų darbo, o baldų pramonė ar statybininkai žaliavos? Gal pagaliau atskirti, kas yra saugoma, ir tai saugoti, o ten, kur nusprendžiam auginti lentoms, auginam lentoms. Kaip padaryti, kad ūkininkai nesiskųstų? Reiktų to paklausti Palangos verslininkų.

O jei rimtai, reikia bendro sutarimo, kad intensyvus ūkininkavimas ypač smarkiai prisideda prie atvirų vietų bioįvairovės nykimo ir tai stabdyti skatinant agrarinę aplinkosaugą, saugant šlapžemes ir pievų buveines, didinat ne monokultūrų plotus, o mozaikiškumą, vien užsodinus visas skiriamąsias laukų juostas, ir bent pusmetrį palikus nesuarto pagriovio, jau būtų milžiniškas žingsnis ir pagalba laukų vabzdžiams ir augalams.

Sutarti, kad kito žvėrių reguliavimo mechanizmo nei medžioklė nėra, nebesvaigti apie kažkokius jėgerių batalionus, o tvarkyti taisykles, kurios tenkintų abi besipriešinančias puses, šviesti abi puses ir suteikti vilkui visas galimybes pagauti stirną ten, kur jis gali tai padaryti. Neveisti dirbtinai žvėrių juos šeriant, tik tam, kad būtų ką medžioti. Suprasti, kad žuvims yra geriausia, kai jų niekas nežvejoja, kai niekas per jų nerštą nesitūsina su vandens motociklais ir kateriais, kai ant upių nelieka užtvankų, kai žmogaus tiesiog nėra ant vandens.

Svarbiau užtikrinti, kad žuvų kelius neužtvertumėm tinklais ir gaudyklėmis, kad jo galėtų saugiai pačios išneršti, o ne kliautis vien įžuvinimu. Na, užtvankas pašalinti, neberemti hidroelektrinių, sustabdyti jų veiklą, jei neįrengia žuvitakių, nėra sudėtinga, bet dabar trumpam pabandžiau įsivaizduot vaizdelį, kai pasakau žvejui, kad jam žvejot negalima. Geras, ar ne?

Kaip padaryti, kad tos žuvies užtektų visiems? Čia reikia ne radikalių emocijomis paremtų sprendimų, o mokslo tyrimais pagrįstų nutarimų ir principingos kontrolės. Tam reiktų stiprinti mokslo bazę: botanikų, ichtiologų, šiek tiek entomologų ar ornitologų mes turime, o štai tyrimų su žinduoliais atliekama labai mažai.

Ką padaryti, kad vieno architekto balsas apie išbetonuotą aikštę neitų tiesiai merui į ausį? Įgalinti visuomenę, kuri darosi vis aktyvesnė. Prieš bet kokį projektą jį išdiskutuoti (nesiskaito, kai apie svarstymą pranešama vietos laikraščio, kurio niekas neskaito, skelbimų skiltyje 4 dydžio šifru), bendrauti, pasakoti, kad nekiltų nieko nepagrįstos sąmokslo teorijos.

Turim susitaikyt, kad gamtą reguliuoti reiks, kad visi būtų patenkinti ir surastumėm tą vidurį tarp apsaugos ir vartojimo, bet svarbiausia, kad institucijos ir visuomenė bendrautų suprantama kalba. Nors gal ne, varom į Latviją, ten va ir covido atvejų mažiau.

Gražaus savaitgalio.

Autorius yra kandidato į aplinkos ministrus Simono Gentvilo visuomeninis patarėjas.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.