Gyvenimas

2020.12.01 07:34

Kai po 40-ies viskas tik prasideda: Jolita Herlyn pakeitė darbą, šalį, sukūrė naują šeimą ir tapo rašytoja

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2020.12.01 07:34

LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ pašnekovė, rašytoja Jolita Herlyn ragina moteris nebijoti 40-mečio: tai pats gražiausias amžius, kai kūnas dar jaunas, o siela – jau brandi. Didieji pokyčiai moters gyvenime prasidėjo gavus netikėtą darbo pasiūlymą – išvykusi į Daniją nė neįtarė, kad netrukus įsimylės, o galiausiai į savo gyvenimą per parašytus romanus susigrąžins ir Lietuvą.

Istorija, kaip gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis, nors tai nei laukta, nei tikėtasi. Naujas darbas, nauja šalis, naujas vyras ir šeima, kūdikio gimimas, o galiausiai – ir rašytojos karjera. Ir visa tai – įžengus į penktą dešimtį. J. Herlyn kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Ši istorija yra susijusi su gyvenimo virsmu apie 40-uosius metus. Kaip tas jūsų gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis tokioje metų sandūroje?

– Niekada nesitikėjau, kad gyvenimas susiklostys taip: kad gyvensiu užsienyje, kad po 40-ies susilauksiu antro sūnaus po 20 metų pertraukos, kad ištekėsiu, pakeisiu šalį, reikės mokytis naujos kalbos, kad tapsiu rašytoja. Visa tai prasidėjo tada, kai išdrįsau priimti pasiūlymą pakeisti darbą. Šis drąsus poelgis mane įmetė į visai kitus vandenis.

Manau, kad 40-mečio moterys tikrai neturėtų bijoti. Man atrodo – tai pats gražiausias amžius, kai kūnas dar jaunas, o siela – jau brandi. Tavęs nebekankina jaunystės bangos, kategoriškumas, gyvenimo prasmės paieškos, kurios jaunystėje gali suteikti labai daug liūdesio, pesimizmo nerandant atsakymo. 40-ies jau žinai, kad gyvenimo prasmė yra gyventi, gali žaismingai žiūrėti į tai, kas vyksta su tavimi. Nemanau, kad ir 50-imt, 60-imt ar 70-imt yra riba. Skaičiai – tik galvoje, siela visada jauna.

– Bet gali pakeisti ne tik profesiją – ir asmeninis gyvenimas gali stipriai pasikeisti.

– Aš baigusi filosofijos studijas. Pradėjau nuo filosofijos ir logikos dėstymo Klaipėdos universitete, paskui dirbau Klaipėdos savivaldybės Užsienio ryšių skyriuje. Vyko regata ir buvau atsakinga už jos organizavimą. Regatos vadovai man pasiūlė atvažiuoti dirbti į Kopenhagą, naujai kuriamą banką. Man buvo pasakyta: pas mus visi išmano apie skaičius – mums reikia kitokio mąstymo ir tavo organizacinių gabumų.

Darbas savivaldybėje man labai patiko, palikti Klaipėdą, kurioje jaučiausi tikra pilietė, buvo labai sudėtinga, bet pagalvojau: jei ne dabar, tai kada? Pasiryžau, išvažiavau, savo mamai palikau 16,5 m. sūnų – jis nenorėjo palikti Lietuvos ir draugų.

Pradėjau darbą viename iš bankų kaip rinkodaros specialistė. Mano asmeninis gyvenimas prasidėjo vėliau. Romanas buvo darbinis, jis buvo mano vadovas, vienišas tėvas, auginantis du vaikus. Tiesą pasakius, tie vaikai mus ir suvedė. Pirmasis asmeninis ryšys buvo, kai jis buvo išskridęs į komandiruotę Osle ir nespėjo grįžti, skambino man, ar galiu nuvažiuoti pažiūrėti tuos vaikus – blogas oras, lėktuvas neskrido.

Vyras man vieną dieną sako: o ką tu žadi nuveikti prasmingo per ateinančius 20 metų? Truputį įsižeidžiau, bet kitą dieną sėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti romaną.

Taip mūsų santykiai ir prasidėjo. Buvo didžiulė prieštara, ką daryti, nes tokie santykiai neleidžiami – tarp darbdavio ir darbuotojo. Mano dabartinis vyras sako: mesk darbą, aš tave išlaikysiu. O aš sakiau: ne, aš į Kopenhagą atvažiavau dirbti – tikrai nemesiu darbo. Jis pranešė valdybai, kad užsimezgė mūsų santykiai, vadovai sakė: galite tęsti, bet neviešinkite. Dvejus metus bendravome niekam nežinant.

Visiems buvo šokas. Likus 3 dienoms iki vestuvių laukiausi 5 mėnesį, niekas nieko nežinojo, mano vyras visiems darbuotojams parašė elektroninį laišką: mes su Jolita esame pora, už 3 dienų susituoksime ir laukiame naujos atžalos. Jis tai padarė penktadienio rytą, žinojo, kad visą dieną bus kalbos. Kaip čia – banko vadovas? Aišku, tai pagrindinis apkalbų objektas – leido visiems išsišnekėti.

– Ką būdama 40-ies jau buvote supratusi apie gyvenimą ir santykius su vyrais?

– Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 7 metai. 16-os aš buvau nusprendusi taip: niekada netekėsiu, 30-ies pasigimdysiu vaiką, nes vyrai – problemos, todėl geriau jų nereikia, gyvensiu viena. Aišku, likimas pasijuokė. Pirmą kartą vyras ir pasipiršo, ir aš ištekėjau, ir susilaukiau vaiko, bet neišvažiavau gyventi į užsienį – jis irgi buvo užsienietis.

Po 20 metų gavau naują iššūkį, o po Danijos teko važiuoti į Vokietiją, kuri niekada man nebuvo atraktyvi šalis. Labiau mėgstu pietų šalis, vokiečiai tokie šalti ir racionalūs, mokėjau du žodžius vokiškai. Bet baigėsi vyro kontraktas, mes persikėlėme į Vokietiją, jo gimtąjį miestą Hamburgą – čia prasidėjo tikrasis gyvenimas.

Tapau namų šeimininke – šitas žodis seniau man atrodė kaip keiksmažodis. Man atrodė, štai – didžiausias gyvenimo iššūkis: būti gera mama, gera žmona ir to pakanka. Tačiau mano vyrui pasirodė, kad to tikrai nepakanka, jis man vieną dieną sako: o ką tu žadi nuveikti prasmingo per ateinančius 20 metų? Jis labai tiki žmogaus tobulėjimu. Man atrodė, kad buvau tiek pritobulėjusi, sau įrodžiusi, kad galiu tą, aną, penktą ir dešimtą, kad man nieko nereikia įrodinėti.

Bet tai buvo spyris. Aš truputį įsižeidžiau, bet kitą dieną sėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti romaną. Rašymas man sugrąžino Lietuvą, atidarė naują erdvę, kartu leido įprasminti tiek savo, tiek pažįstamų patirtis, sukurti naują sociumą, padėjo jaustis ne tokiai vienišai.

Visas pokalbis – lapkričio 13 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.