Gyvenimas

2020.12.07 08:30

Afrikoje gyvenanti rašytoja Eglė Aukštakalnytė-Hansen: į laukinę gamtą baimės neštis negalima

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.12.07 08:30

„Man teko gyventi miestuose, kuriuose yra per 3 ar net per 23 mln. gyventojų. Ten gyvendama pamačiau, kiek mažai žmogiškumo gali būti tarp žmonių, ir kiek daug jo gali būti laukinėje gamtoje“, – pristatydama naujausią savo knygą sakė rašytoja, keliautoja, fotografė, kažkada gerai žinoma aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen.

Rašytoja E. Aukštakalnytė-Hansen pakvietė į nuotolinį trečiosios savo knygos „Laukinė Motina Gamta“ pristatymą. „Jambo! Dėkoju visiems gamtos dievams, kad turiu elektrą ir internetą, nes internetas čia šiokia tokia prabanga“, – nuotoliniu būdu pristatydama trečiąją savo knygą šypsojosi šiuo metu Nairobyje, Kenijoje, gyvenanti autorė.

Prieš dvidešimt metų E. Aukštakalnytė dar buvo geriau žinoma kaip Jaunimo teatro aktorė, tačiau, ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus su verslininku Sorenu Hansenu, keliavo su šeima po kraštus, į kuriuos vyrą nublokšdavo darbas. Prieš aštuoniolika metų jie pirmą kartą apsigyveno Nairobyje, Kenijoje, vėliau šešerius metus praleido Šanchajuje (Kinijoje), o prieš metus ir vėl sugrįžo į Nairobį.

„Gamta yra vienintelis tyrumo, žmogiškumo, tikrumo šaltinis. Matau daug šilumos, meilės. Man teko gyventi dideliuose miestuose, kuriuose yra per tris ar net per dvidešimt tris milijonus gyventojų. Gyvendama tokiuose miestuose pamačiau, kiek mažai žmogiškumo gali būti tarp žmonių, ir kiek daug jo gali būti laukinėje gamtoje. Gyvendama betoninėse džiunglėse supratau, kaip žmogui reikia tos laukinės gamtos“, – sakė ji.

Per porą dešimtmečių, kuriuos praleido toli nuo Lietuvos, Eglė apleido aktorystę, tačiau atrado naujų savo talentų – pamėgo fotografuoti ir filmuoti laukinius gyvūnus, skirtingų žmonių genčių kasdienybę, o aistros įamžinti akimirkas vedama Eglė pamatė ir šilto, ir šalto – pakeliavo nuo Afrikos iki Arkties, o susumavus jos kelionių kilometrus išeitų, kad ji jau trečią kartą keliauja į Mėnulį.

Gyvenimo svetur patirtis moteris suguldė į knygas – „Mama Afrika“ (2008 m.) ir „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ (2015 m.). Šiemet pasirodė trečioji jos knyga „Laukinė Motina Gamta“, kurioje rašoma apie įvairiausias planetos vietas nuo Afrikos iki Aliaskos. Tiesa, nors Lietuvoje jos knygą jau galima įsigyti, pati autorė dar nėra laikiusi jos rankose – leidykla E. Aukštakalnytei-Hansen knygą jau išsiuntė, tačiau numatoma, kad ši autorę pasieks tik likus savaitei iki Kalėdų.

Laukinėje gamtoje praleidžia daug laiko. Ji ir pati organizuoja nedideles gyvūnų stebėjimo keliones, taip pat dalyvauja pavojingose, fiziškai ir emociškai sunkiose, pavojų lydimose ekspedicijose. Jos pačios kadrais iliustruota ir šiemet pasirodžiusi knyga.

„Kalbant apie fotografiją laukinėje gamtoje, mano įdirbis – 15 metų. Iš tiesų savo archyve turiu unikalių kadrų, jų nepardaviau įvairiems archyvams – norėjau juos turėti sau, norėjau sudėti į savo knygą. Turiu tikrai retų nuotraukų, pavyzdžiui, baltųjų meškų su mažyliais ar tigrą, apkabinusį medį ir taip žymintį teritoriją. Panaši fotografija su medį apsikabinusiu Sibiro tigru šiemet laimėjo „National Geographic“ konkursą. Žinau, kad šio kadro fotografas laukė 10 metų, tik tas kadras yra padarytas sušlapinta kamera, tai reiškia, kad fotografo tuo metu vietoje nebuvo“, – pasakojo E. Aukštakalnytė-Hansen.

Savo archyvą ji kaupė ne vienerius metus, pildė kadrais, įamžintais daugelyje išvykų, stebėjimų. „Norėdamas pagauti unikalų kadrą turi suvokti ir suprasti gyvūnų elgseną, tai nėra atsitiktinumas. Sėkmę fotografijoje lemia ne tik tai, kad laiku atsidūrei tinkamoje vietoje tinkamu laiku, bet ir tai, kiek tu žinai apie gyvūnus, jų elgesį, ieškai, stebi. Gyvūnai nepozuoja, prožektorių gamtoje neįsijungsi – tai yra didelės kantrybės, darbo, pastangų pasekmė“, – vardijo ji.

Fotografuoti gamtą mėgsta ir Eglės vyras S. Hansenas. Kaip ji pasakoja, viena iš jo svajonių buvo nufotografuoti leopardo medžioklės sceną, tad jis 10 metų vykdavo fotografuoti leopardų, kol galiausiai pavyko įamžinti svajonių kadrą. Ji ir pati prisimena, kaip, norėdama įamžinti nuo šakos nulipantį tigrą, laukė 5 valandas, kol jis nulips.

„Būtent vyras mane užkrėtė gyvūnija. Iš pradžių mane traukė žmonės, gentys. Paskui labai susidomėjau gyvūnais, ypač primatais. Nors juos fotografuoti labai sudėtinga, juos stebėdama jaučiuosi, kaip nukeliavusi į akmens amžių. Atrodo, įsižiūrėjusi pamatai sumaniojo žmogaus akmens amžiuje atspindžius“, – pasakojo jo.

Tigrus, liūtus, beždžiones, meškas, antilopes ir daugelį kitų gyvūnų, kuriuos kiti išvysta tik per televiziją ar zoologijos soduose, fotografuojanti moteris prisipažįsta turinti ir baimių.

„Įvairių pavojingų situacijų fotografuojant laukinėje gamtoje taip pat buvo. Tarkime, drambliai visada buvo mano mylimiausi gyvūnai, fantastiški, išmintingi. Daug metų globojau drambliukus Nairobio našlaičių gyvūnų centre, kur suvežti be tėvų likę jaunikliai.

Tačiau net kelis sykius buvau patekusi į situacijas, po kurių galiu tik dėkoti likimui, kad šiandien esu gyva. Be to, nuo šio gyvūno yra žuvusių draugų. Taigi jau kurį laiką kovoju su dramblių baime. Žinau, kad į laukinę gamtą negali vežtis baimės, o ją gamtoje dažnai keičia tyrinėjimas. Turbūt viena baisiausių akistatų su gyvūnu – susitikimas su raganosiu, jį aprašiau ir knygoje“, – atskleidė rašytoja ir pridūrė, kad iš esmės gyvūnai nėra agresyvūs.

Jie, pasak E. Aukštakalnytės-Hansen, pirmi žmogų užuodžia, išgirsta ir pamato, tačiau nepuola. „Dažniausiai agresiją išprovokuoja žmogaus klaida. Niekada neinu per arti gyvūno. Žinoma, jie yra smalsūs, tačiau, žinodama jų elgsenos ypatumus, nustatau saugų atstumą ir jo laikausi. Tik per klaidą buvau atsidūrusi pavojingose situacijose“, – patikino ji.

Moteris svarstė, kad ir studijuojant vaidybą įgytos žinios šiandien jai praverčia: „Vis tik didelė aktorinio meistriškumo dalis – žmogaus psichologijos žinios, tyrinėjimas, suvokimas. Žmogaus psichologijos žinios, sceninė patirtis perteikiant personažus man iki šiol padeda ir bendraujant su gentimis gyvenančiais žmonėmis, ir su laukiniais gyvūnais. Vis tik svarbu perprasti jų elgseną.“

Savo naujojoje knygoje E. Aukštakalnytė-Hansen nemažai kalba apie gyvūnus, kuriems šiuo metu labiausiai gresia išnykimas. Rašytoja ir aistringa keliautoja sako, kad, apkeliavusi tolimiausius kraštus, įsitikino, jog ir žmonėms iškilusi grėsmė.

„Arktis yra be galo svarbi – ji yra savotiškas vandens ir oro temperatūros generatorius. Ji sparčiai tirpsta. Galime matyti skaičius, sekti statistiką, sužinoti, kokios invazinės rūšys ten patenka, kaip ten patenka šiukšlės (lietuviškų šiukšlių ten irgi randama). <...> Ratas įsisuko, rūšys, kurios žiemoja pas mus, traukiasi į šiaurę, nes jas išstumia gyviai, atklystantys iš šiltesnių kraštų. Galbūt kai kurie gyvūnai išnyks, tačiau gyvybė žemėje išliks. Tik klausimas, kas laukia žmonių? Svarbu laiku susimąstyti, kad gali ateiti ir mūsų eilė, tad norėčiau, kad susimąstytume, ar tikrai atsakingai į visa tai žiūrime“, – sakė autorė, apie tai svarstanti ir savo knygos skyriuje, pavadintame „Kodėl man turi rūpėti Arktis“.

E. Aukštakalnytė-Hansen tikisi, kad jau pavasarį galės sugrįžti į Lietuvą ir savo naująją knygą pristatyti gyvai savo gimtinėje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.