Gyvenimas

2020.11.29 07:00

Pumpėnų klebonas Domingo apie adventą: kai šventėms paruošiame sielą, ir namai būna paruošti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.29 07:00

„Kalėdoms reikia paruošti savo sielas ir pasipuošti, o šios šventės proga labiausiai puošia gerumas, puikiausia dovana – geri darbai“, – portalui LRT.lt sako šešiolika metų Lietuvoje gyvenantis argentinietis Pumpėnų klebonas, kunigas Domingo Avellaneda, pasidalijęs mintimis apie adventą ir kaip jis minimas jo gimtinėje.

– Nemažai daliai adventas – šventinės karštinės pradžia, kai šluojamos parduotuvių lentynos, dovanų ieškoma interneto parduotuvėse, perkamos šventinės dekoracijos ir blizgučiai. Galbūt pamirštama tikroji šio laikotarpio prasmė?

– Pasaulis tapo materialistiškas – dažnas žmogus, paklaustas, ką jam reiškia gerai gyventi, atsako, kad turėti darbą ir uždirbti pinigų. Todėl žmonės nuolat skuba, lekia, o ko nors neturėdami jaučiasi prastai, nuvertina save ir nemato, kad gyvenime yra vertingesnių dalykų nei materialūs daiktai – dvasinių vertybių. Galbūt todėl kartais taip skubėdami ir nemoka tinkamai pasiruošti šventėms.

Nesakau, kad negalima savo artimajam dovanoti dovanų ar taip parodyti dėmesio, tačiau dovanos gali būti ir nematerialios, nebūtinai tai, kas matoma ar apčiuopiama, – rūpestis, meilė, džiaugsmas. Jei tai užmiršime, švenčių laukimas nebus visavertis. Juk adventas yra laikas, kai turime pasiruošti šventoms Kalėdoms, savo sielas paruošti Jėzaus gimimui, atlikti išpažintį, atrasti vidinę ramybę. O kai žmogus šventėms paruošia sielą, jaučiasi gerai ir namų atmosfera būna paruošta.

Jei per metus nespėjote atsiprašyti, galbūt pats metas tai padaryti ir naujus metus pradėti kitokiomis nuotaikomis – nesusipykus, atsiprašius ir susitaikius.

– Prieš šventes padaugėja kvietimų aukoti įvairioms labdaros organizacijoms, taigi kartais paaukoję kelis eurus jaučiamės tarsi atlikę savotišką pareigą – padėję kitiems, nuraminę sąžinę.

– Krikščioniška nuolat daryti gera, taip turėtų būti visada, tačiau paprastai visi esame susitelkę į savo pasaulį, savo norus, tad adventas yra savotiška proga, kai norisi prisidėti ir padėti. Galbūt kitu metu apie tai ir nesusimąstoma. Pagalba kitam gerai bet kokiu atveju, net jei prisimenama tik per šventes, – yra žmonių, kuriems tokios akcijos tampa savotišku gelbėjimosi ratu. Bent jau tada, kai visi galvojame, kaip keisimės dovanomis per šventes, galime padaryti gera ir kitiems.

– Iš gimtosios Argentinos į Lietuvą, nedidelį Pumpėnų miestelį Pasvalio rajone, su krikščioniška misija atvykote prieš 16 metų. Galbūt tada taip pat buvo adventas?

– Atvykau sausio 8-ąją, iškart po Trijų karalių. Iš pirmo žvilgsnio pasijutau kaip patekęs į ledynmetį – buvo labai šalta. Tiesa, ir labai gražu – balta, daug sniego, dar ir šventinės dekoracijos nebuvo nuimtos.

– Jūsų tėvynėje žmonės religingesni – kiekvieną sekmadienį lanko mišias, užsuka ir bet kurią kitą dieną. Galbūt ir adventas Argentinoje minimas kitaip?

– Tiesa, Argentinoje į bažnyčią einama ne tik per šventes – kiekvieną sekmadienį ar net dažniau. Iš esmės šis laikotarpis Lietuvoje ir Argentinoje mažai skiriasi. Argentinoje taip pat yra advento vainiko tradicija, artėjant šventėms puošiama eglutė, nors advento kalendorių, kuriuose būtų galima rasti saldumynų, nėra.

Galbūt labiausiai skiriasi tai, kad adventas Lietuvoje yra žiemą, o Argentinoje – vasarą. Taigi ir laukimo nuotaika kiek kitokia – ten daugiau džiaugsmo ir linksmumo, kad artėja Jėzaus gimimo šventė, mažiau susikaupimo.

– Minėjote, kad jūsų gimtojoje šalyje daugelis žmonių kiekvieną sekmadienį lanko mišias. Ir nors dvasininkai ragina savo sielas paruošti šventėms, atlikti išpažintį, dažnas į bažnyčią skubės tik per Kūčias ar pirmą Kalėdų dieną.

– Dievas į bažnyčią kviečia kiekvieną sekmadienį, tačiau dėl įvairių priežasčių ne visi lanko sekmadienio mišias. Vis tik geriau tegul žmonės ateina bent per Kalėdas ar Velykas, nei iš vis neateina.

– Sakėte, kad jūsų gimtinėje adventas – linksmesnis laikotarpis. Geriau pagalvojus, Lietuvoje esama požiūrio, kad advento rimtumas susijęs su tam tikru liūdesiu, melancholija...

– Prieš Velykas būnanti gavėnia yra rimties metas, pasiruošimas Kristaus kančiai, pasiaukojimui ant kryžiaus. Nebūtų priderama, jei per gavėnią kiekvieną vakarą šoktume ar linksmintumės.

Šventos Kalėdos – Kristaus gimimo diena. O kai ruošiamės kieno nors gimtadieniui, juk neieškome spintose juodų suknelių ar skarelių, gimtadienio nelaukiame su liūdesiu. Taigi ir Kalėdoms, kaip gimtadieniui, reikia pasiruošti ir pasipuošti, tik šios šventės proga labiausiai puošia gerumas, o geriausia dovana – geri darbai. Kaip ir į gimtadienį negali ateiti tuščiomis rankomis – norisi kuo nors pasidalyti, duoti kitam. Tik, kaip ir sakiau, nebūtinai materialaus.

Pagalba kitam gerai bet kokiu atveju, net jei prisimenama tik per šventes, – yra žmonių, kuriems tokios akcijos tampa savotišku gelbėjimosi ratu.

– Kalėdojimas, kai kunigas lanko parapijiečių namus, daugeliui taip pat susijęs su adventu.

– Iš tiesų tai nėra advento tradicija. Tiesiog taip tradiciškai Lietuvoje susiklostė, kad prieš Kalėdas kunigas aplanko parapijiečius. Tarkime, Argentinoje tokios tradicijos nėra, nes kunigas įprastai palaiko glaudų ryšį su parapijos žmonėmis, yra savotiškas bičiulis, tad gali juos aplankyti bet kada.

Ši lietuviška tradicija man – labai graži, padedanti kunigui geriau pažinti parapijiečius, o parapijiečiams – kunigą, palaikyti glaudesnį tarpusavio ryšį, sužinoti, kuo gyvena parapijos žmonės, pasiūlyti dvasinę pagalbą, pabendrauti, palaiminti namus. O ir žmonės labai gražiai priima.

– Tiesa, šventės nebūtinai būna linksmos vienišiems žmonėms. Kai artėja Kalėdos, kai visi susės su savo šeima, kažkas braukia ašarą, nes tą dieną galbūt jausis užmirštas ir nereikalingas.

– Deja, dėl vienokių ar kitokių priežasčių visame pasaulyje yra žmonių, kurie jaučiasi vieniši. Todėl svarbu išmokti parodyti dėmesį artimajam. O artimas žmogus yra ne tik tėvas, mama, sesė ar brolis. Artimas gali būti bet kuris šalia esantis žmogus – draugas, kaimynas. Kartais tiek nedaug reikia norint pradžiuginti kitą – trupučio meilės ir dėmesio, parodyti, kas jis yra neužmirštas, kad yra mylimas ir vertingas, brangus.

Kadangi Kalėdos paprastai yra šeimos šventė, dažnas jas nori sutikti tik su pačiais artimiausiais. Kai kuriems tai galbūt vienintelė proga pabūti visiems kartu, kai iš tolimiausių pasaulio kraštų susirenka visi šeimos nariai, tad ne visi prie bendro Kūčių ar Kalėdų stalo pakviečia vienišą kaimyną ar pažįstamą – tai labai asmeniška. Tačiau advento laikotarpiu tikrai galima pasidalyti meile ir gerumu, o nuoširdumas ir dėmesys – geriausi būdai parodyti žmogui, kad jis yra brangus.

Nesakau, kad negalima savo artimajam dovanoti dovanų ar taip parodyti dėmesio, tačiau dovanos gali būti ir nematerialios, nebūtinai tai, kas matoma ar apčiuopiama.

– Ar pats būdamas toli nuo gimtinės prieš šventes ir per jas nesijaučiate vienišas?

– Vykdamas į misiją žinai, kad viską palieki dėl Jėzaus. Žinojau ir aš. Per tiek metų įpratau ir tapo normalu, kad per šventes susiskambiname su šeimos nariais ir vieni kitus pasveikiname. Juolab kad Pumpėnuose mus, kunigus, visi žmonės priima kaip savo šeimą. Esame didelės pumpėniškių šeimos dalis, tad vieniši tikrai nesijaučiame.

– Metų pabaiga neretai tampa savotišku sąskaitų su savimi suvedimu – apgalvojame, ką nuveikėme, svarstome, kokius tikslus kelsime sau kitąmet. Galbūt prieš šventes reikėtų suvesti sąskaitas ir su aplinkiniais – atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinome, įžeidėme?

– Žinoma, atsiprašyti ir pripažinti savo klaidas, pradėti iš naujo gerai yra kiekvieną dieną, tačiau savotiškas sutapimas, kad Kalėdas švenčiame metų pabaigoje. Tad jei per metus nespėjote atsiprašyti, galbūt pats metas tai padaryti ir naujus metus pradėti kitokiomis nuotaikomis – nesusipykus, atsiprašius ir susitaikius. Mokėjimas pripažinti, kad ką nors padarei ne taip, ir nuoširdus atsiprašymas – gražus meilės kitam gestas.

– Ko advento proga palinkėtumėte?

– Kad kiekvienas sugebėtų pasidalyti Kristaus gimimo džiaugsmu ir atitinkamai pasiruoštų šventėms. Iš pradžių dovanodamas Dievo atleidimą sau ir susitaikytų su artimaisiais. Paruoškite savo sielas, kad jose norėtų apsigyventi Jėzus ir kad tai teiktų džiaugsmo ne vieną dieną, o visus metus.