Gyvenimas

2020.11.20 16:43

Marius Čepulis. Apie bjauriuosius ančiukus

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.11.20 16:43

Šiuo metu važinėdami kartais galit pastebėti didelius baltų paukščių būrius, tupinčius želmenyse ar nupjautuose kukurūzų laukuose. Būtent ruduo yra metas, kai išskrenda paukščiai ir parskrenda gulbės. Traukdamos iš tolimos Šiaurės, jos apsistoja Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje prieš paskutinę kelionę į Europos vakarinį pakraštį.

Kažkodėl žmonės labai nustemba, pamatę gulbę laukuose. Juk ji turi būt prūde su gražiai papūstom plunksnom ir pozuoti su vestuvininkais. Netgi yra kilęs mitas, kad gulbės per didelės ir negali įsibėgėjusios žeme nuo jos pakilti, tad jas reikia gelbėt. Nereikia. Viskas gerai, jos puikiai sugeba savimi pasirūpinti. Laukuose jos tiesiog maitinasi, nes čia daugiau lengvai pasiekiamo maisto.

O kokios tai gulbės? Negi jų yra daugiau nei viena rūšis? O kodėl kai kurios gulbės pilkos? Pilki yra šiųmetukai ir antramečiai paukščiai. Lietuvoje sutinkamos 4 gulbių rūšys. Dvi iš jų – gulbė nebylė ir gulbė giesmininkė – peri. Mažoji gulbė dažnai pastebima pavasarinių ir rudeninių migracijų metu (buvo keli perėjimo atvejai).

O juodoji gulbė, kurios tėvynė Australija, buvo introdukuota į Europą, ją, kaip puošnų paukštį, laikydavo parkai ir sodybos. Aišku, dalis paukščių paspruko ir kai kur jau peri, veda vaikus, o pavienės juodosios klajoja po gretimas šalis. Lietuvoje stebėta ne kartą ir net su skraidančiais jaunikliais (gal net pas mus išsiperėjo). O kodėl kai kurios gulbės pilkos? Ten yra jauni paukščiai.

Mažoji gulbė yra mažiausia iš visų gulbių. Ji labai panaši į gulbę giesmininkę. Lengviausia jas atskirti iš snapo. Gulbės nebylės snapas yra rausvai oranžinis, o giesmininkės bei mažosios – geltonas su juodu. Mažosios gulbės snape to geltonumo yra mažiau ir jis nesitęsia iki snapo galo (nesiekia šnervių). Sustačius tas gulbes viena šalia kitos, pasimato dydžio skirtumai (mažoji beveik perpus lengvesnė). Dažniausiai jos laikosi mišriuose būriuose kartu su giesmininkėmis. Jų balsai irgi panašūs melodingi klykavimai, tik mažosios gulbės balsas kiek melodingesnis ne toks rėkiantis.

Žiemoja mažosios gulbės Britų salose, Olandijoje, Danijoje, o migruoja palei Baltijos rytinį pakraštį iki Rusijos tundros, kur ir peri.

Gulbė giesmininkė stambumu kiek nusileidžia gulbei nebylei (vėl gi jas lengviausia atskirti pagal geltonai juodą snapą ir tiesų kaklą), bet užtat koks jos balsas! Jei jau baltas paukštis melodingai klykauja, žinokit, kad tai gulbė giesmininkė (arba mažoji). Prieš keliasdešimt metų tai buvo daugiausia tik migracijų metu sutinkamas paukštis.

Jos pirmos įnešdavo gyvasties į dar ledu sukaustytą Nemuno deltą. Ir dabar pavasarinių migracijų metu jų didžiuliai būriai ilsisi užliejamose pievose. Pirmosios gulbės giesmininkės pradėjo perėti 1965 metais Nemuno Deltoje. Nuo tada dar ilgą laiką buvo fiksuojami tik pavieniai perėjimo atvejai, bet vėliau Lietuvoje jos pradėjo sparčiai plisti. Ir dabar kasmet vis daugiau ir daugiau paukščių apsigyvena vidaus vandenyse, veda vaikus ir mušasi su kitomis gulbėmis. Gulbė giesmininkė labai saugo savo teritoriją. Ir muštynės su kaimynais būna laba aršios.

Manoma, kad giesmininkė yra dar aršesnė nei gulbė nebylė (tik ji žmogaus dar labiau privengia). Esu ne kartą stebėjęs, kaip giesmininkių pora lupa nebyles. Kartais ir negyvai užvanodavo. Gulbės giesmininkės veda kiek mažiau vaikų nei nebylės ir giesmininkių gulbiukai baltesni, ne tokie „bjaurūs“ ančiukai. Tiesa pasakius, nežinau, kas tam Andersonui susisuko, bet gulbių jaunikliai man yra daug gražesni nei ančių. Na čia gal skonio reikalas.

Na ir dažniausia mūsų bulbė – gulbė nebylė. Nėra ji visai nebyli. Ji moka ir tyliai visaip cypčioti, šnypšti, bet tokio gražaus balso kaip giesmininkių neturi. Tai ir patys stambiausi mūsų paukščiai. Gulbė nebylė – trečias pagal svorį skraidantis pasaulio paukštis. Patinas gali sverti net 15 kg, o juk jūrinis erelis vos iki 5 kg tempia.

Nuo kitų gulbių jos skiriasi ir rausvai oranžine snapo spalva, dideliu juodu gumbu snapo pamate (patelių gumbas mažesnis). Na ir laikysena jų kitokia – kaklą laiko sulenktą (giesmininkių tiesus), patinai dažnai plaukioja iškėlę sparnus. Jos lygiai tokios pat agresyvios, ypač perėjimo metu puola visus, kas artinasi prie jų teritorijos. Net veja prie kranto priartėjusius keturkojus ar dvikojus gyvius. Kartais elgiasi kaip uzurpatoriai, neleisdami aplink perėti kitoms vandens paukščių rūšims.

Tikiu, kad tarp vandens paukščių posakis „duok durniui kelia“ yra pritaikytas būtent gulbėms. Vienintelės, kurios nebylėms nenusileidžia ir kartais nukonkuruoja, yra gulbės giesmininkės. Tiesa, gulbės nebylės irgi visai neseniai pradėjo pas mus perėti.

Mokslininkų duomenimis gulbės kažkada gyveno Lietuvoje, tada buvo išnaikintos (suvalgytos?), 19 amžiuje neperėjo ir vėl buvo reintrodukuotos į Žuvintą tarpukariu. Nuo tada ir pradėjo plisti po Lietuvą.

Kokių priešų turi gulbės? Na sveiką suaugusį paukštį vargiai ar koks plėšrūnas drįstų pulti. Bet jauniklius, jei tik jų tėvai mažiau patyrę, dažnai nukneckina vanagai, ereliai, lingės, garniai, lapės, ūdros.

Esant šaltesnėm žiemom gulbės patraukia į pietinį Baltijos pakraštį (Vokietiją, Daniją, Olandiją). Dabar jos vis dažniau žiemoja. Ar reikia gulbes šerti rudenį ir žiemą? Ne ir dar kartą ne. Pratinti prie lesalo yra labai blogai. Tokiu metu, kai vandens telkiniai neužšąla, sniego nėra, jos puikiai gali susirasti maisto pačios, tiek vandeny, tiek laukuose (visos gulbės minta daugiausia vandens ir sausumos augalais, mažą raciono dalį sudaro įvairūs smulkūs bestuburiai).

Jaukindami paukščius mes darom jiems didžiulę meškos paslaugą. Maitinami netinkamu maistu (batonu, duona) paukščiai tunka, neišperi vaikų. Didelėse paukščių koncentracijų vietose smarkiai plinta ligos. Ypač didelį nerimą kelia šiuo metu vakarų Europoje plintantis paukščių gripas. Tad, jei jums vandens paukščiai nors kiek rūpi – nešerkit jų.

Gražaus savaitgalio.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite