Gyvenimas

2020.11.22 16:36

Kodėl reikia kasdien fiksuoti savo sėkmes, ypač mažas, o geriausia – prieš miegą

knygos ištrauka
LRT.lt2020.11.22 16:36

„Žmonės dažnai pastebi neklausantys savęs: man nepatinka tai, ką darau, bet vis tiek bandau sau įrodyti, kad man visai smagu, juk visi taip daro ir džiaugiasi. Tai akivaizdus konfliktas, neretai sukuriantis nesuvokiamo stiprumo įtampų, “ – teigia kūno terapeutė, lektorė, ką tik išleistos knygos „Kūno terapija mano gyvenime“ autorė Rasa Mažionienė.

Autorė rašo, kad nėra geresnio gyvenime kelrodžio už nuosavą kūną. Kūnas iškart parodo, kur kaupiasi mūsų įtampa, reikia tik mokėti tai pastebėti. Suvokdami kūno siunčiamus signalus, sugebėsime atpažinti giliai paslėptus sopulius ir iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.

R. Mažionienės knygoje galima rasti įvairių namų darbų pratimų, kuriuos kiekvienas skaitytojas gali atlikti namuose. Namų darbai – tai savarankiško darbo metodai, verčiantys kasdien permąstyti savo elgesį, išsiaiškinti, ką jaučiame ir ką apie savo jausmus galvojame.

Šios užduotys yra skirtos asmeniniam vystymuisi ir pozityvumui didinti. Kad jas atlikti būtų lengviau, Rasa kaskart siūlo užduoti sau klausimą – kodėl vengiame stiprinti gyvenimo džiaugsmą, fiksuoti kiekvieną džiugią akimirką ir save pagirti? Kasdien fiksuojant savo sėkmes, daugės situacijų, kuriose jausimės laimingi. Apie tai, viename iš namų darbų pratimų – „Fiksuoti savo sėkmes“.

Knygos ištrauka:

Fiksuoti savo sėkmes

Reikia kasdien fiksuoti savo sėkmes ir ypač mažas, geriausia – prieš miegą. Fiksuokime visus gyvenimo pasiekimus, ypač tuos momentus, kai buvo sakoma, kad nieko neišeis, o mums pavyko. Ir tokias mažytes sėkmes kaip, pavyzdžiui – kad pavyko išvirti skanią sriubą, rytą išlipti iš lovos nepatingėjus keltis. Kad tai sėkmė, suvokiame, kai to netenkame. Pavyzdžiui, patyrus traumą mums sunku vaikščioti, o kažkada galėjome iššokti iš lovos. Sėkmė – tai veiksmas, reikalaujantis pastangų. Galėjau daryti arba nedaryti, bet padariau – vadinasi, esu šaunuolis. Paplokime sau per petį.

Vertinkime, ką turime, nesikoncentruokime į tai, ko nėra. Per dieną nuveikti darbai – kasdienė kiekvieno individuali sėkmė. Būtinai fiksuokime jausmus, patirtus tomis akimirkomis. Mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje. Kodėl vieni gyvena vienaip, kiti – kitaip? Nes kiekvienas turime tai, ką fiksuojame jausmu. Kaip jaučiame – taip ir mąstome, kaip mąstome – taip ir gyvename. Ir jeigu kyla didelis konfliktas tarp to, ką jaučiame ir galvojame, trypčiojame vienoje vietoje. Tad dar kartą teks susimąstyti, su kokiu jausmu norėtume gyventi, ir ieškoti kuo daugiau jo šaltinių.

Tikslas

Kasdienę sėkmę paversti varomąja gyvenimo jėga.

Pastaba

Kai sukuriame sąlyginį refleksą į sėkmės jausmą, tos situacijos, kurių rezultate nėra sėkmės jausmo dingsta iš mūsų gyvenimo. Mes su jomis nebesusiduriame, o jei ir susiduriame, vadinasi ši patirtis yra reikalinga mūsų sielai ir atskleidžia mūsų potencialą tolesnei sėkmingai veiklai.

Atlikimas

Prisiminkime kuo daugiau situacijų, kai aplinkiniai sakė, kad nieko neišeis, bet pavyko. Susiraskime ir išsitraukime savo diplomus, garbės raštus, nuotraukas su sėkmės akimirkomis. Prisiminkime, kaip tuo metu jautėmės, pasidžiaukime savimi, susirašykime savo pasiekimus.

Toliau kiekvieną dieną atkreipkime dėmesį į tai, ką darome, kad tobulėtume, kam skiriame nors šiek tiek pastangų. Net ir tai, kad atsikeliame rytą iš lovos, kai norisi pagulėti, yra mažas privalumas sėkmių dėžutėje. Kitam gali būti visai nemažas pasiekimas leisti sau pagulėti ir tuo pasimėgauti, o ne lėkti kaip akis išdegus.

Čia suveikia užsiprogramavimo (sąlyginio reflekso) mechanizmas. Jį plačiai aprašė ir tyrimais įrodė gydytojas, fiziologas, 1904 metų Nobelio medicinos premijos laureatas Ivanas Pavlovas. Eksperimentuodamas su šunimis jis pastebėjo, kad galima sukelti tam tikras organizmo reakcijas. Lemputei užsidegus šuniui būdavo duodamas mėsos gabalas, ir galiausiai išsivystė refleksas – vos įsižiebdavo lemputė, šuns skrandyje išsiskirdavo virškinimo sulčių šiam dar net negavus mėsos.

Taip ir mums. Kai pripratiname savo psichiką prie sėkmės jausmo, ji nustoja reaguoti į situacijas, kurios to jausmo nesukelia. Jos tarsi dingsta iš mūsų gyvenimo. Tokius žmones vadiname sėkmingais. Jeigu šis jausmas perduodamas iš kartos į kartą, sakome, kad žmogus gimsta su marškinėliais. Jeigu jo neturime, galime išsiugdyti patys ir perduoti savo vaikams. Pasaulis yra neutralus. Į ką koncentruojamės – tai ir turime. Ne veltui siūloma kuo daugiau laiko praleisti tarp laimingų ir sėkmingų žmonių. Rezultatai bus greitesni ir geresni, jei savo sėkmes fiksuosime kiekvieną dieną.

Klaidos

Nesitikėkime, kad reikalai pajudės patys. Atsiras tik daugiau galimybių, pasiūlymų ir noro ką nors keisti. Bet veiksmus teks atlikti patiems. Nebijokime klysti. Tik taip gauname vertingos patirties. Kad ji taptų išmintimi, visuomet darykime tai, ką norime patys, o ne ką mums siūlo kiti. O kai norime pasinaudoti kito žmogaus patarimu, pasakykime sau, kad sutinkame ir norime tai išmėginti. Priešingu atveju, jeigu nieko nesigaus bus jausmas, kad veltui sugaišome laiką realizuodami svetimą patarimą ir norą. Greičiausiai nusivilsime aplinka. Tačiau nebus ką kaltinti, nes darėme patys, tai buvo mūsų sprendimas.

Ir prisiminkime, kad patirtis taps išmintimi, jei joje bus meilės sau – noro save realizuoti.