Gyvenimas

2020.11.21 07:00

Namus įsirengė ten, kur nesvajojo, – buvusioje vištidėje: 37 kv. m erdvėje tilpo ir pianinas

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.11.21 07:00

Namelis ant vištos kojelės – nedidelis, labai jaukus, įrengtas buvusioje vištidėje Kupiškio marių pašonėje. Jame gyvena Solveiga Pranckūnė su vyru Pauliumi ir augintine Džile. Vietos namuke – vos 37 kvadratiniai metrai, tačiau erdvės pakanka viskam, net senam pianinui. „Žmogui reikia labai nedaug“, – šypteli Solveiga, ilgą laiką svajojusi apie visai kitokius namus.

„Esu tikrų tikriausia marijampolietė, – savo istoriją portalui LRT.lt pasakoti pradeda Solveiga, – ten gimiau, užaugau ir baigiau mokyklą.“ Visgi baigus mokyklą su gimtąja Marijampole Solveigai teko išsiskirti – patraukė į didmiestį studijuoti. Taip ji atsidūrė Kaune, o ten ir nutiko vienas lemtingas įvykis, Solveigą neplanuotai nubloškęs į kitą Lietuvos galą.

„Universitete susipažinau su savo būsimu vyru Pauliumi, tad po studijų teko apsispręsti: draugauti per atstumą ar man kraustytis į Kupiškį. Kitų išeičių nelabai buvo, nes Paulius Kupiškyje buvo neseniai gavęs norimą darbą. Taip ir atitekėjau į aukštaičių kraštą“, – šypteli Solveiga.

Visada svajojau, kad gyvensiu dideliame, erdviame name, nes tokiame užaugau. Mažos erdvės man net kėlė antipatiją.

Mažo miestelio ji nenusigando – nors sutinka, kad didmiesčiuose daugiau ir darbo, ir galimybių, Solveiga sako visuomet tikėjusi: jeigu turi noro ir galvą ant pečių, neprapulsi.

„Niekada nenorėjau dirbti kažkam, nors esu išbandžiusi ir tai. Norėjau dirbti sau, todėl mažas miestas nelabai gąsdino – tikėjau, kad anksčiau ar vėliau ateis tas nušvitimas, ko galėčiau imtis. Tiesa, laukti teko ilgiau, nei tikėjausi“, – pasakoja Solveiga.

Ketino įsirengti kambarį – įsikūrė namus

Netrukus pats gyvenimas Kupiškyje apsistojusiems Solveigai ir Pauliui pamėtėjo vieną mintį, kuri, kaip prisipažįsta pašnekovė, iš pradžių toli gražu nepriminė svajonės, – pora nutarė įsirengti namus sename ūkiniame pastate. Tiksliau – vištidėje, kurioje kadaise kudakavo ir nuo nakties drėgmės slėpėsi gaidžiai, vištos ir viščiukai.

„Visada svajojau, kad gyvensiu dideliame, erdviame name, nes tokiame užaugau. Mažos erdvės man net kėlė antipatiją. Tačiau „atsitiko gyvenimas“ ir savo mini namelyje gyvename jau pustrečių metų“, – pasakoja Solveiga.

Iš pradžių pora gyveno bute Kupiškio centre, tačiau po kurio laiko nusipirko sodybą su kvapą gniaužiančiu vaizdu į Kupiškio marias. Sodyboje driūksojęs senas gyvenamasis namas dėl pūti pradėjusių rąstų renovacijai jau nebetiko, todėl Solveiga su Pauliumi ėmė dairytis į mūrinį ūkinį pastatą. Tiesa, apsigyventi jame neketino.

„Vieną dieną tiesiog nusprendėme, kad ūkiniame sodybos pastate, buvusios vištidės patalpoje, norime įsirengti kambarėlį be šildymo ir kitų patogumų, kuriame vasarą būtų galima pernakvoti“, – apie ketinimą įsirengti pabėgimo į gamtos glėbį kambarį pasakoja Solveiga.

Ilgai nesvarstę jiedu su vyru kibo į darbus. Iš pradžių teko nelengva užduotis iš vištidės išvežti visas šiukšles ir senųjų šeimininkų per daugelį metų sukauptus rakandus. „Nehiperbolizuoju – jie siekė lubas, į patalpą buvo tiesiog neįmanoma patekti“, – prisimena Solveiga.

Daug kas mūsų sprendimu stebėjosi ir žiūrėjo skeptiškai. Sulaukėme nemažai argumentų, kodėl apsigyventi buvusiame ūkiniame pastate – bloga mintis.

Atsikračius atliekomis, teko išvežti šieną, šveisti ir dezinfekuoti sienas. „Juk patalpoje kadaise gyveno vištos“, – paaiškina pašnekovė. Baigę šiuos darbus naujieji sodybos šeimininkai patalpą paliko ramiai peržiemoti, kad ji dar geriau išsivėdintų. Po žiemos atėjęs pavasaris jiems atnešė ne tik naujų darbų, bet ir užgaidų.

„Pavasarį, kai vėl pradėjome darbus, kilo mintis, kad visgi būtų šaunu turėti ir virtuvėlę, tad tam paskyrėme seną, pajuodusią pirties patalpą. O paskui nutiko taip, kad prisireikė ir vonios, ir svetainės… – vardija Solveiga. – Iš pradžių tik juokavome, kad galėtume čia apsigyventi, bet galiausiai taip ir nutiko.“

Per daugiau nei porą metų garažas virto miegamuoju, vištidė – svetaine, pirtis – virtuve, sena virtuvėlė – vonios kambariu. Būsimieji naujakuriai įsivedė vandentiekį, pasistatė krosnelę. Ir visa tai sutilpo į 37 kvadratinių metrų plotą! Su darbais apsisukti būtų pavykę ir sparčiau, tačiau įkurtuvės vyko su ilgomis pertraukomis, pasakoja Solveiga.

Nors draugai ir šeimos nariai iš širdies palaikė Solveigos ir Pauliaus „vištidės projektą“, tačiau buvo ir tokių, kurių toks planas nesužavėjo.

„Daug kas mūsų sprendimu stebėjosi ir žiūrėjo skeptiškai. Sulaukėme nemažai argumentų, kodėl apsigyventi buvusiame ūkiniame pastate – bloga mintis. Žinoma, buvo ir palaikančiųjų – kai kurie draugai ir šeimos nariai ne tik palaikė, bet ir nemažai prisidėjo prie darbų“, – prisimena Solveiga.

Pasijautė kaip kalnų trobelėje

Pirmą naktį namelyje – taip meiliai šeimos būstą vadina Solveiga – jiedu su vyru praleido dar tada, kai jame tebuvo plikos sienos ir betoninės grindys. Jokių patogumų, baldų, tik neseniai pastatyta, dar neišbandyta krosnelė.

Net ir apsigyvenus savo namuose, ilgą laiką neapleido jausmas, kad kažkur atostogauju, esu ne namie.

„Tai buvo Naujųjų metų naktis. Šventei neturėjome jokio plano, tad Pauliui ekspromtu pasiūliau švęsti ir praleisti naktį įrengiamame namelyje, kuriame nebuvo absoliučiai nieko, išskyrus ką tik pastatytą krosnelę. Tądien pirmą kartą ją užkūrėme – namas dar nebuvo šildytas, tad užtruko pusę dienos, kol viduje bent kiek sušilo.

Naujųjų išvakarėse atsivežėme savo šuniuką, seną sofą, stalą, ant dulkėto betono pasitiesėme kilimą. Dar turėjome radiją, mišrainės, šampano ir šaltųjų ugnelių. Tai buvo geriausi Naujieji metai gyvenime. Pamenu, ryte prabudusi žiūrėjau į piliakalnį ir marias tolumoje. Jaučiausi, tarsi pabėgusi į namelį kalnuose“, – su šypsena prisimena Solveiga.

Nors per keletą metų namuose spėjo apsiprasti, ilgą laiką Solveigos neapleido jausmas, apėmęs vos tik atsikrausčius į naujuosius namus: „Net ir apsigyvenus savo namuose, ilgą laiką neapleido jausmas, kad kažkur atostogauju, esu ne namie. Pasiilgstu to jausmo, jo nepavyksta pakartoti. Žinoma, dabar namuose irgi gera, tik kitaip.“

Vietos pakanka ir svečiams, ir pianinui

37 kvadratinių metrų būsto trims – Solveigai, jos vyrui Pauliui ir augintinei Džilei – pakanka. Vietos buvusioje vištidėje užtenka ir būtiniausiems daiktams, ir svečiams.

„Anksčiau į viską žiūrėjau gerokai sudėtingiau. Man nesąmoningai norėjosi atitikti kažkokius visuomenės standartus. Dabar savo kailiu išbandžiusi jau žinau, kad žmogui reikia labai nedaug. Kartais pas mus į namelį atvažiuoja svečių, jie čia praleidžia po kelias dienas. Ir puikiai visi telpame! Kartais keturiese mūsų 5 kvadratų virtuvėlėje ruošiamės barbekiu vakarėliui, kuris vėliau persikelia į terasą, o kol jos neturėjome – į šiltnamį“, – pasakoja Solveiga.

Daug metų pianinas praleido Marijampolėje, tačiau galiausiai užsispyriau jį susigrąžinti. Nors tokio dydžio namelyje pianinas nebuvo pats gudriausias sprendimas, prikalbinau vyrą jį pargabenti iš Suvalkijos į Aukštaitiją.

Tiesa, lauke šeima erdvės turi, kaip patys sako, daugiau nei pakankamai – jų namelį ant vištos kojelės supa net 33 arai žemės.

Išradingumu stebinanti Solveiga savo namų ir šiltnamio, turinčio ne tik ūkinę, bet ir rekreacinę paskirtį, istoriją pasakoja savo instagramo paskyroje „My Cozy Garden. Lietuva“. Ten ji ne tik žodžiais, bet ir nuotraukomis įrodo, kad nedidelė erdvė – ne kliūtis namie pastatyti net mokyklos laikus menantį pianiną.

„Mūsų namuose nemažai sendaikčių. Atiduotų, surastų turguose, paveldėtų... Visomis prasmėmis didžiausias sendaiktis namuose yra mano vaikystės pianinas. Tėvai man jį nupirko, kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą.

Daug metų pianinas praleido Marijampolėje, tačiau galiausiai užsispyriau jį susigrąžinti. Nors tokio dydžio namelyje pianinas nebuvo pats gudriausias sprendimas, prikalbinau vyrą jį pargabenti iš Suvalkijos į Aukštaitiją. Su draugų pagalba, vargais negalais, pianinas atsidūrė buvusioje vištidės patalpoje, dabartinėje svetainėje“, – pasakoja Solveiga.

Šalia pianino vietos atsirado ir senam plokštelių grotuvui, kurį Solveiga su vyru nusižiūrėjo dar studijų laikais. „Tąkart nusprendėme, kad jei kada turėsime bendrus namus, būtinai ieškosime tokio grotuvo. Prieš metus visai netyčia suradome. Identišką“, – nusišypso.

Jau kurį laiką Solveigos ir Pauliaus galvose sukasi mintis ir apie antrą namelio aukštą, tačiau kol kas svajonių paversti realybe jie neskuba. Anot pašnekovės, planas nedega, mat vietos šeimai pakanka: „Tik labai knieti prikišti rankas prie antro aukšto interjero.“

Sendaikčiai ir tvari mada, rūbai iš antrų rankų – visiškai natūralus mano gyvenimo būdas, kurį gyvenu visą savo gyvenimą. Iš pradžių man buvo net juokinga, kai dėvėti tokius drabužius patapo mada.

Pomėgius paverčia pragyvenimo šaltiniu

Be planų apie namus, Solveigos mintyse sukasi ir verslo idėjos. „Mes abu su vyru – idėjiniai žmonės“, – sako ji. Taip, pasigedę gyvybės Kupiškio marių pakrantėje, jie atidarė kavinę. Sako per daug negalvoję, ar užteks lankytojų, ar atsipirks. Svarbiausia, kad Kupiškyje ant marių kranto pagaliau ims veikti jauki kavinukė.

„Štai tokie mes buvome ir, ko gero, tebesame verslininkai. Kartais, per daug bandydamas viską numatyti į priekį, gali išvis taip ir nepradėti. Galbūt, daugiau paskaičiavus, taip būtų nutikę ir mums, nes pirmieji keletas sezonų nebuvo rožėmis kloti. Ir tik dabar pradedame jausti šiokį tokį įdirbį, pagaliau vasarą sulaukiame turistų ir iš kitų miestų“, – pasakoja Solveiga.

Šaltuoju metų laiku Solveiga džiaugiasi turėdama daugiau laisvės, tačiau vasarą darbų – tik spėk suktis: kavinėje tenka ne tik pastovėti už baro, bet ir priimti prekes, sudaryti produktų sąrašus, tvarkyti buhalteriją. O kur dar šiltnamis, daržas, namų ūkis.

„Vasarą tenka paplušėti iš širdies ir negailint savęs, tačiau žinau, kad žiemą bus ramiau, galėsiu šiltai sėdėti prie židinio ir užsiimti rankdarbiais Kalėdoms. Tačiau neslėpsiu – „tarnybinė padėtis“ ir vasarą leidžia paplaukioti irklente ar pasivaikščioti po pušyną. Kartu visada stengiuosi laiko skirti ir savo instagramo paskyrai“, – pasakoja Solveiga.

Ateinančią vasarą Solveiga su vyru prie jau įrengtų pramogų pamaryje ketina išplėtoti dar keletą idėjų, tačiau kol kas apie jas daug nekalba: „Nesinori prisikalbėti, nes kartais planai ir lieka tik planai.“

Mes abu su vyru – idėjiniai žmonės.

Na, o visai neseniai pasaulį išvydo naujas Solveigos projektas, gimęs iš meilės vintažui ir sendaikčiams. Tai – dar viena instagramo paskyra „Vintažinė blondinė“, kurioje Solveiga į kitų rankas perleidžia dėvėtų drabužių parduotuvėse sumedžiotus vintažinius rūbus.

„Sendaikčiai ir tvari mada, rūbai iš antrų rankų – visiškai natūralus mano gyvenimo būdas, kurį gyvenu visą savo gyvenimą. Iš pradžių man buvo net juokinga, kai dėvėti tokius drabužius patapo mada. Žinoma, dabar žmonės vis dažniau tokius drabužius renkasi dėl tikrosios idėjos – tvarumo, o ne dėl to, kad taip madinga.

Antrų rankų, o dar konkrečiau – vintažinė mada yra ne tik mano gyvenimo būdo dalis, bet ir vienas didžiausių hobių. Galiu valandų valandas praleisti tokiose parduotuvėse ieškodama „perlų“, – prisipažįsta Solveiga, puikus pavyzdys to, kaip galima įdarbinti savo pomėgius.

Sendaikčiai, vintažiniai drabužiai, verslas, namai, socialiniai tinklai, daržininkystė – veiklų išties netrūksta, tačiau kartais pritrūksta vidinės ramybės, pripažįsta Solveiga. Tačiau ji gerai žino, kada ir kur jos pasisemti.

„Įkvėpimo ir vidinės ramybės semiuosi iš gamtos ir, kad ir kaip banaliai beskambėtų, iš savo namų ir jų aplinkos. Mėgstu viena vaikščioti laukais, rinkti augalus ir negalvoti apie nieką, tik apie tą akimirką. Tada grįžtu visapusiškai pailsėjusi, ramesnė ir su naujomis idėjomis“, – sako Solveiga.

Taip pat skaitykite