Gyvenimas

2020.11.08 12:53

Kūno terapeutė Rasa Mažionienė: jei neišreikšime jausmų, anksčiau ar vėliau prireiks terapijos

knygos ištrauka
LRT.lt2020.11.08 12:53

„Darbas su savimi turėtų prasidėti nuo santykių su tėvais analizės, nes kiekvienas visų pirma esame savo mamos ir tėčio suma,“ – teigia kūno terapeutė, lektorė, visuomenininkė ir ką tik iš spaustuvės atkeliavusios knygos „Kūno terapija mano gyvenime“ (leidykla „Dvi Tylos“) autorė Rasa Mažionienė.

Virtualioje diskusijoje kartu su knygos sudarytoja Daiva Ausėnaite ji kvietė pasikalbėti apie tai, kas yra kūno terapija, kokius signalus mums siunčia kūnas ir kaip juos išgirsti, rašoma leidyklos pranešime žiniasklaidai. Knygoje apie jausmų suvokimo svarbą ir sąmoningą jų išjautimą kūno terapeutė pabrėžia, kaip svarbu stebėti savo kūno būseną ir išjausti jausmus, kad būtume sveiki.

Priešingu atveju, anksčiau ar vėliau prireiks terapijos, nes visi neišreikšti jausmai lieka kūne. „Mano patirtis leidžia teigti, kad nėra geresnio kelrodžio gyvenime už nuosavą kūną. Jis – geriausias mūsų draugas,“ – rašo R. Mažionienė.

Knygos pristatymo metu Rasa atkreipė dėmesį, kad visos krizės ir krizinių situacijų sukelti jausmai turi būti išgyventi sąmoningai, kad kūne neliktų neišreikštų emocijų, galinčių vėliau pasireikšti kūno negalavimais. Ji teigia, kad mūsų tėvų, senelių, prosenelių patirtos traumos, karo išgyvenimai taip pat persiduoda mums, per giminėje vyraujančius nutylėjimus, elgesį.

Būtent todėl, pasak R. Mažionienės, ir tėvų santykis su pačiais savimi, ir mūsų įgūdžiai adaptuotis visuomenėje neišvengiamai daro įtaką mūsų asmenybės formavimuisi. O tai turi tiesioginės įtakos mūsų santykiui su savimi ir žmonėmis.

„Tai tarsi pamatas, ant kurio statomas visas mūsų gyvenimas. Kadangi tėvų asmenybės formavimuisi didelę reikšmę turėjo jų tėvai ir seneliai, reikėtų atkreipti dėmesį į visos giminės tarpusavio santykių, o taip pat santykių su supančiu pasauliu ypatybes,“ – knygos pristatyme kalbėjo kūno terapeutė.

Anot jos, kai jausminiai ryšiai su gimine yra pažeisti ar net nutrūkę, galime prarasti ir gyvenimo džiaugsmą, nes negebėsime pilnaverčiai išgyventi savų jausmų, mums trūks giminės palaikymo, tad imsime nepasitikėti savimi, sumažės mūsų ryžtas veikti.

„Taip kaupiamos vidinės nuoskaudos ir blokuojamas gebėjimą džiaugtis, – dėsto kūno terapijos specialistė. – Nutrūkti santykiai su protėviais gali dėl daugelio priežasčių, viena pagrindinių – tai mūsų laikais nebeadaptyvių tėvų ir protėvių elgesio modeliai, kuriuos jie nori perduoti savo vaikams siekdami padėti sėkmingai išgyventi šių dienų visuomenėje. Tačiau ši patirtis suveikia priešingai ir vaikai jaučiasi išduoti, išnaudojami, užspausti. Galiausiai tai lemia žymiai suprastėjusius ar nutrūkusius tarpusavio santykius.“

Knygoje R. Mažionienė dalijasi asmeniniais atradimais, patirtimis ir įžvalgomis bei praktiniais pavyzdžiais, kaip pastebėti tai, į ką dažniausiai neatkreipiame dėmesio. Jausminio pasaulio pažinimas, pasak jos, turėtų būti svarbiausias dalykas kiekvienam žmogui, tam, kad jis galėtų būti laimingas.

R. Mažionienė pateikia sąrašą namų darbų, kuriuos kiekvienas skaitytojas gali atlikti namuose. Vienas svarbesnių yra – „Džiaugsmo akimirkų dienoraštis”.

Pateikiame jo ištrauką:

Džiaugsmo akimirkų dienoraštis

Dažniausiai dienoraščius rašantys žmonės juose fiksuoja ir teigiamus, ir neigiamus įvykius išryškindami negatyvias emocijas. Taip jie išsikrauna, nusimeta naštą. Tačiau dienoraštis gali būti ne tik skundų knyga. Tai gali būti ir mūsų asmeninių džiaugsmų biblioteka. Lietingą rytą ar tamsią žiemos dieną, kai apima liūdesys, pasiskaitome savo užrašus ir įsivertiname, koks smagus mūsų gyvenimas, kiek jame džiaugsmo, meilės, gerumo, šilumos.

Vartydami užrašus pamatome, kad tarp prastų akimirkų buvo labai daug teigiamų dalykų. Gaila, bet greitai juos užmirštame. Pakanka savaitės ar dviejų, kad jie išsitrintų mums iš atminties. Tad aprašinėkime, fotografuokime, pieškime ar kitaip fiksuokime, kad džiaugsmo akimirkos kuo giliau įsirėžtų į atmintį.

Taip pat kiekvienas iš mūsų turime tokių emociškai stiprių prisiminimų, kurie kartais mus aplanko visą gyvenimą, pavyzdžiui, prisimename, kaip vaikystėje valgėme tarkuotas morkas su cukrumi ar braškes iš močiutės daržo. Kaip buvo skanu! Tai kodėl dabar nepasitarkavus morkų?

Dienoraščio rašymas – nuostabus dalykas, egzistuojantis šimtmečiais. Jis padeda fiksuoti savo gyvenimo įvykius, išsaugoti juos, prisiminti, kas gražaus ir svarbaus nutiko. Ypač baigiantis metams svarbu perversti savo dienoraščius, paskaityti, kas įvyko per tuos metus, kas buvo patirta, išgyventa, atrasta, suvokta. Nes dažniausiai nutinka taip, kad jeigu kelios paskutinės metų savaitės buvo geros, vadinasi, metai buvo pakenčiami, o jeigu savaitės buvo įtemptos ir sunkios, tai mintyse tik dėkojame: kaip gerai, kad sunkūs metai baigėsi. O gal tik atrodo sunkūs? Gal tiesiog neprisimename, kokie jie buvo?

Kadangi atmintyje išlieka sodriomis emocijomis nuspalvinti įvykiai, senatvėje prisimename tik tai, kas mus džiugino arba liūdino. Tad ja pasirūpinti vertėtų iš anksto. Gyvenkime taip, kad dar norėtųsi. Aš vadovaujuosi savo posakiu: „Esu per silpna daryti tai, kas man nepatinka, nes ir tam, kas man patinka, reikia labai daug jėgų.“

Tikslai

išsiaiškinti, ar sutampa tai, ką jaučiame, su tuo, ką apie savo jausmus galvojame;

sutelkti dėmesį į gyvenime vykstančius pozityvius dalykus;

lavinti jausminį intelektą (kaupti džiaugsmingų patirčių biblioteką);

sukurti jausmų biblioteką;

susikurti natūralių antidepresantų;

sukurti sau garantuotai laimingą senatvę.

Patarimas

Visuomet po ranka turėkime mažą užrašų knygelę. Ji tikrai pravers.

Atlikimas

Atkreipkime dėmesį į tas situacijas, kurios tikrai yra malonios ir kurias norėtume prisiminti. Pasižymėkime. Pasirinkime laiką ir vietą, kur mūsų niekas netrukdys mažiausiai 20 minučių. Atsipalaiduokime, užsimerkime ir stenkimės kuo tiksliau atkurti situaciją: koks buvo paros laikas, oro temperatūra, kokius jautėme kvapus, kokie aplinkui buvo vaizdai, spalvos, skonis, garsai. Ir pasistenkime visa tai aprašyti.

Kaip tuo metu reaguoja kūnas: atsipalaiduoja ir subliūkšta kaip ledai saulėje, o gal priešingai – pakyla vidinis tonusas ką nors veikti, svajoti? Atsipalaiduoja pečiai, atsiveria krūtinės ląsta, sušyla rankos ir kojos, kūnas prisipildo gyvybinių jėgų.

Jausmas toks, lyg kraujagyslėmis tekėtų nektaras, pripildydamas kiekvieną ląstelę. Viduje atsiranda švaros ir tyrumo jausmas. Galime jausti ir liepų, rožių, obelų žiedų kvapą. Kuo labiau stengsimės išjausti, kaip smagus įvykis atsiliepia mūsų kūne, tuo mielesnis ir pilnesnis taps mūsų gyvenimas.

Aprašyti reikia taip, kad skaitant savo parašytą tekstą pojūčiai stiprėtų, kad galėtume pasakyti: taip, aš taip ir jaučiu.

P. S. Ši praktika labai padeda bendraujant su žmonėmis. Juk ne visuomet jie mus supranta. Tenka ieškoti kitų žodžių, pasakymų, kurie atspindėtų to žmogaus emocinį pasaulį. Kitaip sakant, versti iš lietuvių į lietuvių. Kai viduje atsitiesiame, dingsta baimė būti nesuprastiems, įsiskaudinusiems, tuomet keičiasi požiūris į save. Vietoj išdidumo jaučiame orumą. Atsipalaiduojame.