Gyvenimas

2020.11.04 19:20

Prie „armėnų jūros“ gyvenantis Edvardas savanoriavo Lietuvoje – atliko neįprastą misiją

Stasys Vaitonis iš Sevano (Armėnija)2020.11.04 19:20

„Vilnius – mėgstamiausias mano miestas. Jis labai švarus ir žalias, jaučiausi ten labai gerai nuo pat pirmos dienos. Nepasiilgstu galbūt tik jūsų lietuviško oro“, – juokiasi Edvardas Ghazaryanas. Jis puikiai pažįsta Lietuvą ir yra ją išmaišęs skersai išilgai, nes pagal tarptautinę mainų programą beveik metus praleido savanoriaudamas Vilniuje, SOS vaikų kaime. Edvardas vis dar prisimena nemažai lietuviškų žodžių, nors kai kurie jų – labai ilgi ir sunkiai ištariami!

Bendravimas su naujais ir įdomiais žmonėmis yra tai, ką Edvardas labiausiai mėgsta, todėl net gyvendamas Vilniuje, vaikinas nuomojamame bute priimdavo užsieniečius pagal populiarią tarptautinę apgyvendinimo platformą „Couch Surfing“. Neatsitiktinai grįžęs iš Lietuvos vaikinas įsidarbino viešbutyje Sevano mieste. Tačiau tai buvo daugiau sezoninis darbas, o šie metai dar atnešė ir koronaviruso pandemijos krizę, tad Edvardas galiausiai liko be darbo, rašoma Vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos pranešime.

Dabar Edvardas gyvena gimtajame Tsovazard kaime ir padeda ūkį turintiems tėvams. Beje, pirmoji šio kaimo pavadinimo dalis armėniškai reiškia jūrą. Kaip juokiasi patys armėnai, didžiulis, beveik dviejų kilometrų aukštyje tyvuliuojantis kalnų ežeras jiems iš tiesų yra kaip neaprėpiama jūra. Dėl to nemažai gyvenviečių aplink Sevano ežerą turi šakninį žodį „tsov“ – jūra.

Nuo vasaros stovyklų iki tarptautinės savanorystės

Edvardui nedidelio tame pačiame regione esančio Gavaro miesto universitete studijuojant verslo vadybą, vaikino mokslus dengė „Fund For Armenian Relief“ organizacija. Ši organizacija ir pasiūlė Edvardui savanoriauti vasaros stovykloje, tiksliau – būti stovyklos vadovu. Stovykla buvo skirta našlaičiams iš skurdžiau gyvenamų Armėnijos regionų.

Nuo to laiko Edvardas užsikrėtė savanoryste. Savanoriavo vis daugiau ir daugiau, savanorystė jį įtraukė ir nepaleidžia iki šiol. Baigęs studijas vaikinas jautė, kad verslo vadyba, finansai, buhalterija – tai ne jam. „Studijuojant man patiko tik rinkodara, visa kita – ne. Mano reikia kontakto su žmonėmis“, – atvirauja Edvardas.

Edvardo aistra – maisto gaminimas, turbūt paveldėta iš senelio, kuris kadaise turėjo kebabų ir kitokio tradicinio maisto kioską šalia kelio, vingiuojančio palei turistinį Sevano ežerą. Todėl vienu gyvenimo periodu dabar trisdešimtmetis Edvardas išvyko į Jerevaną padirbėti restorane. „Tačiau ir dirbdamas restorane supratau, kad tebūnie maisto gaminimas lieka hobiu, o ne pagrindiniu darbu. Norėjosi kažko kito, ne visą laiką suktis virtuvėje“, – prisimena Edvardas.

Taip vaikino kelyje atsirado tarptautinės savanorystės galimybė ir pasiūlymas savanoriauti ne kur kitur, o Lietuvoje. Edvardą atsirinko net be papildomo interviu, pakako motyvacinio laiško. Tad prieš ketverius metus vaikinas susikrovė daiktus ir išvyko metams į Lietuvą.

„Projekto koordinatorė pasitiko mane oro uoste ir važiuojant per Vilnių iškart pasijutau kaip namuose. Jaučiau, kad tai mano miestas ir man čia patiks. Nežinau, kodėl, bet taip buvo nuo pat pirmos atvykimo akimirkos. Net kažkada iš savo gimtojo kaimo nuvykus gyventi ir dirbti į Jerevaną, Armėnijos sostinėje visai nepatiko, nesijaučiau ten gerai“, – sako Edvardas.

Pagrindinis Edvardo užsiėmimas Vilniuje buvo pagalba SOS vaikų kaimo dienos centro socialiniams darbuotojams. Savanoris padėjo organizuoti laisvalaikio užimtumo veiklas, ekskursijas, pagalbą ruošiant namų darbus ir pan. Edvardas net sugalvojo suorganizuoti improvizuotas maisto ruošimo pamokėles vaikams, panaudojo savo turimus įgūdžius.

Tiesa, pati pradžia nebuvo lengva. „Atrasti ryšį su vaikais, prieiti prie jų niekuomet nėra paprasta. Žinojau tai iš ankstesnių savo patirčių stovyklose. Reikia kantrybės ir laiko. Nemažai vaikų yra iš socialinės rizikos šeimų, nuolat matantys smurtą, susiduriantys su patyčiomis. Todėl kartais jie būna agresyvūs, kartais – atsargūs ir nepasitikintys, kartais puola ginčytis. Tiesiog trūksta komunikavo įgūdžių. Tačiau po mėnesio ar dviejų tapome gerais draugais“, – pasakoja Edvardas. Pamažu neliko nė vieno vaiko, su kuriuo savanoris iš Armėnijos nebūtų atradęs ryšio.

Laikui bėgant Edvardas Vilniuje susirado nedidukę armėnų bendruomenės bažnytėlę, pasislėpusią kiemuose netoli Žaliojo tilto. Vaikino smalsumas ir noras bendrauti leido jam pažinti svetimą šalį ir žmones.

Nauji iššūkiai neleidžia atsikvėpti

Grįžęs iš Lietuvos Edvardas toliau tęsė aktyvią savanorišką veiklą, organizuodavo vasaros stovyklas. Viena iš įdomiausių patirčių jis įvardija tarptautinę kultūrinio pobūdžio stovyklą su partneriais iš Honkongo, kurios metu savanoriai valė ir tvarkė vieną iš istoriniu paveldu turtingos Armėnijos architektūros paminklų – Zvartnots šventyklą.

Dabar, prasidėjus ginkluotam konfliktui Kalnų Karabache, Edvardas susikoncentravo į pagalbą pabėgėliams, netekusiems namų arba priverstiems pasitraukti dėl nuolatinių apšaudymų. Todėl Edvardas gimtajame Tsovazard kaime reguliariai sėda į keleivinį mikroautobusą ir išjuda Jerevano link. Vaikinas fiksuoja pabėgėlių poreikius, padeda rasti būstą, organizuoja maisto tiekimą ir pan.

„Pagalba žmonėms man labai svarbu. Kai savanoriauju, jaučiu duodantis kitiems ir gaunantis pats. Gaudamas paprastą atlygį už darbą tiesiog atlieki paslaugos pardavimą ir daugiau nieko. Žinoma, tai irgi gali pradžiuginti žmogų, kai parduodi gerą prekę, tačiau savanorystė yra tai, ką sunku apibūdinti žodžiais“, – apie savanorystės reikšmę kalba Edvardas.

Išsikalbėjus su Edvardu, puikiai angliškai ir rusiškai kalbantis jaunas vyras prasitaria, kad norėtų dirbti socialinį darbą ir jau bandė ieškoti darbo šioje srityje. Tačiau tam reikia papildomos profesinės kvalifikacijos. „Kai stojau į universitetą, nebuvo daug alternatyvų. Verslo vadyba, ekonomika tuomet buvo madingi dalykai, kuriuos visi rinkosi“, – sako Edvardas, neatmetantis, kad vėl teks pasinerti į mokslus, šįkart – socialinio darbo.

Kaip sako Edvardas, savanorystė daugeliui jaunų armėnų nėra įprastas dalykas. Jis mano, kad tam tikras vertybes suformuoja aplinka – šeima, bendruomenė, mokykla. „Kita vertus, mano tėvai irgi kartais paburba, kad geriau susirasčiau apmokamą darbą, o ne savanoriaučiau. Tačiau man savanorystė tai tam tikras saviraiškos būdas, kitoks pasaulio pažinimas, tam tikros misijos įgyvendinimas“, – kalba Edvardas.

Mamos jaunystės laikų susirašinėjimo draugės paieškos

Prieš atvykdamas į Lietuvą Edvardas turėjo dar vieną neįprastą, bet ne mažiau svarbią šeimyninę misiją: surasti savo mamos jaunystės laikų susirašinėjimo draugę! Tai buvo vienas iš kabliukų siekiant įtikinti tėvus, kad kelionė į Lietuvą nėra tuščias laiko švaistymas.

„Pamenu iš ankstyvos vaikystės, kaip mama vis rodydavo senus laiškus, atvirukus ir nuotraukas, gautas iš Lietuvos. Pasakiau jai: būdamas Lietuvoje surasiu tą moterį, su kuria kažkada susirašinėjai!“ – apie netikėtu kampu pasisukusią savo kelionės dalį pasakoja Edvardas.

Feisbuke jis susirado Sidabravo, miestelio Radviliškio rajone, bendruomenės grupę. Viena mergina netrukus atrašė Edvardui žinanti minėtą moterį, nes ši mokėsi mokykloje kartu su jos giminaičiu. Taip Edvardas rado mamos susirašinėjimo draugę, nors ji buvo pasikeitusi pavardę ir persikėlusi į Šeduvą, kitą miestelį visai netoliese.

Jiedu pradėjo susirašinėti socialiniuose tinkluose. Edvardas persiuntė keletą perfotografuotų senų nuotraukų ir atviručių. Galiausiai Edvardas aplankė mokytoja dirbančią lietuvę ir nepaprastai ją pradžiugino. Vaikino atkaklumas – neįtikėtinas: keliaudamas autobusu iš Talino stabtelėjo Panevėžyje, susirado kitą autobusą, vykstantį į Šeduvą, ten jį pasitiko moters vyras. Be abejo, Edvardo jau laukė garuojantys pietūs, svetingi lietuviai surengė ekskursiją po savo kraštą.

Prieš trisdešimt metų užsimezgusi draugystė atsinaujino. Lietuviai pažadėjo vieną dieną būtinai aplankyti Armėniją ir Edvardo šeimą. Šiais metais kaip tik turėjo būti atidarytas naujas skrydis tarp Vilniaus ir Jerevano, tačiau koronaviruso krizė turizmo plėtros planus pristabdė. Tačiau Edvardas savo pasiekė: tarptautinė savanorystė padėjo atnaujinti ir savanorio mamos senų laikų draugystę.