Gyvenimas

2020.10.30 18:18

Marius Čepulis. Ar gyvūnai gedi?

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.10.30 18:18

Mirtis gamtoje yra kasdienybė. Nėra ji kažkoks mistinis blogis (tipo, negailestinga Giltinė su dalgiu), tiesiog tai būtina gyvybės sąlyga, kaip tai keistai beskambėtų. Organizmai žūva, jie suskaidomi ir jų medžiagos panaudojamos kitų organizmų gyvybinei veiklai. Taip, tai yra tas pats gyvybės ratas. Tos pačios medžiagos cirkuliuoja milijonus metų, ir jūsų kūne gali būti elementų, kurie priklausė kokiam nors triceratopsui. 

Mirtis, kaip ir gyvybė, gamtoje eina kartu koja kojon. Juk kas sekundę miršta milijardai bakterijų, tiesiog pasidalijančių pusiau ir suteikiančių gyvybę savo palikuonims. Vienmečiai augalai baigę savo vegetaciją tuoj pat suskaidomi įvairiausių vabzdžių, sliekų, o vėliau ir grybų bei tų pačių bakterijų.

Kritę medžiai suteikia namus ir maistą dar daugybę metų tūkstančiams organizmų rūšių. Žuvusį šliužą su malonumu sužiaumoja jo giminaitis, o šį tuoj pat pasigauna dar nemiegantis ežys, kurį vakare gal nutvers senas barsukas, o šį nustekens tos pačios bakterijos ir virusai, kuriais mielai už dyką pasidalins visokios erkės ar blusos.

Voras po apvaisinimo pasiaukodamas tampa vorienės pietumis, kad ši spėtų padėti kuo daugiau kiaušinių ir iš jų jau kitąmet išsiristų daugiau sveikesnių voriukų.

Taip, gamtoje be mirties nebūtų gyvybės. Bet kaip į mirtį reaguoja gyvūnai. Mes, žmonės, mirties bijom, nes suvokiam, kad mūsų nebeliks. Bandom, aišku, guosti save reinkarnacijomis ir pasakomis apie amžinus gyvenimus. Mes tikrai negalim pasakyti, ar gyvūnai irgi apie tai galvoja ir suvokia, kad kažkada jie mirs. Bet patį mirties faktą nemažai gyvūnų tikrai suvokia ir supranta bei gedi.

Anksčiau, gedėjimo elgesys buvo priskiriamas tik žmonėms. Nes nu mes esam „aukštesnės“ būtybės, todėl žemesni padarai (gyvūnai) negali turėti jokių emocijų. Tobulėjant tyrimų metodikoms, jau seniai įrodyta, kad aukštesniųjų žinduolių ir kai kurių paukščių smegenyse vyksta panašūs procesai, kad gyvūnai gali džiaugtis, liūdėti, pykti, pavydėti, mylėti ir pan. Taip pat gali gedėti.

Vėlgi, sunku kartais atskirti tą elgesį, jį galima supainioti ir su elementariu smalsumu. Bet jei gyvūnas kelias dienas nesimaitina, mažiau miega, mažiau saugosi plėšrūnų vien tam, kad ilgiau pabūtų šalia mirusiojo, galėtų jį glostyti, šalia jo miegoti, jam nešti valgyti, tai jau niekaip kitaip nei gedėjimu nepavadinsi.

Kas yra mirtis, žino ne tik aukštesnieji gyvūnai, bet ir vabzdžiai. Skruzdės, vapsvos, bitės, termitai mirusius gentainius greit išmeta iš savo lizdų ir skruzdėlynų. Bitės juos išvelka, o vėliau paskraidinusios toliau numeta. Kai kurios skruzdžių rūšys išneša negyvėlius ir juos sukrauna specialiose „kapinėse“ tvarkingai, lygiais atstumais. Karalienės, kol dar nebūna prisigaminusios darbininkių, pačios užsiima lavonų „laidojimu“. Vėliau tą darbą darbo darbininkės. Gal būt net yra tokia lavonnešių pareigybė. Yra net aprašytos skruzdžių lavonų išnešimo procesijos.

Grįžtant prie aukštesniųjų gyvių, yra šimtai stebėjimų, kaip naminiai gyvūnai gedi tiek savo draugo, tiek savo šeimininko. Turbūt girdėjot ir apie šunis, kurie ateina prie šeimininko kapo, ar metų metais grįžta į metro stotį, kur kažkada šeimininką pasitikdavo. Plačiai nuskambėjo ir istorija apie dvi namines žąsis, kurios gyveno kartu ir vienai mirus, kita nuo jos nesitraukė daugiau nei savaitę.

Kaip gedi laukiniai gyvūnai, stebėti yra labai sunku, juo labiau patvirtinti, kad būtent tai yra tas elgesys. Mat vėlgi, sava mirtimi retas kuris miršta. Jei tu nesi didžiausias ir stipriausias, dažniausiai būsi suėstas nespėjęs pasent ir niekas tavo kūno neras.

Bet jau niekam nekelia abejonių, kad drambliai žino, kad miršta jų gentainis – jie su juo atsisveikina, gedi, net stebima, kaip ant negyvėlio užmetamos augalų dalys. Mirusįjį lanko net tik tos bandos nariai, bet ateina ir iš kitų bandų su juo pabūti ir, galbūt, atsisveikinti.

Delfinai ir banginiai buvo stebimi su mirusiais gentainiais, kuriuos jie saugodavo ir nuo jų nesitraukdavo. O sutikę gulintį jūros dugne trumpam sustodavo prie jo pabūti.

Aš jau nekalbu apie mūsų netolimas giminaites beždžiones (šimpanzes, gorilas ir kai kurias kitas rūšis), kurios lygiai taip pat nešiojasi mirusius kūdikius (kartais kelias savaites), susirenka prie mirusio gentainio, apsikabina ir tyliai pabūna.

Paukščių pasaulyje buvo stebimas keistas šarkų elgesys prie mirusios draugės. Jos lygiai taip pat šalia rinkosi, tyrinėjo, švelniai lietė, net padėjo kelis nupeštas žoles. Varnos ir krankliai gan entuziastingai reaguoja į mirusį gentainį ir lygiai taip pat jį čiupinėja, garsiai krankia. Nors ornitologai mano, kad tai nebūtinai gedėjimas, o veikiau smalsumas ir noras sužinoti, kodėl jų gentainis mirė, ar yra koks pavojus.

Yra nufilmuota, kaip imperatoriškojo pingvino patelė gedi savo pingviniuko, o jai padėti ir šalia pabūti ateina draugė.

Taip pat yra stebėjimų, kad kai kurios gulbės, albatrosai gedi savo mirusių partnerių ir kelis metus neieško naujo.

Kol kas mes labai mažai žinom apie gyvūnų emocijas ir dar mažiau apie tai, ką jie galvoja. Bet, kad mes esam vieninteliai empatiški, gedintys, besirūpinantys savais, jau seniai reiktų pamiršt. Tiesa, savo pasaulėžiūros ir supratimo mes negalime perkelti į gyvūnų pasaulį, nes ten galioja kiek kitokios taisyklės. Yra gyvūnų, kuriems yra normalu suvalgyti savo vaikus, pribaigti senolius ar plėšrūnams paaukoti pirmagimius, kad patys išliktų. Mūsų moralės normos gamtoje neveikia.

Ramių jums Visų Šventųjų ir Vėlinių. Saugokit save, ypač šiuo metu, ir jau geriau prisiminkit išėjusiuosius namuose, o nesigrūskit su visais į kapus.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite