Gyvenimas

2020.10.31 21:35

Kitokių laidojimo paslaugų sumanytoja į mirtį žvelgia šviesiai: gera prisiminti gyvą žmogų, o ne mirusį

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.10.31 21:35

„Savo veikla nenoriu paneigti tradicijos. Mano noras – kad žmonės netektį pamatytų šiek tiek šviesesniu kampu“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako verslininkė Vaida Ribinskaitė. Po senelio laidotuvių, per kurias stebėjo dramą, kurios gal nereikėtų, moteriai kilo mintis laidojimo apeigas padaryti kitaip, kad jos bylotų apie gyvenimą, o ne mirtį.

Ar mirtį sugebėtume matyti per džiaugsmą, kad įvyko, o ne per liūdesį, kad baigėsi? Ar sugebėtume matyti gyvenimą mirties akivaizdoje ir mirtį šalia gyvenimo? Šviesus pokalbis apie išėjimą anapus lengvai, be tamsių užuolaidų, sunkių mundurų ir juodų kostiumų.

V. Ribinskaitė yra sumaniusi laidojimo paslaugą „Balta drobulė“. Atsisakoma karsto, kostiumų, žmogus vyniojamas į baltą drobulę ir kremuojamas, kad išeitų be taršos, tobulu atveju – būtų palaidotas šalia pasodinto medžio.

Laidos viešnią kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Apie mirtį turbūt išvis nekalbame.

– Vakar pabaigiau labai įdomią knygą „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“. Ten irgi buvo paliesta mirties tema ir buvo mintis, kad, kaip ir gimimas, taip ir mirtis yra labai natūralus gyvenimo įvykis, pokytis – jie būtini, neišvengiami. Gimimui mes galime pasiruošti, žinome, kaip jo laukti, o apie mirtį nei kalbame, nei žinome, nei suprantame, o iš to nežinojimo ateina labai daug baimės.

Buvo parašyta labai graži mintis: mus gąsdina ne pati mirtis, o mirties baimė. Ta baimė ateina iš to, kad nesuprantame ir net nenorime apie tai kalbėti. Apsimetame, kad to nėra, nors kiekvienas tai patiriame ir neišvengiamai tai mūsų laukia. Tada klausimas, kaip mes į tai įeiname. Čia ir yra drama.

Tai tikriausiai pati didžiausia gyvenimo baimė, nes niekas nenori mirti, bet jeigu į tai pažvelgtume įvairiais kampais, gal suprastume, kad ta mirtis nėra tokia baisi. Ir tada mirties akivaizdoje, kai išsivaduotume iš tos baimės, ir gyvenimas taptų šiek tiek džiaugsmingesnis.

Žmonės sakė, kad viskas buvo labai šviesu. Paprastai iš inercijos norime liūdėti, verkti, o pavyko padaryti, kad žmonės ir išeiti nenorėjo.

– Kada tau atėjo „Baltos drobulės“ mintis? Kad nenori visų atributų: lakinių batų, čežančių kostiumų...

– Ta mintis išsipildė su senelio laidotuvėmis. Turiu pripažinti, kad nesu patyrusi labai daug netekčių. Mano gyvenimas šviesus ir laimingas. Senelis buvo artimas, daug laiko praleidome kartu. Ir kai visai neseniai jis išėjo, man per jo laidotuves pasirodė, kad aš būčiau dariusi truputį kitaip. Aišku, aš suvokiu, kad jis tam ruošėsi, kaip norėjo. Yra labai daug žmonių, kurie ruošiasi tam įvykiui, nusako, kaip turėtų būti. Bet man atrodė, kad senelio ten nelabai yra.

Aš jį prisiminiau kaime, vieškelį, nuoširdumą... O ten jis su tuo kostiumu, lakiniais batais. Nors viskas buvo labai gražu, tvarkinga, man atrodė, kad ten yra drama, kurios ir nereikėtų. Be to, jis išėjo garbingo amžiaus, nugyvenęs nuostabų gyvenimą, apsuptas dukrų. O mama, teta verkia... Ir aš galvoju: ko jūs verkiate? Pažiūrėkite, kaip nuostabiai jis gyveno, kokie mes visi gražūs, pasidžiaukime, kokį turėjo gražų gyvenimą, išėjo visiškai šviesaus proto.

Tada sesei sakau: Indre, jeigu taip atsitiktų, kad išeičiau, padaryk taip ir taip. Mes pasijuokėme, bet ta mintis liko. Ir aš nebūčiau aš, turiu tokios avantiūros: o kodėl nepadarius? Tada pasijaučiau kanalu, per kurį tekstai susirašė labai greitai – aš puslapį pasidariau per savaitę. Nesitikėjau iš to padaryti verslo.

– Pirmosios laidotuvės, kurias organizavai.

– Pirmosios laidotuvės buvo labai jautrios. Net nepasakysiu vardų, bet tai buvo žmonės iš Plungės, kurie man paskambino ir su kuriais mes labai jautriai visa tai padarėme. Tai nebuvo visiškai įgyvendinta mano vizija – ir man pačiai tai buvo pasitikrinimas, ko reikia ir ko nereikia.

Mes daug bendravome, žmonės irgi buvo šiek tiek išsigandę, nes buvo trinties tarp tradicijos, ką pagalvos kiti ir vidinio jausmo, ko norėtum. Buvo išėjusi mama. Viskas vyko labai sklandžiai – reikia pripažinti, kad visi projektai, kuriuos įgyvendinau, įvyko sklandžiai, kiekvienas „ne“ atvedė į „taip“, kuris toje situacijoje ir turėjo būti.

Aš pasirūpinau kūnu, jį kremavome. Pelenus dar parą laikiau savo namuose, kol pristačiau žmonėms, o tada žmonės jau patys organizavosi, pakvietė svečius atsisveikinti į sodybą.

Įvyko toks įdomus įvykis: kai vežiau pelenus iš Kauno į Plungę, klausiausi gražios muzikos ir kažkaip sustojau autostrados pakelėje, priskyniau pievų gėlių. Atvažiavome su mama į dukros namus, atidaviau pelenus, perdaviau gėles ir pagalvojau, kad gal čia mano misija baigta. O kai viskas baigėsi, man paskambino ir sako: žinote, Vaida, mes ir patys buvome pririnkę gėlių, bet jos nuvyto, o tos, kurias atvežėte, išbuvo visą dieną gražiai prie urnos.

Taip viskas gražiai išėjo. Žmonės sakė, kad viskas buvo labai šviesu. Paprastai iš inercijos norime liūdėti, verkti, o pavyko padaryti, kad žmonės ir išeiti nenorėjo.

Savo veikla nenoriu paneigti tos tradicijos, suvokiu, kad yra žmonių, kuriems tikrai svarbu išgedėti, išverkti, kurie nori daryti taip, kaip yra. Mano noras – kad žmonės netektį pamatytų šiek tiek šviesesniu kampu.

– Turbūt teko domėtis požiūriu į mirtį skirtingose kultūrose. Ką pasiėmei iš kitų šalių?

– Manyčiau, kad tradicijos nereikia neigti. Ta mūsų tradicija irgi svarbi – kokia ji yra, tokia. Savo veikla nenoriu paneigti tos tradicijos, suvokiu, kad yra žmonių, kuriems tikrai svarbu išgedėti, išverkti, kurie nori daryti taip, kaip yra. Mano noras – kad žmonės netektį pamatytų šiek tiek šviesesniu kampu.

Keliavau, buvau, mačiau, skaičiau... Gal ir kilo mintis į mūsų tradiciją pažiūrėti kitu kampu žinant, kas vyksta pasaulyje. Kad aš kažką labai pasiimčiau iš kitų kultūrų, tikrai ne.

Labiau noriu žmonėms parodyti egzistencinį požiūrį: jeigu apie gyvenimą ir mirtį pagalvotume štai šiuo kampu, kad nei kažkas prasideda gimimu, nei baigiasi mirtimi, kad galbūt gyvybė vaikšto iš kūno į kūną ir tai tik tarpinis momentas, kuriuo mums reikia kažką nuveikti, galbūt ta mirtis taptų ne tokia baisi, nes tai tampa kableliu, po kurio sakinys nesibaigia.

– Turime šarvojimo tradiciją. Kai išėjo mano babytė, jos sesuo, – jos abi buvo man labai artimos, – mano mama mane labai saugojo. Pašarvotų aš jų taip ir nemačiau. Ji pasakė: noriu, kad jas prisimintum, kokios jos buvo. Turbūt nešarvojimas apsaugo mus nuo to paskutinio?..

– Būtent. Kai išėjo močiutė, jos nemačiau ir laidotuvėse nedalyvavau, nes buvau išvažiavusi. Ir aš močiutę atsimenu gyvą. Man ji gyva, aš su ja šnekuosi, ji gyvena kažkur širdyje. Senelis buvo šarvotas ir man yra išlikęs tas jo pašarvoto paveikslas. Aišku, šalia visų kitų, bet yra ir tas.

Gal yra žmonių, kuriems reikia pamatyti, kad suprastų, kas įvyko. Bet aš galvoju – kaip gera prisiminti gyvą žmogų, o ne mirusį.

Visas pokalbis – spalio 15 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.