Gyvenimas

2020.10.28 07:27

Ilgaamžiškumo paslaptis nagrinėjęs psichoterapeutas – apie 4 taisykles, lemiančias ilgesnį laimingą gyvenimą

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.10.28 07:27

Kai psichoterapeutas Dainius Jakučionis ėmė laikytis 4 ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą užtikrinančių taisyklių, laikėsi jų labai karštligiškai, bet ilgainiui suprato – ne ką mažiau svarbus sveikas protas. „Vidinis kritikas sukels daug daugiau streso, negu suvalgytas pyragėlis po 17 val. vakaro. Aš žiūriu į vidurį: galiu daugiau laikytis, negu nesilaikyti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ kalba jis.

„Iki galo nebeprisimenu, kodėl pradėjau domėtis ilgaamžiškumu, bet yra vienas momentų – man buvo smagu būti gydytoju ir suprasti, kad žmogus gali gyventi ilgiau, sveikiau ir laimingiau. Nes tik gyventi ilgiau yra ne visai faina – ligotam gulėti patale nėra tai, ko žmogus siektų. Mano noras buvo ilgaamžiškumą suprasti kaip sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą“, – mintimis dalijasi jis.

Iki domėjimosi ilgaamžiškumo ir sveiko gyvenimo paslaptimis buvo nueitas nemenkas kelias. D. Jakučionis šia tema pradėjo domėtis dirbdamas psichoterapeutu. Keletą metų padirbęs šeimos gydytoju jis suprato, jog jį labiau domina žmogaus psichologinės būsenos ir jų pasekmės, todėl pasirinko psichoterapiją. Medikas sako: apsisprendimui įtakos turėjo ir vaikystėje patirtos patyčios, ir noras padėti kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje.

„Aš buvau pakankamai jautrus vaikas, taip vadinamas mamyčiukas. Tiesiog jautriai reaguodavau. Vienu metu, gal ketvirtoje klasėje, buvau kažkoks agresyvus, nelabai supratau, kodėl toks buvau, bet po to gaudavau atgal, nes buvau silpnesnis. Ir užsivedė toks varikliukas – visi pamatė, kad aš silpnesnis, ir stipresni mane engdavo. Po to gerai mokiausi, visi nusirašymai ir t. t. Nėra taip, kad būtų konkretus dalykas, dėl ko mane užgaudavo – tiesiog dėl to, kad būdavau.

Psichoterapeutas susidomėjo ilgaamžiškumo paslaptimis: yra keturios taisyklės, kurios mane nustebino

Ištvėriau gana daug patyčių, nors daug ar mažai – kiekvienam labai subjektyvu. Man tuo metu atrodė daug, dabar, kai sukuosi atgal, atrodo, gal ne tiek daug, bet kai pradedu dėlioti faktus, atrodo, kad užtektinai. Nesinori, kad taip kažkam kartotųsi. Mano tėvai net nežinojo, kad aš patiriu patyčias – aš jiems nepasakiau – nežinau, kodėl.

Norisi, kad tie suaugę, su kuriais dirbu, galėtų užauginti vaikus, kurie pasakytų jiems, jeigu yra problemų. Ir kad būtų galima kažką padaryti, pakeisti tą dalyką“, – kalba pašnekovas.

Okinavos salos gyventojai judėdavo 12–14 valandų per parą. Dar jie turėjo tokį įsivaizdavimą, kad reikia neprisivalgyti. Turi net tokį posakį, kuris reiškia „pakilti tik 80 procentų pilnu skrandžiu“.

D. Jakučionis prisimena savo itin šiltus santykius su išėjusiu seneliu, kuris darė įtaką jo svarbiems pasirinkimams. Vienas iš jų – ilgaamžiškumo paslapties įminimas. Juk jeigu senelis iki šiol būtų gyvas, psichoterapeutas galėtų su juo pasidalyti savo gyvenimo pasiekimais. O dabar beliko tik prisiminti su juo praleistą laiką, kai būdavo tiesiog gera kartu.

„Kaip būtų smagu, kad jis matytų, kaip aš toliau gyvenu, kad aš galėčiau mokytis ir būti kartu su juo... Jis gyveno kaime, ten leisdavau vasaras. Aš paskui jį vaikščiodavau – būdavau toks kaip prielipas. Mes eidavome šerti gyvulių, jis mane mokydavo kai kurių dalykų.

Būdavo labai faina, liko tokia šilta emocija ir noras nugyventi tokį gyvenimą, kad būtų galima turėti šeimą, anūkų, su kuriais būtų galima kažkuo dalintis. Net nebūtinai reikia dalintis kažkuo konkrečiu, bet tiesiog būti. Man būdavo smagu tiesiog eiti paskui jį, žiūrėti, ką jis daro, ir viskas. Aš net neprisimenu, kad mes labai daug kalbėtume. Aš tiesiog eidavau paskui jį“, – pamena D. Jakučionis.

Šalia keturių taisyklių svarbus ir sveikas protas

Psichoterapeutas prisipažįsta, beveik prieš aštuonerius metus atsiradęs jo susidomėjimas, kaip nugyventi kuo ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą, kilo ne vien dėl senelio netekties. „Supratau, galbūt tiesiog bijau mirti ir dėl to noriu domėtis ilgaamžiškumu“, – sako jis. Tada pradėjo ieškoti šaltinių, kuriuose buvo tyrinėjamos vietovės su ilgiausiai gyvenančiais žmonėmis. Viena iš jų buvo Okinavos sala Japonijoje.

„Yra daug būdų, metodų, kaip būti ilgaamžiškam: visokios dietos, kūno priežiūra... Ir visi jie yra ganėtinai nauji. Tada žiūrėjau kažkokį vaizdo įrašą ir parodė studiją apie mėlynąsias zonas, kurios yra išsidėsčiusios skirtingose pasaulio vietovėse, bet ten žmonės vidutiniškai gyvena tiesiog daug ilgiau.

Tokios yra penkios vietos pasaulyje: Loma Linda Kalifornijoje (ji truputėlį skiriasi nuo kitų vietų, nes ten yra religinė bendruomenė, sudėliojusi tam tikrus įsakymus, kaip reikia gyventi, kurie, pasirodo, veikia), Nikoja Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje, Sardinija ir Okinava, Japonijos sala, kurioje gyvenama ilgiausiai iš visų penkių zonų“, – teigia gydytojas.

Kas gi ten vyksta, kad žemyninės dalies japonai negyvena taip ilgai, kaip gyvena Okinavos gyventojai? Pasirodo, dėl visko „kalta“ mityba – tačiau ne tik ji.

„Okinavos saloje neaugo ryžiai. Jie negalėjo gauti ryžių dėl tam tikrų su skurdu susijusių dalykų, augino iš kolonijos atgabentas saldžiąsias bulves. Kartais būdavo periodas, kai pusė raciono sudarydavo saldžiosios bulvės. Valgydavo labai daug ankštinių, ryžių, kiek turėdavo, grūdinių kultūrų, daržovių, kažkiek žuvies, labai nedaug mėsos – 5–10 procentų. Ir visi valgydavo tą patį – mažiau gyvulinių produktų, daugiau augalinių.

Visi labai daug judėdavo. Okinavos salos gyventojai judėdavo 12–14 valandų per parą, dirbdavo kažkokį fizinį darbą. Dar jie turėjo tokį įsivaizdavimą, kad reikia neprisivalgyti. Turi net tokį posakį, kuris reiškia „pakilti tik 80 procentų pilnu skrandžiu“.

Tas matosi, jie mažiukai, tikrai nei vienas nėra raumenų kalnas. Vaikščioja, atrodo, kaip jie gali dirbti, turėti jėgų tokio amžiaus, bet jie labai gerai gyvena. Ir dar vienas svarbus dalykas – bendruomenė. Jie Okinavoje turi bendruomenes, kur susirenka būti, prižiūrėti vaikus, daryti darbus, bendrauti“, – pasakoja laidos herojus.

Mokslininkai išsiaiškino, kad gyvenimas bendruomenėse yra labai sveikas. Kaip patikrinti? Tiesiog stebėti žmones, kurie yra vieniši.

Sudėjus D. Jakučionio įvardytas keturias gyvenimo taisykles, lemiančias ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą, atrodytų, viskas yra itin paprasta: mityba – ne veganinė, bet labiau augalinė, nuo 150 iki 300 minučių fizinio aktyvumo per savaitę, saikas ir aktyvus socialinis gyvenimas.

Šis derinys aiškiai veikia ir žmonės tikrai ilgiau gyvena, tikina pašnekovas. Visgi, anot jo, bene pats svarbiausias punktas – paskutinis. Bendravimas kuria ryšį ir gali stipriai keisti gyvenimo trukmę, be to, tai ypač aktualu vyrams.

„Mokslininkai išsiaiškino, kad gyvenimas bendruomenėse yra labai sveikas. Kaip patikrinti? Tiesiog stebėti žmones, kurie yra vieniši. Pasirodo, kad vienišiems žmonėms apie 26 procentus didesnė tikimybė mirti nuo visų ligų. Ir čia, deja, vyrams yra sunkiau. Jie sunkiau ištveria vienišumo jausmą, ypač našliai. Jiems sunkiau išgyventi vieniems.

Bendravimas, socialinis aktyvumas, buvimas su kitais žmonėmis mažina streso kiekį, didina saugumo jausmą, nes aš žinau, kad galiu į kažką atsiremti, žinau, kad mes susirinksime ir aš galėsiu pasakyti, kas man yra blogai, man nereikės to laikyti savyje, aš galėsiu tai išsakyti ir kiti žmonės supras, pabus su manimi, priims tą“, – kalba psichoterapeutas.

Gal kažkada suprasime, kad po darbo grįžę namo galime bendrauti su žmonėmis, o ne toliau dirbti, svarsto jis.

D. Jakučionis jau ne vienus metus laikosi keturių pagrindinių gyvenimų principų, tačiau pabrėžia – ne ką mažiau svarbu neperlenkti lazdos ir nevaržyti savęs tiek, kad pradėtum jaustis nelaimingas. Juk kartais sulaužyta viena ar kita taisyklė gali sukelti pozityvių emocijų, bet neapvers gyvenimo aukštyn kojomis ir nesugriaus pasaulio.

„Kai pradėjau to laikytis, laikiausi labai karštligiškai ir pastebėjau, kad man pradeda tai nebeteikti džiaugsmo, kad aš per stipriai save kontroliuoju. Valgyti – tik nuo 10 val. ryto iki 17 val. vakaro, vėliau nieko negaliu suvalgyti. Einu į svečius ir jau viskas – daugiau nevalgau, pagersiu arbatos. Tas pradėjo varžyti ir tada aš leidau sau tiesiog gyventi. Daugiau dienų darau taip, kaip sveika, negu nesveika. Ir aš manau, kad to užtenka.

Vidinis kritikas man sukels daug daugiau streso, negu suvalgytas pyragėlis po 17 val. vakaro. Turi būti proto ribos, nereikia užspausti savęs labai stipriai. Bet žmonėms būna skirtingai. Kažkam, kas yra linkęs į priklausomybes, patinka labai griežtai, nes jie turi kur perkelti visą savo energiją ir apie ką galvoti. Tiems, kam labai griežtos ribos nepatinka, sunkiau, nes jie kaltina save. Aš žiūriu į vidurį: galiu daugiau laikytis, negu nesilaikyti“, – sako D. Jakučionis.

Plačiau – spalio 3 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite

Psichoterapeutas susidomėjo ilgaamžiškumo paslaptimis: yra keturios taisyklės, kurios mane nustebino