Gyvenimas

2020.10.31 17:39

Užvėrusi areštinės duris, pareigūnė tapo ūkininke: augina vaistažoles, kepa duoną pagal smetonišką receptą

Gailutė Kudirkienė, Panevėžio kraštas, panskliautas.lt2020.10.31 17:39

Uždariusi areštinės duris, pareigūnė virto ūkininke – ėmė auginti vaistažoles ir pagal smetonišką receptą kepti duoną bei kitokius kupiškėniškus gardumynus. Štai yra tokie šlamokai – vargu ar yra kas girdėjęs apie tokį valgį, o jau ragauti tai tikrai neragavęs.

Iš miško – su pilnu krepšiu

Važiuojant per Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos Kinderių kaimą negali nepastebėti gėlėse skendinčios naujutėlaitės sodybos. Pastatyta ji šiek tiek kitoniškai nei mūsuose įprasta: erdvi terasa sumontuota ne kiemo pusėje, o atsukta į kelią. Iš to gali spėti, kad šeimininkai svetingi ir bendraujantys.

Šalia terasos įrengti alpinariumai, kitapus žvyrkelio matyti kelios eilės jau baigiančių nužydėti levandų ir nedidelis vaistažolių daržas. Nespėjam apsidairyti, kai pasirodo krepšiu voveraičių nešina 45 metų sodybos šeimininkė Sandra Juknienė. Moteris ką tik iš miško, dar nespėjo nė guminių botų nusimauti.

Gardžiausi – baravykai ir voveraitės

„Ilgai negrybauju, kokią valandą ar dvi. Grybų pilna, nuo voveraičių geltona, net nebeįdomu“, – juokiasi ji. Kaimo pašonėje yra Šimonių giria, bet grybauja ne ten, o Bugailiškių miške, turi savas vietas. Renka tik baravykus ir voveraites, kitokių grybų šeima nemėgsta.

Gardžiausias patiekalas iš miško gėrybių: svieste pakepinti baravykai su svogūnais ir bulvėmis, o kalėdinis valgis, be jo artimieji vaišių stalo neįsivaizduoja – džiovinti baravykai su troškintais raugintais kopūstais.

Pirmi kepalai buvo akmens kietumo

Apie valgius ji prabyla ne šiaip sau. Jau penkti metai S. Juknienė talkina Kupiškio etnografijos muziejui, jo padalinyje, Adomo Petrausko sodyboje Uoginiuose, veda Kupiškio krašto kulinarinio paveldo edukacines programas.

„Viskas prasidėjo nuo duonos“, – sako ji. Ją prieš 11 metų kepti mokėsi iš savo močiutės Janinos Gabrėnienės. Kol iš šalies žiūrėjo, kaip senoji raugą su miltais maišo, vandens šliūkšteli, kepalėlių šonuose rieves įspaudžia, viskas atrodė labai paprasta.

O kai pati pabandė duoną kept, prireikė visų metų, kad savom rankom suminkytas ir kaimiškon krosnin pašautas kepalėlis būtų reikiamo minkštumo ir kąsnis burnoje nestrigtų. „Pradžioje ir akmenėliai išeidavo“, – prisipažįsta ji.

Laikė po šiltais apklotais

Šalia tradicinės juodos ruginės duonos moteris dažnai kepa ir kupiškėnams ne tokią įprastą – iš plikytų miltų. Tokia duona ilgiau išsilaiko šviežia, ne taip greit sužiedėja, būna minkštesnė. Betgi ką tik iš krosnies ištrauktos plikytos duonos iš karto valgyti nevalia, reikia, kad ji bent savaitę pastovėtų.

S. Juknienė pasakoja, kad seniau šeimininkės jokio duonos kepalo, kol tas karštas, neprariekdavo. Duonai būtina susistovėti, subręsti. Kuo ilgiau duonelė vėsta, tuo ji gardesnė. Būdavo, kad tą procesą sulėtintų, iš krosnies ištrauktus kepalus suguldydavo ant suolo ir užklodavo stora antklode. Apklotus laikė dieną ar dvi.

Sužinojo, ko gyvatės baidosi

Susidomėjus duonos kepimu, atsirado potraukis ir kulinarijai. Ne viską spėjo išmokti močiutei gyvai esant, šios nelikus naudojosi senais jos užrašais. Močiutė kilusi nuo Rokiškio, iš ūkininkų šeimos, į Kupiškio kraštą ji atitekėjo.

Smetonos laikais Salų dvare veikė kulinarijos kursai mergaitėms, močiutė juos buvo baigusi. Išsaugojo tų kursų užrašus, vėliau juos dar ir savais receptais papildė. „Kai ėmiau vesti edukacinius duonos kepimo užsiėmimus, susidomėjau ir mūsų krašto kulinariniu paveldu, tada močiutės užrašai ypač pravertė“, – sako kupiškietė.

Dabar muziejaus padalinyje lankytojus ji supažindina su kupiškėniškais valgiais, moko išsikepti pakišuoliu vadinamą mėsos pyragą, vestuvinį karvojų, manų kruopose apvoliotą silkę. „Kai kepi duoną, verdi ir šlamokus“, – taria negirdėtą valgio pavadinimą.

Šlamokai – iš duonos tešlos atgnybti ir išvirti gumulėliai, patiekiami su spirgais, grietine ar uogiene. Senais laikais moterys virtą šlamoką susukdavo į marlę ir duodavo kūdikiams vietoj žinduko.

Gilindamasi į kulinarinį paveldą S. Juknienė aptiko ir vieno prietaro paaiškinimą. Seni žmonės sakydavo, kad einant į mišką reikia būtinai turėti ruginės duonos žiauberę, tada gyvatės negels. Visai ne iš žmonių tamsumo kilo tas persergėjimas, pasirodo, gyvatės nepakenčia ruginio raugo kvapo.

Iš pareigūnės persimetė į ūkininkes

Žvalgomės po sodybos kiemą, kur matyti rąstinis svirnas, pirtis, klėtis ir kiti seni pastatai. „Čia mano šaknys, senelių sodyba, jos krosnyje ir savo pirmąją duoną kepiau“, – pasakoja pašnekovė. Dar būdama mokinė čia praleisdavo visas vasaras. Tuomet su tėvais ji gyveno Rokiškyje, ten ir mokyklą baigė, paskui tėvai persikraustė atgal į Kupiškį.

Kai savo šeimą sukūrė, vėlgi su vyru kariškiu Mariumi Jukna ir dviem sūnumis ilsėtis traukdavo ne kur kitur, o į Kinderius pas senelius. Tik senelių statyto namo nebėra, jis sudegė. Gaisras kilo dėl senos elektros instaliacijos. Dabartinis naujas statinys iškeltas ant senųjų pamatų.

S. Juknienė su vyru, jo tėvais ir savais vaikais gyvena Kupiškyje, į Kinderius atvažiuoja per išeigines. O jų turi nemažai. Moteris dirba saugos tarnyboje, budi kas ketvirtą parą. Anksčiau ji dirbo policininke, buvo Kupiškio areštinės pareigūnė. „Dabar esu ūkininkė, kuri verčiasi kultūriniu švietimu“, – savo veiklą nusako kupiškietė.

Senelių namai yra nuolatinė šeimos stovyklavietė. Moteris prisipažįsta, kad visiškai nemėgsta keliauti, geriausia kelionė – į savą kaimą ir miškus.

Naujas užmojis – šeimos restoranas

Prasidėjus pandemijai sodyba kaime buvo paversta savotiška šeimos būstine: čia prikaupta maisto atsargų ir visko, ko reikia gyvenimui. Šeimos nariai čia gyventų nuolatinai, jei kažkam reikėtų saviizoliuotis.

Sodyba gelbėjo ir per visuotinį karantiną, kai nebevyko renginiai ir negalėjai niekur eiti. „Parą atidirbi, o tada begalė tuščio laiko. Sėdėdama kaime sumaniau vazonus iš cemento lipdyti“, – į savo kūrinius rodo pašnekovė.

Svarbi ne jų išvaizda, o savybės: cementinis lipdinys mėnesį „gėrė“ vandenį, tiek laiko jį reikėjo laistyti, kad tvirtėdamas nesuskiltų, užtai kai tuose induose pasodino gėles, per karščius telaistė tik kartą. Dabar lauko gėlynams ketina padaryti vazonų iš cemento ir durpių mišinio, jie bus daug lengvesni.

Dar vienas naujas planas daug rimtesnis. Moteris mosteli į rąstinį statinį šalia vaistažolių daržo. Ten senelio kalvė. Likęs žaizdras, dumplės ir visi kalvystės įrankiai. Senelį Joną Gabrėną pažinojo visa apylinkė, jo kaldinti kryžiai puošia ne vieną Šimonių ir aplinkinių kaimų kapinių kapavietę. J. Gabrėno kaldinta saulutė yra ir ant Kinderių kaimo kryžiaus.

S. Juknienė turi užmojį senojoje kalvėje atidaryti šeimos restoraną. Tokie dabar populiarėja. „Važiuoji kaiman į svečius, bet viešnagė mokama“, – paaiškina, kas tai per įstaiga. Svečiams vaišės būtų patiekiamos prie plataus stalo kalvėje, šeimininkė valgius gamintų čia pat, žaizdre. Toks restoranas vienu metu galėtų aptarnauti iki 10 valgytojų.

Taip pat skaitykite