Gyvenimas

2020.10.24 16:55

Laimė suranda, kai jos neieškai – apie tauškalus, paslaptis ir tai, kaip gyventi besikeičiančiame pasaulyje

knygos ištrauka
LRT.lt2020.10.24 16:55

„Netgi patys žymiausi žmonės turi trūkumų, o tie, kurių gebėjimai riboti, – turi stiprybių. Nėra jokios prasmės lyginti savo trūkumus su kitų žmonių pranašumais“ – teigia Tibeto lama ir budizmo mokytojas Khenpo Sodargye savo knygoje „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“.

Buda žinojo, kad gera trumpa istorija klausytojų širdis ir protus pasiekia daug greičiau nei migloti postringavimai. Todėl knygoje autorius pasitelkia budistinius pasakojimus, kad patartų mums, kaip gyventi nuolat besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Kaip spręsti santykių problemas, reaguoti į tuos, kurie mums gadina gyvenimą, kaip susidoroti su savo pačių ir artimųjų silpnybėmis. Lengvai, tačiau su giliu žmogaus dvasios pažinimu ir supratimu, kas vyksta kiekvieno mūsų širdyse, kai išgyvename sumaištį, kai kenčiame ar liūdime, jis pataria ir parodo, kad, nepaisydami neišvengiamų sunkumų, galime gyventi geriau ir patirti didesnę pilnatvę.

Ši knyga – įkvepiančių, širdį atgaivinančių ir akis atveriančių budistinių istorijų rinkinys, tikra atrama gyvenimo chaose pasiklydusiam ir stabilumo ieškančiam žmogui.

Knygos „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“ ištraukos:

Išlaikyti paslaptis

Stenkitės saugoti ne tik savo, bet ir kitų paslaptis. Kai kurie žmonės išplepa viską, ką galvoja, ypač išgėrę. Kaip sakoma: „Atskleista paslaptis apkeliauja visa pasaulį!“ Negebėjimas saugoti paslapčių tik nuvils žmones, kurie jumis pasitiki.

Kartą viena moteris kreipėsi dėl darbo daugiatautėje bendrovėje. Po pirmojo pokalbio kai kurių pretendentų buvo paprašyta atlikti testą raštu.Moteris greitai ir lengvai atsakinėjo į klausimus, kol pasiekė paskutinį.

Klausimas buvo toks: „Prašom parašyti kokias nors jums žinomas bendrovės, kurioje dirbote anksčiau, paslaptis.“ Ji apsidairė ir pamatė, kad kai kurie pretendentai išsamiai atsako į šį klausimą.

Akimirką pamąsčiusi, ji nuėjo prie egzaminuotojo, laikydama rankoje lapą su atsakymais, ir tarė: „Atsiprašau, bet nemanau, kad galėčiau atsakyti į paskutinį klausimą. Esu įsipareigojusi savo ankstesniam darbdaviui.“ Ji atidavė egzaminuotojui, ką parašiusi iki paskutinio klausimo, ir išėjo.

Kitą dieną moteris gavo laišką iš tos bendrovės su darbo pasiūlymu. Laiško pabaigoje jos naujasis viršininkas rašė: „Mes ieškome būtent tokių žmonių – gerai išmanančių profesinę etiką.“ Gerbiantieji kitus galų gale ir patys pelnys pagarbą, o tie, kurie išlaiko kitų paslaptis, įgis jų pasitikėjimą.

Kai kurie dalykai iš tiesų nėra paslaptys, bet verčiau savo ir kitų labui jų nepasakoti. Visų pirma, neturėtume kalbėti apie savo gerąsias savybes. Net jei ir turime daug dorybių, nereikėtų jomis girtis! Dažniausiai manoma, kad besigiriantis savo verte yra arogantiškas, ir tai verčia kitus neigiamai galvoti apie jus.

Toks susierzinimas iš tiesų yra ženklas, kad mūsų budistinė praktika nepakankama. Nuliūstame, kai kiti mums į akis ar mums už nugaros aptaria mūsų klaidas. Jei įlįstume į kito žmogaus kailį, greitai prarastume potraukį kalbėti apie jo trūkumus.

Trečia, neturėtume atskleisti asmeninių planų. Labai lengva sulaukti neigiamų rezultatų, jei atvirai pasakojame savo ateities planus. Viskas gali pasikeisti, todėl verčiau neviešinti plano, kol nesate tikri jo sėkme.

Šie mokymai atspindi daug pasiekusių mokytojų patarimus. Žodžiai yra paprasti, bet prasmė – labai gili. Tikiuosi, įsiminsite juos!

Nesigėdykite, jei ko nors neišmanote

Konfucianizmo filosofas Han Ju sakė: „Žmonės negimė viską žinodami.“ Mes neišmanome daugelio dalykų ir neturėtume to gėdytis. Išmintingi žmonės yra kuklūs, smalsūs ir pasirengę mokytis. Kvailiai gėdijasi ko nors klausti kitų, manydami, kad šitaip viešai parodys savo neišmanymą. Iš tiesų jie neturėtų gėdytis.

Konfucijus teigė: „Žinoti yra žinoti, nežinoti yra nežinoti, ir tai yra šis tas, ką žinome.“ Jei iš tikrųjų ką nors žinote, tai galite apie tai kalbėti, o jei ne, paprasčiausiai pripažinkite tai. Ding Džaodžongui, fizikui, Nobelio premijos laureatui, kartą per paskaitą uždavė tris klausimus. Į visus tris jis atsakė:

– Aš nežinau.

Tie klausimai buvo tokie:

– Ar tikite, kad žmonės gali rasti Visatoje tamsiąją medžiagą ir antimateriją?
– Aš nežinau.
– Kaip manote, kokia jūsų atliktų mokslinių eksperimentų ekonominė vertė?
– Aš nežinau.
– Ar galėtumėte įvardyti, kokios bus fizikos kryptys per ateinančius dvidešimt metų?
– Aš nežinau.

Iš pradžių visi buvo nustebinti jo atsakymų, bet po kelių minučių pasigirdo audringi plojimai. Ding Džaodžongas nebūtinai turėjo atsakyti „Aš nežinau“ – jis būtų puikiai gebėjęs pateikti klausytojams įtikinamą atsakymą, – bet nusprendė atsakyti sąžiningai. Sakydamas „Aš nežinau“ jis atskleidė savo, kaip mokslininko, sąžiningumą.

Žinokite, kada kalbėti

Yra toks senas posakis: „Visos bėdos ateina per burną; plepus liežuvis visuomet prišauks nelaimę.“ Kad ir kas jūs esate, svarbu būti atsargiam kalbant. Kai kurie žmonės visą laiką tyli, bijodami įskaudinti kitus, bet kartais yra svarbu prabilti.

Kiti plepa visa dieną, nes mėgsta ginčytis ir apkalbėti. Nė viena jų pastaba nėra naudinga. Kai kalbama apie kitų trūkumus, tokių žmonių akys žiba iš džiugaus jaudulio, bet vos pokalbiui pakrypus prie prasmingų temų jų akys užgęsta ir jie ima snausti.

Turime pritaikyti savo kalbėjimo būdą pagal pašnekovo charakterį. Su dorais ir nuoširdžiais žmonėmis galime kalbėtis tiesiai ir netgi truputį juos pabarti. Su tais, kurie stengiasi mus suerzinti, kurie mėgsta padailinti ar iškraipyti tiesą, kurie verčia mus apkalbėti, o paskui kuria nebūtus dalykus, geriausia iš viso daug nekalbėti, nebent norėtumėte bėdos. Daugybė žmonių to nesupranta ir vis nusvyla nagus. Jiems išeitų į naudą, jeigu jie sakytų tai, ką reikia ir kada reikia.

Miphamas Rimpočė sakė: „Žmonės savo netikusiais tauškalais kaip varnos visus tik suerzina.“ Varnos krankia visą dieną ir tas garsas kai kuriose kultūrose reiškia blogą ženklą. Taip pat ir žmonės, kurie netikusiai ar nenutrūkstamai tauškia, tik pykdo kitus.

Išvykdamas iš Tibeto, didysis mokytojas Padmasambhava sakė savo mokiniams: „Tiems, kurie plepa nesąmones, sunku nuslėpti savo mintis. Tai, apie ką jie kalba juokais, gali būti klaidingai suprasta kaip tiesa, o tiesa gali būti suprasta kaip pokštas. Taip paprasti dalykai tampa pinklūs. Todėl, mokiniai, verčiau laikykite liežuvį už dantų!“

Panašiai čano mokytojas Umen Huikai, „Bevarčių vartų“ autorius, vadino save „tyliu senoliu“.

Štai jo eilėraštis:

Gerai pažįstantis mėnulio vaizdą,
tačiau pavargęs nuo kalbų,
patyriau viską aš pasauly,
bet tiktai galva sau linksiu.
Ir nesakykite, kad šitas senis išprotėjo,
tiktai supraskite, kad neturiu paguodos nei palengvėjimo.

Veikale „Modzi“ vienas iš Modzi mokinių klausia: „Ar gerai yra daug kalbėti?“ Modzi atsakė: „Rupūžės ir varlės kvarkia dieną naktį, bet niekas nekreipia į jas dėmesio, net kai joms burnos ir liežuviai išdžiūsta. Gaidžiai gieda tik auštant, bet sujudina visus pasaulyje ir išverčia iš lovų. Tai kokia nauda daug kalbėti? Svarbiausia – prabilti laiku.“

Su tėvais kalbėkite švelniai

Dažnai sendami tėvai ima elgtis lyg vaikai. Jei jūsų tėvų elgesys tampa netinkamas, pavyzdžiui, jie lošia, geria, kasdien riejasi, švelniai juos perspėkite, vengdami aštrių žodžių ar griežtų nuostatų. Kartą girdėjau, kaip vienas jaunuolis išdidžiai pasakė: „Šiandien mano tėvas labai suklydo, tai aš jam daviau geros pylos.“

Net jei jo tėvas ir buvo neteisus, jaunuolis pasielgė netinkamai. Tėvai yra vyresni, todėl patarti jiems turime švelniai. Jei dėl skirtingų požiūrių tėvai nesutinka su jūsų mintimis, taktiškai paaiškinkite savo motyvus.

Senais laikais gyveno vaikas, vardu Šun Juandziue, nuo pat mažens gerbęs vyresniuosius. Tačiau jo tėvas nebuvo atsidavęs seneliui. Vieną dieną tėvas nieko nepaaiškinęs pasodino ligotą ir silpną senolį į krepšį, ketindamas palikti jį toli kalnuose, kad ten užbaigtų savo dienas. Šun Juandziue meldė tėvą taip nedaryti, klūpėjo ant grindų verkdamas, bet neprivertė jo atsisakyti savo sumanymo.

Staiga Šun Juandziue kai ką sugalvojo. Šluostydamasis ašaras, berniukas tarė:

– Tu nusprendei atsikratyti senelio, ir aš nieko čia negaliu pakeisti. Tačiau ar gali padaryti man paslaugą – parnešti krepšį atgal?

Nustebęs tėvas paklausė:

– Ką su juo darysi?

– Kai tu pasensi, šitaip atsikratysiu tavęs.

Susijaudinęs tėvas tarė:

– Kaip gali šitaip kalbėti?

Šun Juandziue atsakė:

– Tik stengiuosi sekti tavo pavyzdžiu.

Staiga viską supratęs, tėvas tuojau pat įnešė senolį į vidų ir nuo to laiko labai juo rūpinosi. Todėl net tada, kai jūsų tėvai klysta ar su jais tiesiog yra sunku bendrauti, turite juos taktiškai pamažu įtikinti atsisakyti savo netinkamų veiksmų, vengdami aštrių ar juos žeminančių žodžių.

Jei jie nepaiso jūsų patarimo, pagarbiai ir nuoširdžiai prašykite jų paklausyti. Įtikinėjami išmintingi tėvai galų gale atsižvelgs į jūsų patarimą. Jei tėvams suklydus švelniai juos įtikinėsite, greičiausiai jie pakeis savo nuomonę. Taip jie nepraras garbės, o jūsų, kaip sūnaus ar dukters, pareiga bus įvykdyta.