Gyvenimas

2020.10.25 22:04

Kodėl iš tikrųjų santykiams nekalbadieniai yra giljotina, o rėkiant nepasikalbama?

LRT TELEVIZIJOS laida „Klauskite daktaro“, LRT.lt2020.10.25 22:04

Neseniai atlikti tyrimai parodė, jog žymiai mažiau šansų iširti turi santuoka, kurioje žmonės bent 20 minučių per dieną pasikalba apie nieką, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ sako psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot gydytojo, kaip nesikalbėjimas apie problemas ardo santykius, taip kalbėjimasis juos kuria, o jeigu apskritai nesikalbama, tai santykių išvis nėra.

Skyrybų statistika gąsdina – skiriasi kas antra Lietuvos pora. Kodėl vieniems „iki mirtis mus išskirs“ galioja vieną kartą, o kitiems – kad ir keturis? Santuoką doc. E. Laurinaitis vadina sunkiu darbu, ypač šiandieniniame pasaulyje, kuriame ir santykiai virto greito vartojimo prekėmis.

„Yra toks laisvės vertinimas: jeigu vedu ar išteku, tai prarandu savo laisvę, todėl reikia labai daug galvoti, ar verta ją aukoti, galbūt geriau 15 metų pagyventi ir paskui jau spręsti, ar ta mano laisvė dar ko nors verta. Kitas svarbus dalykas, be abejonės, yra tai, kad pats buvimas kartu yra suvokiamas kaip dalykas, kuris turėtų teikti malonumą, džiaugsmą, o taip nėra. Santuoka yra darbas“, – pabrėžia jis.

Taip yra todėl, kad santuokoje neišvengiamai yra dalykų, kuriuos privalu tvarkyti ir tai reikia daryti dviese: prižiūrėti vaikus, tvarkyti finansus ir t. t. Tai irgi nėra malonumai – tai darbas.

Apskritai žmonių buvimas kartu yra pagrįstas šnekėjimusi. Jeigu mes nekalbame, tai tuomet santykių nėra.

Triskart vedęs fotografas Kulikauskas: tol, kol neatsiranda ėjimo viena kryptimi, siūlau dar nesituokti

„Turime tarpusavio konfliktų, turime juos kažkaip spręsti – čia irgi joks malonumas, irgi darbas. Taip, kad malonumo yra kažkiek, o darbo yra daug. Kartais savo pacientams, kai ateina poros, sakau, kad kiekvienas atsibudęs iš ryto turi pagalvoti, kad šiandien ir vėl statys santuoką. Kai kam tai yra labai didelė naujovė todėl, kad dabar labai retas suvokia, jog santuoka nėra „aš“ ir „tu“, kad „mes“ yra daugiau už du „aš“. Šitas dalykas tikrai labai sunkiai patenka į žmonių galvas“, – kalba gydytojas.

Pasak jo, santuoką verta gelbėti iki tol, iki kol abu žmonės nori kažką taisyti. Kai abiejų noras – tik kaip galima greičiau viską užbaigti, tada pagalbos irgi reikia ieškoti, tačiau kitokios – kad kas nors padėtų kaip įmanoma gražiau išsiskirti. Ar verta gyventi dėl vaikų, atsakyti kebloka – reikia žiūrėti į tai, koks tas gyvenimas yra.

„Yra labai skirtingos situacijos. Bendrąja prasme tyrimai rodo, kad vaikams nėra žiauresnės traumos negu tėvų skyrybos, bet jeigu pažiūrėtume į atskiras šeimas, tai kai šeimoje yra prievarta, alkoholizmas, konfliktai iki muštynių ir kartais žiaurių, netgi bandymų žudyti, tai vaikams, be abejonės, būtų geriau, jeigu tėvai būtų išsiskyrę iki šitų įvykių. Taip, kad pasakyti, kas geriau, neįmanoma. Reikia žiūrėti, kaip iš tikrųjų gyvenama“, – komentuoja jis.

Kai žmonės nustoja šnekėtis, nebeturi apie ką vienas su kitu kalbėti, tai ženklas, kad galbūt santuokos traukti iš duobės nebeverta.

„Ta lietuviška tradicija – nekalbadieniai. Kai nekalbame, tai apie ką nekalbame? Apie problematiškus dalykus mūsų šeimoje. Nekalbadieniai yra kaip giljotina, kuri kerta per santykius todėl, kad apskritai žmonių buvimas kartu yra pagrįstas šnekėjimusi. Tik per kalbėjimąsi mes išgirstame, kaip kitas jaučiasi, ko kitas nori arba nenori daryti, tik taip galime susitarti, kas abiem tiktų arba abiem netinka. Ir jeigu mes nekalbame, tai tuomet santykių nėra“, – aiškina E. Laurinaitis.

Svarbu pažymėti, kad kalbėtis ir rėkti vienas ant kito – ne tas pats: rėkiant irgi nepasikalbama, priduria psichoterapeutas.

„Rėkiant yra tik iškraunamos emocijos ir viskas. Dar daugiau – kuo emocingiau vienas kitam kalbame, tuo mažiau veikia mūsų protas. Mūsų kairys pusrutulis nebegali sureaguoti, nes požievis apėmė visą mūsų komunikaciją – tada irgi nesusišnekame. Nei vienas, nei kitas būdas nėra reikalų sprendimas, kurie iškilę tarp mudviejų“, – sako laidos svečias.

Sėkmingos santuokos receptas – 20 minučių per dieną kalbėti apie nieką?

Dažnai sakoma, kad užplūdus aštrioms emocijoms geriau palaukti, kol jos praeis, ir tik tada pradėti kalbėti. E. Laurinaitis teigia, kad visų geriausia – nelaukti, kol situacija taps tokia aštri, o kalbėtis iškart, kai tik pajaučiate ką nors negero.

Jeigu jis man tinka, tai aš su juo būsiu, o jeigu netinka, tai surasiu kitą, kuris tiks geriau. Šitas pakeičiamumo jausmas, kad žmogus santykiuose sudaiktėjo, yra didžiausia bėda.

„Geriausia, kaip bebūtų keista, pradėti kalbėti prieš emocijoms kylant, t. y. iš karto, kai tik iškilo problema – netęsti jos, netempti, nelaukti, kol ji pradės sproginėti, o pradėti kalbėti iš karto“, – pažymi jis.

Paklaustas, kokia santuoka niekada neiširs, E. Laurinaitis atviras – nėra jokių garantijų, kad viena ar kita santuoka niekada neiširs: „Jokiai santuokai tokios garantijos nėra, bet žymiai mažiau šansų iširti turi santuoka, kurioje žmonės visą laiką šnekasi.

Visai neseniai atlikti tyrimai parodė, kad stabiliausios santuokos tos, kuriose sutuoktiniai bent 20 minučių per dieną pasikalba apie nieką. Tiesiog atsisėda ir 20 minučių kalba apie nieką: ne apie pinigus, ne apie vaikus – apie nieką, apie tai, kas mums abiem atrodytų nereikšminga, o pasirodo, kad tai atstato komunikacijos gebėjimus.“

Kokias didžiausias klaidas daro sutuoktiniai?

Anot E. Laurinaičio, pagrindinė didžiausia klaida – spręsti vienam už abu. Labai svarbi taisyklė kiekvienam prisiimti 50 proc. atsakomybės už kiekvieną sprendimą.

„Jeigu situacijoje turime skirtingas pozicijas, turime ieškoti kompromiso, o kompromisas yra per vidurį tarp mūsų. Šito viduriuko suradimas kiekvienam labai sunkus. Kodėl? Todėl, kad tai reiškia, jog 50 proc. to, ko noriu, negausiu, turiu atsisakyti – kaip gaila, nes esu visada tikras, kad esu teisus.

Ir čia ateina trečia geležinė taisyklė – kiekvienas žmogus galvoja kitaip. Jeigu mes taip suprantame savo brangiausią žmogų, tai suprantame, kad jis turi savo tiesą ir aš turiu savo tiesą, bet mūsų šeimos tiesa yra per vidurį tarp mudviejų“, – kalba E. Laurinaitis.

Dėl to, kodėl skiriasi kas antra Lietuvos pora, psichoterapeuto teigimu, kaltas vartotojiškas požiūris net į santykius.

„Jeigu jis man tinka, tai aš su juo būsiu, o jeigu netinka, tai surasiu kitą, kuris tiks geriau. Šitas pakeičiamumo jausmas, kad žmogus santykiuose sudaiktėjo, yra didžiausia bėda. Aš galvoju, kad apskritai šitas vakarietiškos kultūros hedonistinis nusistatymas, kad gyvenime turi būti malonu ir lengva, didelė klaida, už kurią visa mūsų vakarietiška civilizacija moka. Viskas pasikeitė į vienkartinius daiktus ir panašu, kad, deja, taip projektuojami ir santykiai – vienkartiniai žmonės mano gyvenime“, – įsitikinęs gydytojas.

Santuoka statoma kiekvieną dieną po truputį, nes žmonės keičiasi, sensta, vaikai auga, santykiai tarp vaikų ir tėvų taip pat keičiasi, kaip ir tarp sutuoktinių, sako pašnekovas.

„Pastebėjau ir kitą dalyką, kad net abudu pakankamai savarankiški ir finansiškai nepriklausomi žmonės vis vien suranda dėl ko išsiskirti. Todėl, kad atsakomybė auga su vaikų atsiradimu. Iš tikrųjų vaikas šiaip jau visada nori gyventi su abiem tėvais ir skausmas tėvams išsiskyrus yra didelis“, – priduria jis.

Plačiau – spalio 12 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite

Triskart vedęs fotografas Kulikauskas: tol, kol neatsiranda ėjimo viena kryptimi, siūlau dar nesituokti