Gyvenimas

2020.10.23 15:01

„Draugystė veža“ turas „Stiprybė tavyje“ susprogdino nusistovėjusius suvokimus apie negalią

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2020.10.23 15:01

Rodos, ką tik startavęs iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti. Deja, viskas, kas gera, kažkada baigiasi. Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią.

„Matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus galiu pasakyti – esu laimingas žmogus! Ir už tai labai dėkoju visiems, be abejo, ir mylimai šeimai bei komandai“, – sakė turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...

„Šią projekto „Draugystė veža“ formą, be abejo, vertinu tik teigiamai – kaip labai pozityvią, naujovišką, įdomią, profesionaliai parengtą ir tikrai veiksmingą. „Stiprybė tavyje“ renginiuose susitiko skirtingas negalias turintys žmonės, kurie rado bendrą kalbą ir įtraukė į diskusijas žiūrovus, ne tik nesukeldami gailesčio, bet dažnai apie problemas kalbėdami su humoru.

Tai puiki priemonė žmonėms be negalios pažinti neįgaliuosius. Teko išgirsti daug teigiamų žiūrovų atsiliepimų apie šiuos, gilų įspūdį palikusius, patirtinius susitikimus. Aišku, šiek tiek liūdino tai, kad situacija dėl COVID-19 viruso plitimo grėsmės sutrukdė surinkti didesnes žmonių sales, labiau įsitraukti bendruomenėms, išgirsti nuostabius liudijimus, autentiškus pokalbius. Keliuose susitikimuose dalyvavome mes (neįgaliųjų reikalų departamento atstovai), tai buvome paveikti visi, nors, atrodytų, dirbame šitoj srity ir daug visokių žmonių sutinkame.

Ypač džiaugiamės, kad tarp turo lektorių buvo ir intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės, o institucinės globos vykdoma pertvarka perteikta visai kitaip – paprastam žmogui populiaria ir suprantama forma pasakojant apie besikeičiantį asmenų, palikusių globos namus ir pradėjusių gyventi grupiniuose gyvenimo namuose, dirbti socialinėse dirbtuvėse, gyvenimą. Tai yra tarsi gyvas patvirtinimas, kad tai, ką daro valstybė yra gerai, tik reikia dar daugiau jėgų sutelkti, daugiau resursų skirti ir tęsti, kas sėkmingai pradėta.

Girdėjom nuomonę, kad reiktų organizuoti tokius susitikimus jaunimui mokyklose, universitetuose ir t.t. Mane labai nustebino ir sužavėjo lektorių drąsa ir energija – reikia būti labai stipriam, kad galėtum važinėt po Lietuvą ir atvirai pasakoti apie save. Jie vykdo savotišką misiją ir tiki, kad gali savo pavyzdžiu įkvėpti visus – žmones ir su negalia, ir be jos. Tikrai manau, kad ateityje tokią iniciatyvą reiktų tęsti, norėtųsi dar daugiau dėmesio skirti šios temos viešinimui, svajoju apie tai, kad televizijose ateityje atsiras tokio ar panašaus pobūdžio produkcijos.“ – viltingai kalbėjo Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, turo informacinio partnerio, generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas dalijosi tokiais pamąstymais: „LRT – visuomeninis transliuotojas, skirtas visoms visuomenės grupėms. Todėl reikia stengtis, kad tos grupės bendradarbiautų, kad mažėtų atskirtis, o neįgalieji lengviau integruotųsi į visuomenę, būtų mažiau stigmatizuojami. Dažnai įsivaizduojam, kad tokie asmenys gyvena labai uždarą gyvenimą, niekur neina. Žmonės sutikę juos gatvėje pasimeta ir nežino, kaip elgtis.

Norime, kad situacija keistųsi, kad pradėtume suprasti, jog fizinė ar psichinė negalia nėra kliūtis gyventi pilnavertį gyvenimą. Tokį požiūrį reikia keisti. Projektas „Draugystė veža“ (organizuojamos akcijos, radijo laida), iš tiesų, tai sėkmingai daro. Atranda įdomių temų, pašnekovų, imasi tų temų, kurios nėra plačiai nagrinėjamos. „Draugystė veža“ kalba ne tik apie vežimėliu judančius ar neregius, bet ir apie intelekto ar psichosocialinę negalią turinčius žmones. Stengiasi parodyti, kaip jie mato pasaulį ir supažindinti su jų pasauliu negalios neturinčius žmones. Mes privalome artėti vieni prie kitų ir vieni kitus suprasti. Dėl to tai yra svarbu ir tai yra viena iš LRT misijos dalių.

Todėl šis projektas mums puikiai tinka. LRT turi dvi kryptis, susijusias su neįgaliųjų aktualijų, problemų viešinimu ir atskirties tarp žmonių su negalia ir be jos mažinimu. Viena kryptis – tai turinio adaptavimas neįgaliems žmonėms (gestų kalba ar subtitrai naujienų laidose, laidose, filmuose). Pernai atsirado naujas būdas – garsinis vaizdavimas silpnaregiams ar neregiams (kiekvienas veiksmas filme ar seriale yra papildomai papasakojamas). Ši kryptis yra įrašyta įstatymuose ir turinio adaptavimo apimtis neįgaliesiems mes kasmet didiname. Kita kryptis – pasakoti apie šiuos žmones, jų problemas, prisidėti prie jų sėkmingos integracijos į visuomenę. Juk dvasios stiprybė dažnai turi didesnį poveikį nei fizinė jėga.

Tokių projektų, kuriuose dalyvauja neįgalieji žmonės, manau, tikrai bus. Lietuvoje yra tokia problema, kad nesame pratę neįgalių žmonių matyti televizijos ekrane, o tai pamatę dažnai būname šokiruoti. Tai ir būtų toks tikslas – kurti laidas apie juos ir leisti jiems dalyvauti įvairaus pobūdžio laidose, kurios egzistuoja televizijoje.“

„Susitikimai su Žydre ne vienam žmogui turbūt yra ypatingi. Man ji tarsi padėjo iš šalies pažvelgti į save. Buvau pakviesta į jos radijo laidą „Draugystė veža“. Po to susipažinau su Irmina.

Buvau paprašyta ir sutikau tapti projekto atstove Tauragėje. Nes taip liepė širdis. Tokia buvo ir mūsų draugystės, ir mano sąsajų su projektu pradžia. Turas „Stiprybė tavyje“ man buvo iššūkis. Dabar aš jau žinau, kodėl taip sunkiai vyksta žmonių su negalia integracija į visuomenę – kur yra tik dokumentai, reglamentavimai ir nėra širdies, ten pokytis neįvyksta. Todėl labai džiaugiuosi, kad „Draugystė veža“ atvyko į Tauragę.

Susirinko pakankamai daug žmonių, jie nenorėjo skirstytis po susitikimo. Džiaugiuosi, kad esu šio projekto dalis ir tikiu, kad per laiką į jį pavyks įtraukti vis daugiau žmonių be negalios, kurie gali padėti ir moka draugauti. Kalbėjausi su Tauragės mokyklų vadovais apie tokių patirtinių susitikimų organizavimą mokyklose ir jų naudą. Dalis vadovų pritaria idėjai organizuoti tokį susitikimą mokyklų vadovams. Tai būtu puikus pasiruošimas 2024 m., kuomet startuos įtraukusis ugdymas. Nes jei tu pats nepažįsti, nesi prisilietęs prie žmonių su negalia, tai ir nežinai, kaip tokį vaiką priimti į mokyklą.

Gal tokiuose susitikimuose bus atrakinta tavo širdis... Ir tada tu nebeiškosi priežasčių, kodėl negali neįgalaus vaiko priimti į savo mokyklą, o ieškosi galimybių, kaip tą padaryti. O tokie susitikimai kaip „Stiprybė tavyje“ ir moko teisingo bendravimo, pagarbos, susikalbėjimo, tikros draugystės. Šis turas padovanojo tauragiškiams kitokį matymą, o man – naujus draugus – gyvenimo namuose (apsaugotam būste) gyvenantį Edvardą ir jo draugę Žanetą.

Susitikime Tauragėje Edvardas prasitarė svajojantis apie savo tapybos parodą, o Žaneta labi norėjo įsidarbinti. Dabar mes jau labai gražiai draugaujam – buvau pas juos svečiuose, esam susitarę dėl Žanetos darbo pokalbio (atrodo, turėtų pavykti), prie Edvardo svajonės išpildymo jau prisidėjo Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, kiti rėmėjai sutiko duoti parodai gražias erdves, aprūpino Edvardą priemonėmis.

Su šia pora buvom Vilniuj. Edvardas pasiėmė profesinės mokyklos diplomą ir dabar jau svajoja mokytis virėjo profesijos. Dar turim bendrą idėją su Edvardu – jis galėtų mokykloje rengti autorines edukacijas ir užsidirbti. Žydrės yra šventi žodžiai: „Nereikia prasmingų dalykų daryti tyliai, nes geras pavyzdys užkrečia.“ Žinokit, tikrai užkrečia. Mano kolektyvas jau mato Edvardą kaip puikų Kalėdų senelį, susibūrė moterų grupė, norinčių Žanetai padėti pasijusti gražiai.“ – nuoširdžiai džiaugėsi Tauragės Šaltinio progimnazijos vadovė Jūratė Lazdauskienė.

„Dirbame su dukra kartu ir nuolatos gauname prašymų padėti, paremti. Deja, tikrai negalime visiems pagelbėti, bet, kai dukra sulaukė skambučio iš iniciatyvos „Draugystė veža“ ir papasakojo man apie norą nuvežti į užsienį žmones su negalia stebėti „Eurovizijos“ finalo, nei kiek nesuabejojau, kad reikia padėti pildyti šių žmonių svajones, leisti pabūti nuostabioje muzikos šventėje ir pajusti vienybės su visa Europa džiaugsmą. Taip prasidėjo mūsų ir „Draugystė veža“ bendrystė. Daugelis turbūt yra matę filmą „Ypatingieji“, kuris jaudina iki sielos gelmių. O juk mes šalia turim nepaprastų žmonių, kuriuos Žydrė su savo komanda atranda ir rodo mums. Tai taip nuostabu.

Tai didžiulė Dievo dovana. Juk mes ne kiekvienas sugebam tokius kilnius darbus daryti gyvai. Nuo tarybinių laikų „kitokie“ žmonės būdavo slepiami. Dabar yra tikrai tinkamas laikas jiems lygiomis teisėmis įsilieti į visuomenę. Todėl norisi tik dėkoti ir nusilenkti Žydrei už tai, ką ji daro. Tai džiaugiamės, jei nors kažkuo galime prisidėti prie šios gražios misijos. Manau, kad ir šiais metais organizuotas turas yra labai veiksminga priemonė, padedanti neįgaliesiems lengviau pasijusti visuomenės dalimi, o žmonėms be negalios – juos pažinti, susidraugauti. Labai reikalingi tokie gyvi susitikimai.

„Draugystė veža“ virusas tikrai labai užkrečiamas. Mes juo taip pat užsikrėtę ir tikrai, jei mums seksis versle, ir ateityje neatsisakysime prisidėti prie šio viruso platinimo.“ – jautriai kalbėjo vieno iš ilgamečių iniciatyvos „Draugystė veža“ rėmėjų atstovė Aurelija Gumbrevičienė.

Aistė Krušinskaitė (juda vežimėliu): „Šis turas dar kartą padėjo įsitikinti, kaip svarbu yra bendrauti, pažinti ir dalintis. Kaip viskas tampa paprasčiau, kai supranti kitą, išmoksti juo tikėti ir pasitikėti. Kaip lengva gyventi neįkalintam stereotipų. Iš naujo atradau bendrystę su kolegomis. Atsitraukus trumpam nuo įsibėgėjusio gyvenimo už negalios ribų vėl sugrįžau į įdomių istorijų kupiną „Draugystė veža“ bendruomenės gyvenimą.

Pažinau psichosocialinių ar intelekto sutrikimų turinčius naujus savo draugus. Taip pat iš naujo atradau savo puikiausią scenos partnerę Irmą Jokštytę. Tai mūsų naujas tandemas, kuriam aš prognozuoju labai sėkmingą ateitį Šis turas ypatingas tuo, kad tiek mums, tiek atėjusiems susitikti lieka lengvumo ir pilnatvės pojūtis. O matant iš po kaukių spindinčias klausytojų akis labai lengva dalintis savo istorijomis.

Šypsenos matosi net ir nematant lūpų, juokas girdisi net, kai jį mėginama nuslėpti. Nuotaika susitikimų metu kaskart užburdavo. Smagiausias momentas, turbūt, buvo tas, kai išvažiavę iš vieno susitikimo mes su Irma pasukome prieš eismą, o visa tai mačiusi, iš paskos važiavusi Žydrė skambino mus sudrausminti ir sakė, kad kelyje mes nebūtinai esame „žvaigždės.“

Irma Jokštytė (neregė): „Turo metu kvietėme žmones ateiti į susitikimą. Tiesiog, išgirsti kitą istoriją, pamatyti kitokį kūną ir kitokias galimybes. Aš daug ko išmokau ir atradau daug naujų draugų! O, svarbiausia, pajutau, kad nesunku būti savimi ir nesunku būti atvirai. Kad ir kiek bekeliaučiau, kad ir kiek besutikčiau žmonių, aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, dažnai bijau pasirodyti silpna, bijau kažko nerasti ar nekontroliuoti situacijos. Bet kiekvieno tokio renginio metu šių baimių likdavo vis mažiau. Tai lyg mažytės arba kaip tik – labai didelės dovanos, kurias išsinešiau iš šių susitikimų.

Dovana – keliaujant į susitikimo vietą susidurti su kliūtimis ir jas įveikti... Dovana – išgirsti gražų vaiko balsą, tariantį: „Tu labai graži“, o aš labai tikiu vaikais! Dovana – atsakyti į klausimą, kuris sujudina kažką giliai viduje ir verčia ieškoti atsakymo... Dovana – pažinti kitaip gyvenančius žmones ir pasiklausyti jų receptų, padedančių kovoti su sunkumais. Galiausia, dovana – jaustis laisvai, stipriai ir reikalingai. Taip, aš parašysiu knygą
apie tai!“

Inga Filipovič (juda vežimėliu): „Šis turas suteikė man dar vieną šansą susitikti su draugais, kurie turi sveikatos sutrikimų, tačiau jų gyvenimas kupinas judėjimo, veržlumo ir ambicijų. Visi mes skirtingi ir „kabinamės į gyvenimą“ savaip. Jei manęs Žydrė nebūtų paklausus apie tai, kaip kvėpuoju, tikriausia, net nebūčiau užsiminus ir net pagalvojus, kad tai yra svarbu. Kvėpuoja visi ir niekas apie tai nesusimąsto.

Taip pat kaip ir vaikštantis nemąsto, kaip jis eina – eina ir tiek. Nuo nuotaikos priklauso eisena, nuo reikalo – jos tempas. Aš anksčiau mąstydavau apie tai, kaip turėčiau įkvėpti ir kaip reiktų teisingai iškvėpti. Daba gyvenu laisvai... Irma ir Aistė nemažai papasakojo savo „išdaigų“ , kurios kažkuriuo metu gal nebuvo juokingos. Mano gyvenime tokių kuriozų daug ir atėjus laikui gal būt kam papasakosiu, kaip mane važiuojančią vežimėliu stabdė policija (už greičio viršijimą) ir t.t. Kad tik būtų daugiau laiko...“

Sandra Ragaišytė (mažaūgė): „Vien jau turo pavadinimas suteikia stiprybės, o neįgaliajam tai yra tikrai labai daug. Aš turo metu labai išlaisvėjau. Regis, ir nebuvau labai kukli, bet, kai reikėjo prieš auditoriją pasidalinti savo istorija, supratau, kad tai yra sunku. Visada išklausau kitus, kai reikia – patariu. O štai pačiai atsiverti prieš kitus tikrai buvo nelengva. Bet nėra nieko neįmanomo. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad su draugais ir atėjusiais žiūrovais galėjau pasidalinti savo istorija.

Labai noriu tikėti, kad galbūt kažkam tai bus naudinga. Galbūt išlaisvės kaip ir aš. Reikia nepamiršti apie tai kuo dažniau kalbėti. Šis turas jau pasibaigė, bet reikia kažkokio tęstinumo. Nes jis buvo tikra „bomba“, susprogdinusi visus nusistovėjusius suvokimus apie negalią. Bent jau didžiąją dalį – tai tikrai. Noriu palinkėti visiems – niekada nepasiduokite, neleiskite kitiems nuspręsti, kas jūs esate.

Niekada nepraraskite tikėjimo ir visada šypsokitės – juk tuomet pasaulis tampa daug gražesnis. Net ir tada, kai liūdna ar skauda. Tikėkite, kad rytoj bus geriau.“

Reda Aurylaitė (mažaūgė): „Renginyje Marijampolėje supratau, kad nors esu pratusi kalbėti prieš auditoriją, bet mane aplankė gana stiprus jaudulys. Džiaugiuosi susitikimu su seniai matytais žmonėmis, mane sujaudino jų istorijos, labai tikiuosi, kad ir mano istorija kažką įkvėpė. Ačiū už gražų projektą!“

Rūta Kupčinskaitė (juda vežimėliu): „Labai smagu turo metu buvo susitikti su senais draugais, susipažinti su naujais žmonėmis, virtualius santykius paversti realiais, parodyti, kad esam labai draugiški ir vieningi – tikrai ne „urviniai“ su savo negaliom. Tokia galimybė visada „veža“ ir žavi. Džiaugiuosi tuo, jog man buvo leista kritikuoti sąvoką „sveiki ir neįgalūs“. Noriu tikėti, kad bėgant laikui toks palyginimas visai išnyks, nes neįgalūs neserga – jie tik gyvena su negalia. Šie susitikimai buvo labai naudingi ir dukrelei Miglei – dabar ji žino, jog Barbė be kojos yra Roberta, todėl ir neleidžia jos suremontuoti.

Miglė dabar labai noriai mokosi gestų klabos, o einant pasivaikščioti kritikuoja miesto gatves dėl takų taktiliniu paviršiumi nebuvimo. Sako: „Jei atvažiuos pas mus Irma, tai niekaip nesupras, kaip čia reikia eiti.“ Turas buvo savotiškas šou, bet dėl tokių renginių žmonės daugiau sužino. O mes, neįgalieji, tiesiog norim lygybės ir norim būti pilnaverčiais visuomenės nariais. Noriu palinkėti – daugiau drąsos visiems ir su visais, nesvarbu, apie ką kalbėtume, tiesiog, būkime drąsūs ir atviri bei nebijokime pažinti.“

Tadas Bartaševičius (Rūtos vyras): „Turas suteikė progą pamatyti visų draugų gyvenimą iš arčiau – kiek jie daug pasiekė dėl savo užsispyrimo, taip pat tai buvo puiki proga parodyti, kad galime visi vienodai gyventi pilnavertiškoje visuomenėje. Ko aš išmokau turo metu? Drąsiai išsakyti, kas yra tikras vyriškumas.

„Jėga ne raumeny, o omeny“! Nebijau plaukti prieš srovę – esu nestandartinis. Kokią moterį turi turėti „tikras“ vyras? Manekenę ir būtinai gražesnę už draugo. Man tikras vyriškumas – tai būti su tokiu žmogumi, su kuriuo iš tikrųjų jautiesi laimingas. Sunkiausia susitikimuose buvo kalbėti apie šeimą. Nes mes esame tokie patys kaip ir visi kiti, tik kad gyvename truputį su „privilegijom“ – juk ne kiekvienuose namuose gali rasti 4 vežimus, kuriais gali naudotis visi šeimos nariai.

Mes nesame išskirtiniai, bet mūsų veiklos ir pasaulio matymas skiriasi. Tad gal todėl mes atrodom visiems tokie ypatingi. Tikiu, kad ši nepakartojama kompanija, su kuria keliavome turo metu, niekur nedings ir toliau galėsime vieni kitais pasikliaut, kada tik reikės.“

Martynas Vitkus (neregys): „Šis turas man suteikė progą pabūti kartu su nuostabiais žmonėmis ir visą „Draugystė veža“ bendruomenę pažinti dar geriau. Taip pat turėjau galimybę parodyti žmonėms, kad neįgaliųjų nereikia bijoti. Nuostabiausia vykstant šiam turui, manau, buvo kelionės ir bendrystė.“

Vaida Butautaitė (neregė): „Nors dalyvavau tik viename turo susitikime, bet ten išmokau visko labai labai daug. Buvo nepaprastai smagu. Supratau, kad visas pasaulis yra labai gražus ir reikia vertinti tai, ką turi.“

Irmina Beneševičiūtė (mažaūgė): „Šiame ture visi augome kartu. Tai ne tik draugystės, bet ir šviesos turas, konstruojantis paprastą, žmogišką ryšį. Ture nugalėjau viešo kalbėjimo baimę – išmokau drąsiai kalbėti ir nesigėdinti savo gyvenimo patirties. Susitikime Vilniuje stebinantis ir labai jaudinantis momentas buvo, kai Žydrė paprašė salėje sėdėjusių žmonių pakelti rankas tų, kurie ryžtųsi 8 kartus stoti į doktorantūrą?

Nei vienas salėje sėdėjęs žmogus to nepadarė. Po akimirkos nuaidėjo plojimai. Tada mano širdis taip stipriai plakė ir supratau, kad AŠ TIKRAI GALIU. Šiame ture susipažinau su nuostabiais žmonėms. Dėl tokių renginių vyksta pokyčiai, auga sąmoningumas, visuomenė tampa jautresnė. Tvirtai galiu pasakyti, kad šie susitikimai yra gyvenimiška pamoka, kurią turėtų išgirsti, pamatyti ir socialinę politiką formuojantys bei ją vykdantys atstovai. Ture tik per mėnesį akivaizdžiai keitėsi žmonės. O tai yra stebuklas.

Pavyzdžiui, aš dariausi šukuoseną, kai ėjau brandos atestato atsiimti. Ir štai praėjus 20 metų vėl ją pasidariau, kai važiavau į „Stiprybė tavyje“ turą! Nuoširdus ačiū draugystės mamai Žydrei ir visai komandai!“

Roberta Orlauskaitė (nešioja kojos protezą): „Iš arčiau susipažinau su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. Iki šio turo, neslėpsiu, jų vengdavau, po turo – noriu ir vėl su jais susitikti.

Tai nepaprastai šilti žmonės, su kuriais gali bendrauti atvira širdimi. Susitikimai dar kartą priminė, kiek daug visko turime kiekvienas iš mūsų savyje ir kaip pamirštame džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis. Po kiekvieno susitikimo emociniai paaugau. Tai neįkainojama patirtis man, labai džiaugiuosi, kad mane pakvietė prisijungti prie projekto.“

Gedvidas Misevičius (Kauno „Arkos“ bendruomenės asistentas): „Dalyvaudamas šiame ture aš dar tvirčiau įsitikinau, kad negalia nėra kliūtis – reikia tik noro, prisitaikymo ir gali daryti tai, kas tau patinka.“
Ernesta Prapuolenė (buvusi Kauno „Arkos“ bendruomenės gyvenimo namų vadovė): „Buvo netikėta ir nuostabu, kad tai nebuvo susitikimai vykę pagal iš anksto surežisuotą planą. Žavėjo laisvės jausmas kalbant ir matant, kaip kiti dalijasi savo patirtimis. Susitikime Marijampolėje patyriau nepaprastą jausmą – didžiavausi savo žmonėmis. Tarsi iš naujo juos pamačiau. Kokie jie gražus ir gyvybingi!

Erika bendravo laisvai su visais ir mėgavosi savo aprangos stiliumi, ir mačiau, kad žmonės gėrėjosi ja. Edita savarankiškai kalbėjo prieš kamerą! Koks pokytis vyko mano akyse! Ir Mantas taip lengvai bendravo su Žydre... Nuostabu stebėti, kaip užsimezga santykiai! Matyti, kaip mano bičiuliai randa ryšį su kitais – tai man buvo didžiausias lobis!“

Edita Daugėlaitė (Kauno „Arkos“ bendruomenės gyvenimo namų gyventoja, turinti intelekto negalią): „Labiausiai patiko, kai kalbino. Sunkiausia buvo išdrįsti kalbėti, buvo jaudulys, bet vėliau įsidrąsinau ir „pavariau.“

Erika Ambrazevičiūtė (Kauno „Arkos“ bendruomenės gyvenimo namų gyventoja, turinti intelekto negalią): „Išmokau, kad reikia svajoti drąsiai ir nebijoti. Sunkiausia buvo kalbėti – visa savaitę nervavausi ir beveik nemiegojau dėl tų pokalbių. O labiausiai patiko, kad visi pamatė mano šukuoseną Marijampolėje.“

Mantas Karpavičius (Kauno „Arkos“ bendruomenės narys, turintis intelekto negalią): „Labiausiai patiko bendravimas su Žydre. Viskas buvo lengva. Atradau draugystę su kitais.“

Reda Tiškutė (grupinių gyvenimo namų gyventoja, turinti intelekto negalią): „Šis turas tai visiems žmonėms duodama meilė, tai nauji draugai, tai linksmybės, kurias „daro“ Irma su Aiste, tai drąsa, kurios buvo mažai pradžioje – Alytuje, ir dabar, kada man niekas nebaisu. Labiausiai patiko Tauragėje, gal todėl, kad netyčia „pamaliau š...“ (apie svajonę – vedybas), bet vėliau pergyvenau ir daugiau nusprendžiau „nemalti š...“ Patiko viskas, ypač Žydrė, kuri „darosi kaip mama“, Gintautas nepakartojamas – visą laiką manimi rūpinosi. Visi renginiai buvo iš širdies ir meilės“.

Olivija Karasiova (grupinių gyvenimo namų gyventoja, turinti intelekto negalią): „Man labiausiai patiko Vilniuje „kas aš esu“. Aš esu žmogus, o mano negalios nėra. Vilniuje buvo skanios bandelės, ypač su kremu… Mano geriausia drauge tapo Rūta, tai labai geras žmogus, o Darius davė man kamerą palaikyti. Kamera buvo sunki, o Darius linksmas. Utenoje buvo nedrąsu, tačiau Vilniuje jaučiausi kitaip, drąsiai. Labai patiko Irmos daina, beveik apsiverkiau. Pamilau visus naujus draugus, ypač Žydrę, kuri nepakartojama, o Gintautas mano draugas. Dar baisu buvo duoti žurnalistei interviu (Utenoje), o Vilniuje jau buvo gerai“.

Jolanta Raulinaitytė (gyvenimo namų (apsaugoto būsto) „Būkime drauge“ gyventoja, turinti intelekto negalią): „Na, mano tie „kroksai“ juokino visus, jie nesupranta, kad man jų reikia – kai vieni suplyš, turėsiu kitus ir nereikės pirkti. Buvo gera susitikti Redą Aurylaitę, su kuria buvome žiemą Ukmergėje (per projektą „Draugystė veža“), ji labai linksma.

Man šis turas davė suknias, kurių turbūt niekada nebūčiau nusipirkusi ir užsivilkusi. Dabar dažniau nešiosiu suknias ir tuniką taip, kaip Žydrė. Labiausiai patiko Alytuje. Tai buvo nauja šventė, o juokingiausios buvo Irma su Aiste. Džiaugiuosi susipažinusi su Rūta Kupčinskaite, jos meilės istorija graži. Žydrė pati geriausia, ypač kai būna pikta, tada būna ji ir juokinga. Geras draugas yra Gintautas, myliu jį ir Žydrę. Dar geras draugas yra ir operatorius Darius, gražiai jis šypsosi. Man patiko pasakyti savo svajonę, kuri turėtų kažkada išsipildyti...“

Snieguolė Butrimavičienė (gyvenimo namų (apsaugoto būsto) „Būkime drauge“ (VšĮ „Tapk laisvas“) įkūrėja): „Šitas turas – tai labai smagus „darbas“, nors ir varginantis, keliantis įtampą, nes kiekvieną kartą nuvažiavus išgirsti naują temą – viskas vyksta čia ir dabar. Turas davė daug drąsos viešai kalbėti ir išsakyti savo nuomonę, įgalino stipriau atstovauti kitiems, nenurimti ir keliauti į priekį. Turo metu supratau, kad viskas, ką mes darome, turi tikrai didelę prasmę.

„Draugystė veža“ – tai nauji draugai, naujos pažintys, naujos patirtys. O turas – man ir merginoms padovanota neįkainojama dovana, kurią sunku pamatuoti ir įvertinti. Draugystės, meilės, patirčių dovana…. O kas yra Žydrė su savo visa komanda? Ji mokytoja, mes mokiniai, išmokę pasitikėjimo savimi, atvirumo bendraujant, mąstantys apie svajones, nusipirkę sukneles, su meile kepantys pyragus ir „svaigstantys“ dėl kitų susitikimų. Dėkui Žydrei ir visai komandai už gerai praleistą laiką, meilę merginoms, supratimą, kad visi esame vienodi – su negalia ar be jos. Visiems dėkui už draugystę ir iki kitų susitikimų!

Turas baigėsi, tačiau visai dar neatsisveikiname. „Draugystė veža“ feisbuko paskyroje laukite nuotraukų albumo, kuriame bus sudėtos visų renginių Lietuvoje lankytojų fotografijos su projekto simboliu – beuodegiu katinėliu. Žymėkite labiausiai patikusią nuotrauką ir mieliausią vardą. Daugiausiai balsų surinkęs vardas bus paskelbtas nugalėtoju, o jį pasiūlęs gaus dovanų katiną!

Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo susitikimus skaitykite portale LRT.lt.

Daugiau informacijos rasite čia.

Taip pat skaitykite