Gyvenimas

2020.10.23 08:01

Kaime sėkmingai ūkininkauja ir be karvių: Cijūnaičiai nori parodyti, kad dėmesio vertos ne tik braškės

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.10.23 08:01

Dar kolūkių laikais sodininkauti pradėjęs Gediminas Cijūnaitis dėl noro auginti uogas sulaukė neigiamos reakcijos, tačiau į ją nekreipė dėmesio – kadaise ir į jo senelį žiūrėta kreivai, kai šis ėmė auginti pomidorus. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sodininkas pasakoja su šeima siekiantis, kad lietuvių stalus puoštų ne tik visiems įprastos braškės ar avietės – vertingų uogų yra kur kas daugiau.

Kai visi bėgo į miestus, G. Cijūnaitis išvažiavo į kaimą. Nors gimė sostinėje ir visada žinojo, kad gyvens tik provincijoje, nesulaukė net artimųjų palaikymo. O kartą G. Cijūnaičio mama paklausė: tai kada, sūneli, tau karvę atvežti?

Žmonės supranta: jei kaimas, tai javai, karvės ir kiaulės, juokiasi pašnekovas, savo darbą pavertęs gyvenimo būdu ir hobiu. Lietuvoje daug dirvonuojančių žemių, žmonės galėtų auginti vaisius, uogas ir nemisti cheminiu importu, sako agronomas.

„Aš dėkingas likimui, kad mano senelių šaknys yra čia. Kažkada mokydamasis mokykloje gal 9 klasėje pagalvojau, kad susiesiu save su žemės ūkiu. Stosiu į Žemės ūkio akademiją ir būsiu agronomas, o paskiau jau kaip Dievas duos“, – pamena jis.

Tiesa, tuo metu žemės ūkio profesija tikrai nebuvo tarp geidžiamiausių ir populiariausių, tačiau G. Cijūnaitis ateitį su žeme siejo labai rimtai ir atsakingai. Dar labiau džiaugiasi, kad jo pėdomis pasekė ir sūnus – po studijų liko sodininkauti kartu su šeima.

Darbą hobiu kaime pavertęs Gediminas Cijūnaitis: kiekvienas turime užauginti medį, bet reikia mėgautis ir vaisiais

„Aš tikrai nebijojau tų iššūkių – būdamas miestietis stoti į Žemės ūkio akademiją. Nebuvo jokių sunkumų ar nuogąstavimų, tik tiek, kad buvo vienas niuansas – aš stojau į truputį prastesnę aukštąją mokyklą. Mano bendraamžiai stojo į mediciną, teisę, tai aš buvau kaip ir vidutiniokas.

Bet šiandien aš džiaugiuosi, nes mes su šeima turime daugiau laisvo laiko, mūsų darbas nėra toks įpareigojantis. Tuo keliu nuėjo ir mūsų sūnus, kuris irgi nori būti kartu, daug dirbti, bet tuo pačiu ir būti laisvas“, – mintimis dalijasi laidos herojus.

Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus G. Cijūnaitis su šeima ūkininkauja senelių žemėse, nuostabiame kampelyje Asvejos regioniniame parke, apsuptame ežerų ir miškų, kur kiek daugiau nei keturių hektarų plote veši keliasdešimties rūšių vaismedžiai ir uogynai. Agronomas juokiasi: kad pradėjo ūkininkauti ne nuo karvių, kiaulių ir javų, dėl to kurį laiką stebino ir kaimynus, ir net tėvus.

Kai mes atėjome čia ūkininkauti, dar buvo kolūkis, nuvažiavau pas kolūkio pirmininką, sakau: aš uogyną sodinsiu. Jis: tu ką? Turi auginti grūdus, karves, nesąmonė, tu iš mėnulio nusileidęs!

„Su žmona sugalvojome ūkininkauti, pradėti statyti ūkį, tai mano mama iškart sako: aš jau nužiūrėjau tėviškėje karvę, tau atvešiu! Mama, sakau, nėra kada. „Kaip suprasti?“ – „Gerai, tinka, atvežk karvę, bet ir tu kartu tada.“ – „Oi, ne, aš neturiu kada.“ Tai, sakiau, daugiau tokių klausimų prašau nekelti. Tada mama susitaikė, kad visgi mūsų ūkis bus be karvės.

Mano senelis pomidorus pradėjo auginti, iš jo visi juokėsi, tyčiojosi: kokias nesąmones darai, kas čia per daiktas? Kai mes atėjome čia ūkininkauti, dar buvo kolūkis, nuvažiavau pas kolūkio pirmininką, sakau: man reikia giluminio arimo traktoriaus, aš uogyną sodinsiu. Jis: tu ką? Turi auginti grūdus, karves, nesąmonė, tu iš mėnulio nusileidęs! Buvo tokių nusistačiusių, bet mano senelis kažkada pomidorus augino, ir aš pradėjau auginti sodą“, – kalba G. Cijūnaitis.

Šiandien Cijūnaičių ūkyje yra apie 20 veislių aviečių, 8 veislės gervuogių ir kitų įvairiausių uogų. Vyras sako nė dienos nesuabejojęs savo pasirinkimu, o laikui bėgant ėmė galvoti apie mitybos įpročius ir suvokė, jog verta rinktis sveikas, savoje žemėje užaugintas uogas ar vaisius. Deja, žmonės linkę rinktis atvežtinę produkciją, mat toji – pigesnė, tačiau ji tikrai nėra kokybiškesnė.

„Šiandien mūsų rinkoje užauginama ir parduodama daržovių, pieno, mėsos, o uogų ūkių ir sodų tikrai mažai. Gaila, nes Lietuvoje dirvonuoja dar daug žemių, o produkcijos turime įsivežti daug. Dar gaila, kad daug tos produkcijos yra nekokybiškos. Manau, reikia sąmoningumo, viešinti, kad tikrai galima rinktis sveiką produktą, kokybišką ir Lietuvoje jį galima lengvai užauginti“, – įsitikinęs sodininkas.

Skina ir savo gyvenimo vaisius

Lietuvoje daug kas augina šilauoges, avietes, spanguoles. Jo šeimos soduose – kur kas įdomiau. Labiausiai ūkininkai džiaugiasi savomis gervuogėmis, kurias laiko vienomis iš vertingiausių sveikatai uogų. G. Cijūnaičio žmona Birutė gervuoges labiausiai vertina dėl jų skonio savybių, tačiau sako, kad lietuviškam gomuriui jos kiek rūgštokos, dažnas mieliau renkasi saldesnę uogą.

„Žmonės dar nelabai žino, kad ji labai vertinga uoga. Visi nori, kad būtų saldžiai, bet ne viskas sveika, kas saldu. Gervuogė – be galo vertinga uoga dėl folio rūgšties, vitaminų, mikroelementų. Pratiname lietuvius valgyti gervuoges, aiškiname, mokome, stengiamės jas ir perdirbti, jeigu neparduodame šviežių. Avietės, braškės, šilauogės Lietuvoje perkamiausios uogos, o mes norime, kad būtų ir gervuogės“, – pažymi B. Cijūnaitienė.

Išvedinėjant naujas veisles, anot G. Cijūnaičio, stengiamasi, kad uogos būtų kuo patogesnės jas transportuoti. Svarbu ir dydis – dideles ir lengviau rinkti, ir patogiau valgyti.

Galiu didžiuotis ir džiaugtis, kad mano tėvai, seneliai, mokytojai užaugino mane patriotišką. Kaip Marcinkevičius sakė: vieną kartą išmokau kalbėti lietuviškai ir negaliu rašyti eilių angliškai.

Agronomas nuolat eksperimentuoja, ieško naujovių, nišinių, mažai girdėtų uogų. Sako, ne visi eksperimentai pasiteisina, vis dėlto sodininkas tiki, kad jo misija – garsinti naujas kultūras, netikėtas veisles ir pratinti lietuvišką gomurį prie įvairesnių skonių.

„Mėginame goji [ožerškio – LRT.lt] uogų auginti, jas propaguojame, bet nelabai pasiteisino. Nes žmogus, kaip Birutė minėjo, nori saldžiai. O iš tikro valgydami turime vienu metu gauti ir kartumo, ir rūgštumo, ir sūrumo, ir saldumo. Tai visa tai turi goji uoga.

Dabar jau yra aibė naujų veislių ir šermukšnių, aronijų, medlievų. Yra daug kultūrų, kurių dar kai kas nelabai pažįsta, žino. Mūsų misija yra žmogų mokyti, propaguoti naujas kultūras, uogas. Lietuviškomis sąlygomis galima užauginti labai plataus diapazono uogų, vaisių“, – tikina G. Cijūnaitis.

Kaip vyro mama skatino įsigyti karvę, taip tėtis vis sakydavo atvešiąs keletą avilių bičių, pamena B. Cijūnaitienė. Tačiau ir bičių Cijūnaičiai nepanoro laikyti – vizito pas gyvūnus atidėti negali, o uogas gali nuskinti ir kitą dieną.

Ūkio kūrimo pradžia jaunai porai buvo investicija į ateitį, o ilgainiui sodininkystė tapo ne tik verslu, bet ir gyvenimo būdu. G. Cijūnaitis labiausiai džiaugiasi, kad visa jo šeima gali gyventi ir dirbti savo šalyje, kad vaikai neišsilakstė po užsienį, rado savo kelią gimtinėje ir tęsia šeimos tradicijas.

„Labai smagu, kad mūsų visi šeimos nariai gyvena ir dirba Lietuvoje. Smagu, kad ir mūsų giminių, pažįstamų ratuose dauguma yra čia, niekas nebėgioja, nelenkia nugaros svetimuose kraštuose. Galiu didžiuotis ir džiaugtis, kad mano tėvai, seneliai, mokytojai užaugino mane patriotišką, kad turiu dirbti ir gyventi čia. Kaip Marcinkevičius sakė: vieną kartą išmokau kalbėti lietuviškai ir negaliu rašyti eilių angliškai, o jeigu manęs pasaulis nepripažįsta, tai to ir nereikia“, – mintimis dalijasi jis.

Nors planų ir idėjų pora sako turinti dar keliems dešimtmečiams, dabar vienas kito mintis bando stabdyti. Sako, reikia skirti laiko ir sau, nesvarbu, kad darbai labai malonūs.

„Gal prieš kokius 10 metų būdavo taip, kad nežiūrėdavai, kada guli, kada keliesi, o dabar mes jau leidžiame sau pasilepinti, stengiamės daugiau laiko skirti sau. Anksčiau pabudęs iškart bėgdavai dirbti, o dabar padarai mankštą, nubėgi krosiuką, nueini į ežerą nusimaudyti, papusryčiauji ir tada jau pradedi savo darbo dieną.

Yra labai daug minčių, norų kažką pasodinti, bet save ribojame. Užtenka to gerbūvio, reikėtų daugiau bendrauti su anūkais, pakeliauti, susitikti su artimaisiais – reikia džiaugtis gyvenimu. Manau, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime turi nuridenti tą akmenį iki tam tikros vietos, pasodinti sodą, užauginti vaikus, tai kai tu tai padarai, reikia džiaugtis gyvenimu, skinti savo gyvenimo vaisius“, – pokalbį baigia pašnekovas.

Plačiau – spalio 17 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Darbą hobiu kaime pavertęs Gediminas Cijūnaitis: kiekvienas turime užauginti medį, bet reikia mėgautis ir vaisiais