Gyvenimas

2020.10.19 13:22

„Draugystė veža“ turas „Stiprybė tavyje“: visi mes – savotiški piligrimai...

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2020.10.19 13:22

Utenoje įvyko paskutinysis patirtinis iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ susitikimas.

„Šiandien sukanka lygiai mėnuo nuo pirmojo turo „Stiprybė tavyje“ susitikimo Alytuje. Daugybė klausimų tada kilo mano galvoje ir širdyje. Po kiekvieno renginio atrasdavau vis kažką naujo, įspūdingo, įkvepiančio. Po pirmo susitikimo buvo aišku – mes teisingam kelyje. Po antrojo – atėjo suvokimas, kad mes rengiame šiuos susitikimus ir sau.

Tiek lektoriai, tiek aš pati labai augome ir tobulėjome turo metu. Dabar jaučiuosi gana įdomiai, nes suprantu, kad mano sukurtas raktažodis atveria duris į naują pradžią – tikros draugystės, kitokio gyvenimo, supratimo žmogaus, esančio greta. Nes tai, kas vyksta šešerius metus bendruomenėje „Draugystė veža“ yra viena, tačiau tai, kas vyksta žmonių širdyse ir tai, ką aš perskaitau jų akyse šių renginių metu, man sako, kad tai tėra labai menka didelio didelio reikalo pradžia.

Labai norėčiau, kad tai išaugtų į paprastą, tikrą gyvenimą visiškai nevertinant žmogaus pagal tai, kokios jo akys, kūnas, kaip tas žmogus reaguoja į vieną ar kitą dalyką. Mes tapome ledlaužiu didelio pokyčio, kuris ateina savaime. Ir ne tik mes. Šiandien galėčiau pasakoti apie daugybę „sniego gniūžčių“ kitose bendruomenėse, kuriose buvome. Nebus nulipdytas tik vienas senis besmegenis, bus pastatytos didelės sniego pilys.

Dar supratau, kad šiuose renginiuose žmones labiausiai žavėjo ne tai, ką mes kalbam, o tai, kaip mes kalbam, taip pat atvirumas ir nuoširdumas. Turiu tokią bėdą – pirma pasakau, po to pagalvoju. Tos emocijos pagauta pažadėjau Redutei, o vėliau ir Olivijai surasti jų mamas. Aš net nežinau, kaip įstatymiškai tai galima padaryti, nei, apskritai, kaip tai padaryti, bet tikrai tai padarysiu.

Pranašu savam kieme būti nėra lengva. Mes mokame žavėtis stipriais žmonėmis iš „užjūrio“, tačiau retai matome šalia esantį kaip galimą įkvėpėją, gyvenimo mokytoją ar tiesiog žmogų – tokį patį kaip ir mes. O juk patys gražiausi ir prasmingiausi dalykai dažniausia yra čia pat. Todėl šiandien visi kartu pabūkime piligrimais ir tegul draugystės virusas būna stipresnis už visus kitus virusus kartu sudėjus...“ – taip renginį pristatė jo vedėja ir turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė.

Pirmoji ant scenos žengė visiškai savarankiškai gyvenanti, gyvenimu besidžiaugianti trimetės dukrelės mama Roberta, kuri atvyko į renginį ne tik savo dviem kojomis, bet atsivežė ir... trečiąją. O iš viso jų turi net aštuonias(protezus)!( Merginos istoriją apie tai, kaip ji neteko kojos, jau skelbėme lrt.lt portale). Šiame susitikime Roberta dalijosi tokiomis mintimis: „Po traumos aš supratau, kad kiekviena mūsų diena gali būti paskutinė. Nereikia nieko laukti, atidėlioti – svajones pildykite čia ir dabar. Noriu būti pavyzdžiu kitiems. Nereikia gėdytis, bijoti savo negalios, nereikia bijoti aplinkinių reakcijos.

Baugina tik tai, kas nežinoma. Keitiesi pats, keičiasi ir aplinkiniai. Dabar sąmoningai ir drąsiai demonstruoju savo protezą, aiškinu žmonėms apie negalią ir gyvenimą turint ją. Ir sulaukiu už tai daug padėkų bei palankaus įvertinimo. Dirbdama ortopedijos įmonėj stengiausi pratinti ir padėti išeiti į visuomenę ir kitus galūnės amputaciją patyrusius žmones. Ilgainiui jie tapo mano tikrais draugais. Iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės du kartus esu gavusi apdovanojimą „Herojai tarp mūsų“ už savo aistrą darbui.

Apskritai, sąvoką „gyvenimas negalioje“ reiktų keisti į „gyvenimas galioje“. Savo tikrąją gyvenimo kelionę pradėjau būtent po lemtingo įvykio – taip mano gyvenime atsirado žirgai. Prireikė daug atkaklių bandymų, kol koja nustojo kristi iš balnakilpės. Dabar aš ne tik joju, bet ir ruošiuosi 2024 m. parolimpinėms žaidynėms. Žinokit, kad jūs esat visi stipresni negu manot. Niekada nenustokite bandyti. Stiprybė jumyse.“

Roberta turo metu pirmą kartą bendravo su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. Jei pirmame susitikime ji jautėsi šiek tiek nejaukiai, susipažinusi su jais artimiau jau drąsiai laukė savo antrojo susitikimo ir labai džiaugėsi bičiulius matydama Utenoje.

Šie žmonės į bendruomenę „Draugystė veža“ įsiliejo visiškai natūraliai. Į susitikimą Utenoje atvyko dar didesnė draugystės virusu užsikrėtusi šių nuostabių žmonių kompanija: gyvenimo namų (apsaugoto būsto) „Būkime drauge“ (VšĮ „Tapk laisvas“) įkūrėja Snieguolė Butrimavičienė ir šių namų gyventoja Jolanta Raulinaitytė, grupiniuose gyvenimo namuose gyvenančios Reda Tiškutė bei Olivija Karasiova, taip pat savarankiško gyvenimo namuose gyvenanti Ieva Juškevičiūtė ir visiškai savarankiškai gyvenantis Česlovas Uscila.

„Man tai yra didžiausias stebuklas, kaip turo metu keitėsi šie žmonės. Redutė ir Jolanta tiesiog pražydo mūsų akyse“, – džiaugėsi Žydrė. Jolanta į šį susitikimą atsivežė žadėtas, pačios marinuotas gėrybes ir nuostabų burokų pyragą, o Redutė su Olivija – savo iškeptų vaflių. Dabar Jolanta daug dirba ir taupo pinigėlius kelionei į Turkiją.

Pirmą kartą turo susitikime dalyvaujanti Ieva jau 7 metus gyvena savarankiško gyvenimo namuose. Dabar dirba valytoja, siuvinėja staltiesėles. Česlovas anksčiau gyveno globos namuose, draugavo su mergaite Renata, kuri sulaukusi 29 m. išvyko į suaugusių globos namus Kėdainiuose, o Česlovas buvo apgyvendintas savarankiško gyvenimo namuose Kaune.

Vieninteliu būdu, padėsiančiu Renatai tuo metu ištrūkti iš globos namų, galėjo būti santuoka. Pora susituokė, apie metus gyveno Paberžės savarankiško gyvenimo namuose. Dabar jie yra pasiėmę paskolą ir nusipirkę butą.

„Gyvenu „ant savo sprando“ su žmona. Pinigus bankui dalimis grąžinu iš savo pensijos, bet labai norėčiau dirbti, išmokėti paskolą ir grįžti į Kauną“, – verkdamas sakė Česlovas. Šeima gyvena labai tvarkingai, atsakingai ir savarankiškai, vienintelė problema, jog abu nedirba.

„Jeigu sužinosite, kad Kėdainių rajone reikia sąžiningo, atsakingo žmogaus bet kokiam darbui, rašykite „facebook“ „Draugystė veža“ paskyroje. Būsiu jums labai labai dėkinga. Ir labai tikiuosi, kad mano žodžiai nueis Dievui ar dosniems žmonėms į ausį. Česlovai, mes tikrai kažką sugalvosim, kad tavo svajonė išsipildytų“, – pažadėjo Žydrė.

Gyvenimo namų įkūrėjos Snieguolės vyras Saulius sako, kad iš pradžių šie namai buvo tik kažkokia vizija. „Kad pas mus apsigyveno Jolanta, tai viskas buvo gerai. Savi vaikai išsivaikščiojo, tai kaip ir nauja gyvybė atsirado. Baisesni dalykai prasidėjo paskiau (juokiasi). Suvokiau, kad 36 metus miegu tiesiog su mylima moterimi lovoje, o paskutinius 20 metų mano lovoje – ir socialinė darbuotoja. Visokiom moteriškom gudrybėm ji prikalbino kurti jau realius gyvenimo namus. Pastangos davė rezultatą – žmonės dabar turi kur gyventi.“

Pratęsdama vyro mintis dosnioji ir geroji Snieguolė sako: „Mūsų įstaigos pavadinimas yra „Tapk laisvas“. Jis pasirinktas sąmoningai, kadangi dirbame su institucijose užaugusiais ar dar gyvenančiais neįgaliaisiais ir mūsų tikslas yra toks, kad šie asmenys taptų laisvi ne tik nuo institucijos, bet svarbiausia – savyje. Siekiame išmokyti tapti juos stipriais, atsakingais, savimi pasitikinčiais ir kuo savarankiškesniais žmonėmis.

Kadangi jau esame per keletą metų įgiję patirties dirbdami bendruomenėje su asmenimis, gyvenusiais institucijose, labai džiaugiamės kad turo „Stiprybė tavyje“ metu galėjome pasidalinti ta patirtimi, tuo augimu gyvenant bendruomenėje ir paskatinti savu pavyzdžiu nebijoti žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia. Tikiu, kad išgirdę mūsų istorijas, žmonės pradės kitaip vertinti neįgaliuosius ir nebijos jų, jeigu jie apsigyvens šalia.

Mes visi esame skirtingi žmonės su savo silpnybėmis, negaliomis ir mums tikrai nėra būtina būti visą laiką stipriems. Kartais labai gerai, kada tave apkabina, paguodžia ir pasako: „Pamatysi – viskas bus gerai.“ Linkiu visiems jums išlikti dvasiškai stipriems, nenustoti tikėti savo jėgomis ir svajonėmis... Kada buvo labai sunku, vienas kunigas mane paguodė taip: „Po tamsos visada ateina aušra, todėl tik turėk kantrybės išlaukti“. To nuoširdžiai linkiu.“

Ingrida Buitvydienė, VšĮ „Šeimos idėjų centras“ atvejo vadybininkė, turinti daugiau nei 20 metų socialinio darbo stažo, dirba su 3 klientais apsaugotame būste Utenos rajone: „Su šiais žmonėmis dirbau ir globos namuose, žinojau, koks yra jų savarankiškumo lygis ir t.t. Prieš 15 m. buvau Olandijoje, ten pamačiau, kaip gyvena žmonės apsaugotame būste, sužinojau, kas yra apsaugotos darbo vietos, ir svajojau, kada šios paslaugos atsiras Lietuvoje.

Todėl, kai man pasiūlė dirbti apsaugotam būste, aš jau žinojau, kas tai yra, ir net neabejojau, kad šis darbas man tinka. Patys žmonės, apsigyvenę apsaugotam būste, iš pradžių patyrė šoką – užgriuvo milžiniška dozė laisvės, įsipareigojimų, atsakomybės, su tais dalykais reikėjo labai daug dirbti, bet šiandien jie yra labai pažengę. Ir tos mano pagalbos reikia vis mažiau ir mažiau – padedu tik pagal poreikį. Jie puikiai tvarkosi, gerai sutaria su kaimynais, du šių namų gyventojai dirba.“

Renginyje apsilankiusi Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos sesuo Paulina pasakojo štai ką: „Prieš 8 metus atsikėlėme į Uteną ir pradėjome savo misiją – ieškoti žmonių, kuriems reikia pagalbos. Mes turime nemažą bendravimo patirtį su „Arkos“ bendruomene. Norime tokią žmones su negalia ir be jos vienijančią bendruomenę įkurti ir Utenoje.

Šiuo metu ieškome aktyvių žmonių, trokštančių prisidėti prie šio tikslo. Mažas būrelis jau susibūrė, turėjome keletą susitikimų ir su „Arkos“ vadovais, ir tikime, kad mums pavyks įsteigti suaugusių žmonių gyvenimo namus. Kviečiame jungtis prie mūsų visus entuziastus savanorius ir padėti išpildyti šią svajonę. Juk kiekvienas žmogus vertas meilės, rūpesčio, dialogo, pomėgių, kelionių ir viso to, kas jam leistų pilnavertiškai gyventi!“

Prie šio turo renginio sklandaus organizavimo labai stipriai prisidėjusi Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė, viena turo lektorių ir tiesiog apie gražios šeimos sukūrimą svajojanti moteris didele širdimi Sandra Ragaišytė pasidalijo tokiomis mintimis: „Dauguma žmonių mano, kad mažas ūgis gali sukelti gailestį. Ne. Aš esu tokia maža rakštis subinėj. Visur nulendu, kur tik reikia, reikalus spręsdama. Su mažais juk muštis negalima. Bet aš sutariu ir su politikais, ir su kitais žmonėmis tikrai gerai. Utenoje, kaip ir visuose miestuose, yra dar daug tobulintinų dalykų, kalbant apie jos pritaikymą neįgaliesiems. Bet mes labai daug dirbame, kad būtų šalinami trūkumai, situacija keistųsi ir gerėtų.“

Sandros žodžius patvirtino Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vitalijus Šeršniovas: „Šiuo metu sprendžiame labai daug problemų, susijusių su neįgaliųjų poreikių tenkinimų, kurie yra labai individualūs ir skirtingi. Dabar stengiamės susisiekti su visų neįgaliųjų organizacijų atstovais ir prašome, kad jie įvertintų mūsų mieste esančius „prastus taškus“ judėjimo ar regos negalią turintiems žmonėms.

Turėdami šiuos duomenis kursime vieningą programą ir organizuotai spręsime esamas problemas. Neįgalieji yra puikus pavyzdys mums visiems – jeigu jie sugeba iš visiškos duobės išlipti ir parodyti mums, kad gyvenimas dėl negalios nesibaigia, tai kodėl negalime mes?

Man teko bėgti renginyje su aklu žmogumi. Aš vos jį aplenkiau. Dabar dažnai rodau jo nuotrauką žmonėms, kurie yra puikios sveikatos, viską turi, bet yra vis nepatenkinti savo gyvenimu. Neįgalieji mums teisingai sako, kad kiekvienas savyje turi stiprybės – reikia tik norėti ir būtinai atrasi.“

Labai simboliška, kad susitikimą Utenoj, minint Baltosios lazdelės dieną, užbaigė du neregintys žmonės – Vaida Butautaitė ir Martynas Vitkus (dar sergantis ir cerebriniu paralyžiumi). Martynas ant scenos pakilo su kitokia lazdele: „Esu apdovanotas dviem negaliom, tai turiu privilegiją – galingesnę lazdelę. Vakar mes su drauge, beveik sese Vaida turėjome renginį, taip pat skirtą Baltosios lazdelės dienai paminėti, Klaipėdos verslo kolegijoje, kur pristatinėjom mūsų organizuotos stovyklos metu kartu su jaunimu pastatytą spektaklį.

Dar prieš pora dienų buvau Vilniuj, Prezidentūroj, nes mes dabar dar su keletu aktyvistų konsultuojame Prezidentūrą, kaip ją geriau pritaikyti žmonėms su negalia. Būnu aš visur ir daug. Dažniausiai važiuoju savarankiškai, mane veda navigacija telefone ir mano liežuvis – jei aš kažko nerandu, visada pasiklausiu. Kai nebuvo „koronos“, važiuodavau ir į užsienį.

Bet dar žaviosios turo lektorės, neregės Irmos Jokštytės lygio nesu pasiekęs. Esu baigęs socialinio darbo bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete, informatikos gretutines studijas ir studijuoju socialinio darbo magistrantūroje. Vaikštau į paskaitas, esu aktyvus VDU studentų atstovybės narys, valdybos narys, universitete atstovauju žmonių su negalia teisėms, dirbam valstybiniu lygmeniu, vedam mokymus aukštosioms mokykloms ir t.t. Ir dar spėju pas Vaidą į „Guboją“ atvažiuot ir dalyvauti renginiuose.

Tai būna atgaiva sielai. Bet visiškai nemoku gamint ir statybininku, matyt, nebūsiu. Labai mėgstu vaikščioti į klubus – po rimtų darbų atsipalaiduoti juk reikia. Už tai, kad esu toks savarankiškas, esu dėkingas savo tėvams. Ir pats labai kovojau su savimi. Noriu ir kitiems savo pavyzdžiu parodyt, kad gyvenimas turint negalią nesibaigia. Dabar aš svajoju apie šuolį parašiutu ir dar svajoju aplankyti vaikystės draugę, kuri jau ilgai gyvena Australijoje.“

Tik gimusiai Vaidai inkubatoriuje buvo perdozuota deguonies, tai niekas dabar nebepasakys, ar ji gimė reginti ar ne. Bet tai nesutrukdė jai iki dabar nuveikti labai daug – ji jau yra šokusi su parašiutu. „Man atrodo, kad aš nedarau nieko – tiesiog gyvenu tokį patį gyvenimą kaip ir jūs visi. Turiu mylimą darbą, ieškau antro. Baigiau universitetą. Laisvalaikiu labai mėgstu dainuoti. Dabar šiek tiek apleidau šį pomėgį, bet grąžinsiu į savo gyvenimą( įrodymui kartu su publika užtraukė „Ant kalno klevelis...“).

Pildau savo mažas ir dideles svajones. Dažnai eidavau į mažas piligrimines keliones, bet teko dalyvauti ir milžiniškoje piligriminėje kelionėje Lenkijoje. O dabar Lietuvoje yra toks „Camino Lituano“ kelias. Ir aš išpildžiau savo svajonę – su drauge įveikiau 50 km per 2 dienas. Po to sirgau labai sunkia judėjimo negalia. Dabar svajoju nusipirkti naujus žygio batus – jau suradom parduotuvę Vilniuje, tik laiko dar reikia atrasti. Mano aplinka jau prisitaikiusi prie manęs tokios – nors tėvai ir priešinosi visai viena skridau pas draugę į Gran Kanariją.

Ištikimi draugai prisiminė, kaip dar su 3 aklais bičiuliais ėjo į barą. Ir susiginčijo, kada iš jo išėjo – 6 ar 6.30 val.? Martynas dar išdavė, kad jei prieš metus Vaidai kas nors būtų pasiūlęs baltąją lazdelę, tai būtų buvęs pasiųstas „labai toli“. Bet draugams padedant jos požiūris pamažu keitėsi. Vaida net pardavė butą miesto centre ir nusipirko naują kitam miesto gale, kad būtų patogiau nueiti į stotelę. „Visada labai bijojau eit su lazdele ir nemėgau tų, kurie su ja eina, nes jie man atrodė trenkti. Bet vieną rytą apsisprendžiau ir pamažu pradėjau eiti. Man nėra lengva, dar vis bijau ir „sukasi žarnos“.

Bet dabar, kai einu trumpą atstumą, „žarnos sukasi“ vis mažiau. Nueinu viena iki stotelės, į masažą. Kad tave kur devynios – eisiu dar kur nors.“ Be visų veiklų Vaida dar labai daug savanoriauja. „Man tai yra kaip šviežio oro gūsis ir labai šiltas jausmas. Ten galiu būti savimi, atrandu džiaugsmą ir vidinę ramybę. Kai darai gera šalia esančiam, tai visas pasaulis pasidaro geresnis.

Baltosios lazdelės diena man yra tai, kad aš primenu kitiems, jog aplinkui yra nematančių žmonių. Man tai yra šventė, nes nors pasaulio nematau akimis, galiu matyt širdimi.“ O Martynas pridūrė: „Atsiradus baltajai lazdelei atsirado ir specialistai, kurie išmokė mus vaikščiot, tyrinėti aplinką, ir dabar neregių gyvenimas yra visai kitoks. Baltoji lazdelė mums yra svarbesnė nei išmanusis telefonas, be kurio taip pat sunkiai įsivaizduojam savo gyvenimą.“ Po pasisakymų žiūrovams buvo suteikta galimybė išmėginti baltąja lazdelę.

Dar susirinkusieji dalyvavo labai linksmoje atrakcijoje – kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančio, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusio ir projekto simboliu tapusio beuodegio katinėlio vardo rinkimuose! „Šis negalią turintis katinėlis laužo stereotipus, griauna mitus, nemėgsta vaikščioti vienas, turi daug draugų ir jau susirado panelę“, – sako jį sukūrusi darbščioji Rūtelė.

Norintys fotografavosi su katinu, o nuotrauką su vardu asmenine žinute turėjo siųsti į „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyrą. Po turo paskyroje bus paskelbtas nuotraukų albumas su visais pasiūlytais vardais, lankytojai bus pakviesti žymėti labiausiai patikusią nuotrauką ir vardą. Daugiausiai balsų surinkęs vardas bus paskelbtas nugalėtoju, o jį pasiūlęs gaus dovanų katiną!

Į renginį Vaidą atvežusi Viktorija Kareckaitė dalijosi tokiais įspūdžiais: „Niekada nebuvau Utenoje, niekada neteko dalyvauti tokio pobūdžio renginyje, bet kodėl gi ne? Gudri draugė Vaida paskambino ir paprašė, kad būčiau jos asistente ir aš sutikau. Man tai buvo pirmas kartas. Kartu su jais – įvairias negalias turinčiais žmonėmis.

Įdomu buvo išgirsti jų istorijas, patirtis, sužinoti apie iššūkius, su kuriais jiems tenka susidurti kasdienybėje. Šie žmonės tokie skirtingi, tokie unikalūs. Jie kitokie, bet jie tarp mūsų. Nebijokime jų, nenusigręžkime nuo jų, padėkime jiems, nusišypsokime. Juk nuoširdi šypsena nieko nekainuoja, bet ji gali daug. Būkime geresni vieni kitiems, atjauskime ir būkime kartu po šia saule. Vietos žemėje užteks visiems.“

„Tiek daug emocijų viduje... Ir verkiau, ir juokiausi... Negalia – tai galia gyventi čia ir dabar, džiaugtis mažais stebuklais, mylėti iš visos širdies... Nuostabus vakaras, ačiū Sandrai Ragaišytei už kvietimą. Utenai pasisekė, kad Tave turi“, – po renginio sakė viena žiūrovių Aurelija Raukštienė.

„Renginio formatas – tai daugiau spontaniškas žmonių, turinčių negalią – intelekto ar fizinę – pasidalinimas, kurio metu tiesiog kartu keliavome ten, kur vedė nuoširdus dialogas tarp vedėjos Žydrės ir istorijos herojų. Išgirdome daug jautrių ir kartu įkvepiančių gyvenimo istorijų. Iš tiesų, kiek daug galime pasimokyti!

Būna juk, kad mes – save „sveikaisiais“ vadinantys – turime dar daugiau „negalių“ (tik jos taip dažniausiai neįvardijamos) ir neišdrįstame įgyvendinti savo svajonių, nebranginam gyvenimo, vis atidėliojame „geresniam laikui“, negyvename „čia ir dabar“, nemokam būti laimingais, trūksta ryžto, užsispyrimo... Ir tai yra tie dalykai, kurių mes galime pasimokyti iš negalią turinčių žmonių!“ – džiaugėsi Dievo Apvaizdos seserys.

Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo susitikimus skaitykite portale LRT.lt.

Daugiau informacijos rasite čia.