Gyvenimas

2020.10.17 21:12

Psichologė apie toksiškus santykius: sudėtingiausia ne su partneriu, o su mama

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2020.10.17 21:12

Nėra realu tikėtis, kad pasikeitus pačiam pasikeis ir kitas – gali keistis tik santykis, bet jis gali ir visai sugriūti, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ apie nuodijančius santykius kalba psichologė Aušra Mockuvienė. Anot specialistės, neretai kalbant apie toksiškumą santykiuose perlenkiama lazda: bet kas, kas neatitinka kieno nors norų, laikoma kenkiančiu dalyku, bet taip nėra.

Kai kalbame apie santykius ir žmones, vis dažniau skamba apibūdinimas „toksiški“. Ką šis žodis reiškia psichologijoje? Kaip atpažinti, kad mus santykiai nuodija, ir kaip suprasti, kad kenkiame patys? Kodėl santykiuose tokios svarbios ribos? A. Mockuvienę kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Giedrė Čiužaitė.


– Ar sutiktumėte, kad žodžio „toksiški“ mūsų kalboje dabar labai daug?

– Tai tikrai kažkas, kas tapo įprasta pastaraisiais metais – žodis „toksiški“ kalbant apie sudėtingus santykius. Turbūt verstume „nuodingi“, bet yra ne tik vertimo, o ir platesnis klausimas: kokias prasmes įdedame į šį žodį, kai kalbame apie santykius?

– Kai žmonės ateina į kabinetą, įvardija problemą – toksiški santykiai?

– Taip, ir negalėčiau pateikti apibrėžimo, kas tiksliai įeina į tą žodį, bet yra dalykų, kurie kartojasi. Viena iš sričių – ribos. Kas būna problematiška tokiuose sudėtinguose santykiuose, tai nuolat pažeidinėjamos ribos. Klientai kalba apie žmones, kurie nuolat įvairiais būdais ganėtinai agresyviai ir nesukalbamai pažeidžia jų asmenines ribas.

– Ar būna, kad pasako: prie savo partnerio esu blogesnis žmogus ir jis mane nuodija?

– Pradžioje daugiau gali girdėtis: aš tikrai kvaila, esu visiška višta, mano vyras – nuostabus žmogus, jis labai padeda, bet kokia aš višta, nesusitvarkau, nesugebu... Tik po kurio laiko gali atsiskleisti, kad tai žodžiai, kuriuos žmogus gali girdėti iš savo partnerio: tu višta, kvaila, žiopla, nesugebi, nesusitvarkai... Tai emocinis verbalinis smurtas.

Psichologai kalba, kad keistis gali tu pats – negali nueiti ir pakeisti žmogaus. Bet lūkestis, kad jeigu pasikeisiu aš, pasikeis ir kitas žmogus taip, kaip noriu, kad jis pasikeistų, tikrai nėra labai realistiškas.

Kai taip daro svarbūs artimi žmonės, nuo jų negali labai lengvai pabėgti. Tam, kad pradėtum reguliuoti santykių ribas, reikia daug: tai gali reikšti, kad santykio gali tekti atsisakyti ar stipriai jį apriboti, o, visų pirma, tenka pakeisti savo lūkesčius. Neretai žmonės, kurie yra stipriai įsivėlę į tokį santykį, turi lūkestį: jeigu aš stengsiuosi, būsiu toks ar anoks, kitas žmogus pasikeis ir su manimi labai maloniai bendraus.

– Bet daug kas sakytų: turi keistis pats ir tavo vyras su tavimi elgsis kitaip. Ar tikrai tokie veiksmai, kai keitiesi pats, gali pakeisti santykį?

– Turbūt sakyčiau, kad čia yra mažiausiai dvi medalio pusės. Iš vienos pusės, be abejo, psichologai kalba, kad keistis gali tu pats – negali nueiti ir pakeisti žmogaus. Bet lūkestis, kad jeigu pasikeisiu aš, pasikeis ir kitas žmogus taip, kaip noriu, kad jis pasikeistų, tikrai nėra labai realistiškas.

Aš nekeičiu kito žmogaus – kad man pasikeitus kažkokiu būdu keisis santykis, neišvengiama. Bet kokiu būdu jis keisis, negaliu sureguliuoti, nes man pasikeitus santykis gali ir sugriūti.

– Dažnai iš socialinės srities nevyriausybinių organizacijų girdime, kad smurtas aiškiai pasako – viskas, reikia brėžti raudoną liniją. Kaip tai vyksta psichologo kabinete? Ar būna, kad per pirmą susitikimą kabinamės už žodžių: ne, taip tęstis negali?

– Paprasta būtų pasakyti tokius žodžius, bet jie nėra automatiškai vykdomi, nei kas turi juos automatiškai vykdyti. Sakyčiau, kad raudona linija – kai kalbame apie smurtą, bet nurodymų, ką klientui gyvenime daryti galima, ko negalima, iš principo būti negali. Aš galiu tik padėti pamatyti, bet ką žmogus rinksis – toliau būti tame santykyje, santykį modifikuoti ar jį užbaigti, niekas kitas negali nuspręsti.

Labai retai žmonės tiesiog užbaigia santykį. Kažkodėl žmogus ilgai buvo tame santykyje. Visų pirma, jam tenka pamatyti, kas iš tiesų vyksta, dirbti su baimėmis, kaltėmis. Sudėtingiausia paprastai net ne su partneriu – su mama gali būti labai sudėtingas santykis. Su vyru galima išsiskirti, bet kaip turi išsiskirti su mama? Negali jos paimti ir ištrinti iš gyvenimo – aš net nepasirinkau to santykio. Tie pasirinkimai nėra nei vienareikšmiški, nei lengvi.

– Būna taip, kad tenka įvardyti, jog būtent dėl santykio su mama, tėčiu vaikystėje žmogus turi labai daug sunkumų? Kada galima įvardyti, kad mama, tėtis tikrai padarė žalą?

– Dažnai. Iš tiesų, gali būti, kad tėvai buvo itin nejautrūs, valdingi, kontroliuojantys, nuolat pažeidinėjantys ribas, kritikuojantys, bandantys vaikui uždėti savo lūkesčius, koks tu turi būti, kaip turi daryti, jausti...

Gali būti situacijų, kai vaikas yra itin jautrus, jo emociniai poreikiai yra labai aukšti ir juos sudėtinga atliepti. Nebūtinai tėvai yra supernejautrūs, kritiški ar smurtaujantys – gali būti, kad jų jautrumo neužtenka tam, kad jie galėtų atliepti itin sensityvaus vaiko poreikius taip, kad jis galėtų paskui lengvai su savimi susikalbėti.

Kai informacijos gausa tokia didelė, susiduriame su mamų kalte. Jos ir stengiasi, ir rūpinasi, ir skaito, ir vis tiek amžinai jaučiasi kaltos, nes vis tiek sužalos savo vaiką. Visi kažkur „pažalosime“ vaiką, bet mamos turi iš esmės rūpintis – ne tobulai. Yra perlenkiama: bet kas, kas neatitiko kieno nors norų, yra toksiška. Taip nėra.

Nutraukti santykį pačiam su kažkuriuo iš tėvų yra labai ekstremalus žingsnis, bet jis tikrai būna priimamas ekstremaliose situacijose. Tam turi pamatyti, kad nėra vilties užmegzti šiltą, pagarbų santykį, nėra vilties, kad gerbs tavo ribas.

– Ar būna atvejų, kai dėl to, kad santykis yra toks, kokio tu nenori, gali jį nutraukti net tada, kai kalbame apie pačius artimiausius žmones?

– Būna – žmonės taip renkasi: ir kai kalbame apie tėvus, ir apie partnerius, ir artimus draugus, ir uošvius, ir viršininkus...

– Yra situacijų, kai tėvai atsisako ar yra priklausomi, žmonės su skaudančia širdimi pasako, kad nieko negali padaryti – yra nereikalingi. Tada nutraukti santykį tarsi lengviau. Ar pats gali nutraukti santykį su mama, tėčiu ir savęs nekaltinti?

– Mačiau, kad gali. Tai nereiškia, kad tai lengva – mes bet kokiu atveju kalbame apie ekstremalias situacijas. Ir nebūtinai lengviau, kai tave palieka. Tačiau nutraukti santykį pačiam su, tarkime, kažkuriuo iš tėvų yra labai ekstremalus žingsnis, bet jis tikrai būna priimamas ekstremaliose situacijose. Tam turi prieiti prie taško, pamatyti, kad nėra vilties užmegzti šiltą, pagarbų santykį, nėra vilties, kad gerbs tavo ribas, nežemins, nekritikuos – tai griauna tave ir tavo gyvenimą.

– Kada verta pačiam žmogui pasižiūrėti į veidrodį, gal jis čia tas nemalonusis? Kada žmogus to nejaučia?

– Jeigu kalbame apie žmones, kurie stipriai pažeidinėja ribas, paprastai jie turi akląsias dėmes – kažko apie save nemato.

– Tai gali būti žmogus, kuris nuolat pasakoja anekdotus tam tikra tema ir įžeidžia kitus, ir net nesupranta, kad kitiems nejuokinga?

– Gali būti, kad nesupranta, gali būti, kad turi įtarimą, jog kažkas reaguoja keistai, tarsi įsižeidžia. „Bet aš juk nenorėjau nieko įžeisti – ko jie visi įsižeidžia? Kas su jais negerai, kad jie įsižeidžia? Ką – jie nesupranta, kad tai juokinga?“ Visi galime rasti tokių situacijų apie save.

Tai, ką man sako, gali būti apie mane, gali būti ne apie mane – tenka atsirinkti. Kad galėčiau sau atsakyti į klausimą, tai teisybė ar ne, turiu neblogai save suprasti. Tenka save stebėti: jeigu kažką apie save girdžiu vieną kartą, kitą kartą, tai informacija, kurią verta apsvarstyti.

Visas pokalbis – spalio 5 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite