Gyvenimas

2020.10.09 13:29

Dieną – breiko šokėjas ir mokytojas, naktį – vaiko teisių gynėjas: iššūkiai ateina patys

LRT.lt2020.10.09 13:29

Vilniaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojas Vilius Ščerbickas dieną – mokytojas, padedantis vaikams atrasti pašaukimą, šokant breiko stiliaus šokius, naktimis – VTAS budėtojas, reaguojantis į vaikų pagalbos šauksmą.

Mokydamas vaikus Vilius susidūrė su socialinės atskirties pasekmėmis. Pastebėjo ir tai, kaip skaudžiai vaikai dėl to išgyvena. Tad sprendimas padėti vaikams, neturintiems pasitikėjimo, motyvacijos kažko siekti Viliui atėjo labai natūraliai, rašoma VTAS pranešime žiniasklaidai.

– Jūsų išsilavinimas – meno pedagogas, šokio bakalauras. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrėte šokiui, gatvės subkultūrai, esate breikeris. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote Veliučionių vaikų socializacijos centre auklėtoju, vaikų globos namuose socialiniu darbuotoju, mokyklose mokytoju, dabar – budėtoju Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visa jūsų veikla susijusi su vaikais ir jaunimu. Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

– Augau Rokiškyje ir nesvajojau dirbti su vaikais ar būti mokytoju. Visgi, atsitiko taip, kad vaikus mokyti pradėjau dar pats būdamas vaiku. Buvau penktokas, kai vieną dieną užsukęs pas draugus, radau juos besivartančius ant grindų. Labai nustebau, o vėliau sužinojau, kad jie ruošėsi atrankai į breiko būrelį ir tai buvo breiko judesiai.

Panorau ir aš sudalyvauti atrankoje. Buvau atletiškas, lankstus, pakankamai stiprus, tad atranką praėjau. Tada nėriau, galima sakyti, stačia galva į breiką. Po kelerių metų, kai jau buvau šešiolikmetis, gavau pasiūlymą padirbėti vienoje miesto mokykloje, kurioje vedžiau breiko pamokas. Tada ir supratau, kad man patinka būti mokytoju, gera ir įdomu dirbti su vaikais.

Baigęs mokyklą, 2010-aisiais įstojau į Lietuvos Edukologijos universitetą, tapau diplomuotu mokytoju. Iškart po studijų pradėjau ieškotis darbo Vilniuje ir jo apskrityje. Gavau galimybę padirbėti Veliučionių vaikų socializacijos centre, vėliau globos namuose.

Galiausiai 2018 metais pamačiau darbo skelbimą, kuriame buvo kviečiama dirbti naujai įsteigtoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje (VVTAĮT). Nei kiek neabejodamas, nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir mane priėmė dirbti budėtoju.

– Kuo šokis, jūsų atveju – breikas, gali padėti vaikui?

– Savo pavyzdžiu galiu motyvuoti vaikus, jaunimą siekti tikslų, daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Mes, būdami vaikai, šokti mokėmės savarankiškai, todėl progresas buvo lėtesnis, negu būtų buvęs, dirbant su vyresniu profesionalu. Stengiuosi tapti mokytoju, įkvepiančiu vaikus siekti kokybiško rezultato mėgstamoje veikloje. Tikiu, kad mano ir mano kartos šokėjų perteikiamos žinios gali užauginti stipresnę šokėjų kartą, kuri galėtų varžytis pasaulinėje scenoje.

– Darbas vaikų socializacijos centre nelengvas iššūkis, ypatingai jaunam pedagogui. Kokią patirtį ir prisiminimus išsinešėte?

– Iššūkiai ateina patys, nepaisant nori tu jų ar ne, bet aš niekada nuo jų nebėgau, priimdavau, bandydavau įveikti. Kaip ir darbas socializacijos centre – visko buvo, nepiešiu tos patirties rožinėmis spalvomis. Visgi, manau, kad susitvarkiau su visais to meto man mestais iššūkiais. Tikėjau ir tikiu, kad su vaikais ir jaunimu galiu pasidalinti savo patirtimi, mintimis ir, galbūt, nors ir iš šimto vieną, tačiau nukreipti tinkame linkme.

Padėjo tai, kad tuo metu už kai kuriuos savo mokinius buvau vyresnis vos penkeriais metais, kalbėjau jų kalba, supratau jų gyvenimą. Aš juk irgi nebuvau pavyzdingas vaikas. Gyvenęs gatvės subkultūros idėjomis praleisdavau pamokas arba bėgdavau iš jų tam, kad galėčiau siekti savo tikslų, atsiduoti breikui.

Su kai kuriais savo auklėtiniais iš socializacijos centro bendraujame dar ir dabar, gaunu nuo jų žinutes. Breiko šokėju netapo nė vienas iš jų, tačiau man gera žinoti, kad dalis jų įgijo profesiją, sukūrė šeimas, pasirinko tinkamą kelią.

– Šiuo metu dirbate Vaiko teisių apsaugoje budėtoju. Koks tai darbas?

– Budėtojų darbas prasideda vakarais, kuomet darbą baigia vaiko teisių gynėjai. Budime visą naktį iki ryto. Vilniaus apskrityje dirba septyni budėtojai, dirbame pakaitomis, dažniausiai, kas trečią naktį. Savaitgaliais ir švenčių dienomis tenka darbuotis visą parą.

Gavę pranešimą iš policijos arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, iš karto vykstame į įvykio vietą. Nuvykę nedelsdami pradedame bendrauti su vaikais, imamės priemonių užtikrinti jų saugumą. Prašome tėvų susisiekti su artimaisiais ar žmonėmis, su kuriais vaikus sieja emocinis ryšys, kad pastarieji paglobotų, prižiūrėtų vaikus.

Apmaudu, kad vaikams nesaugu jų pačių namuose. Dažniausiai taip nutinka dėl tėvų arba vieno iš tėvų žalingų įpročių: alkoholio, narkotikų vartojimu, konfliktų, peraugančių į smurtą. Visa tai tiesiogiai paliečia vaikus, jų jautrią psichiką, skatina nepasitikėjimą suaugusiaisiais.

Jeigu nebūna iškvietimų, lankome globojamus vaikus, taip pat kartais dalyvaujame vaiko apklausose policijoje, vykdome kitas vadovo mums pavedamas užduotis.

– Visuomenėje dar gajus vaiko teisių gynėjams taikomas epitetas „vaikų grobikai“. Ar teko susidurti su tokiu požiūriu?

– Susiduriame ir gan dažnai. Mano darbas mokykloje suteikia galimybę supažindinti gimnazijos bendruomenę su mūsų įstaigos darbu. Žmonės klausosi, domisi, pradeda laužyti sukurtus klaidinančius stereotipus. Iškvietimų metu, neretai sulaukiame ir priešiškumo, tačiau kai pradedame kalbėti, paaiškiname, kad atvažiavome padėti, paprašome pačių tėvų pagalbos surasti giminaitį, kuris paglobos jų vaikus, tuomet net priešiškai nusiteikę žmonės pradeda ieškoti kontaktų, telefono numerių, jais pasidalina ir imasi mums padėti. Neretai ir padėkoja, kad padėjome išspręsti iškilusią problemą.

– Kaip pats vertinate suklupusius žmones, su kuriais tenka susidurti budėjimų metu?

– Nesmerkiu jų. Ieškau kontakto, bendrauju. Žinoma, kartais būna sunku rasti pateisinimą. Tačiau, tikiu, kad visi nusipelnė dar vieno šanso, juk viskas, o, ypač, jų vaikų likimas, yra jų rankose.