Gyvenimas

2020.10.05 12:54

„Draugystė veža“ turas „Stiprybė tavyje“: nėra padėties be išeities

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2020.10.05 12:54

Spalio 1 d. Rokiškyje įvyko penktasis iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ susitikimas.

„Jau po antrojo renginio Tauragėje visi supratome, kad šiuos susitikimus mes darome ne tik jums, bet ir sau. Nes jų metu patys augam, drąsėjam, laisvėjam, gyjam, stiprėjam. Čia visi galime atrasti tai, ko kiekvienam reikia – kažkam postūmio, kažkam kitokio požiūrio, įkvėpimo, kažkam tiesiog atsipalaidavimo ir gero humoro dozės. Net neabejoju, kad pasidalinę su jumis tuo, ką turime, praturtėsime patys. Svarbiausia, daryti tai nuoširdžiai – iš širdies į širdį. Šį vakarą kalbėsime apie visada esančią pasirinkimų galimybę“, – renginį pradėdama sakė jo vedėja Žydrė Gedrimaitė.

Baltoje salėje, prie balto pianino atsisėdo labai graži mergina dailiai blizgančia mėlyna suknele, dar susitikime Marijampolėje pasivadinusi karaliene, Irma Jokštytė ir skaidriu kaip varpelis balsu uždainavo savo kūrybos dainą – apie tūkstančius joje gyvenančių pasaulių, tūkstančius svajonių ir mylių, kurias norėtų nukeliaut, bei bandymą suprasti: „Kas aš esu?“ Tuo metu ant kėdės sėdėjusiai Irmos draugei Aistei Krušinskaitei Žydrė privežė „ratukus“, mergina į juos persėdo.

Nutilus muzikai ji privažiavo prie Irmos ir padavė baltąją lazdelę. Tik tada žiūrovai suvokė, kad ši talentinga, gili, nuostabi, protinga ir visaip apdovanota mergina yra ... neregė. Čia Aistė pajuokavo: „Irma tik apsimeta, kad turi negalią, kaip apsimetu, turbūt, ir aš.“ Bet žiūrėdamas ir klausydamas šių „atominių“ merginų, iš tikrųjų, nematai jų negalių, klausai išsižiojęs ir net stebėdamas jas ne pirmą kartą girdi vis naujas pribloškiamas istorijas, skaitai vis kitą jų siunčiamą žinutę, leidi sau kvatoti iš tų dalykų, iš kurių juoktis, regis, nepadoru (pavyzdžiui, kad neįgaliųjų reabilitacijos centre mėgstama žaisti žaidimus, vienas jų: „Boba iš ratų, ratams lengviau“ arba kad ten labai patogu susirasti gerą vyrą, kuris niekada nepakels rankos arba nepabėgs). Kartu su panelėmis mokaisi, kaip baimę paversti drąsa, problemą – sprendimu, trūkumą – privalumu, kliūtį – tik dar vienu įveikiamu iššūkiu, o negalią galia ar net privilegija. Merginos mano, kad visada renkantis, svarbiausia, nebijoti suklysti, nebijoti mėginti, nes galiausia nėra padėties be išeities.

Į susitikimą Rokiškyje atvyko Kauno „Arkos“ bendruomenės gyvenimo namų vadovė Ernesta Mikėnaitė ir namų gyventojos – Erika Ambrazevičiūtė bei Edita Daugėlaitė, taip pat bendruomenės darbuotojas, asistentas Gedvidas Misevičius ir jo bičiulis Mantas Karpavičius. Iniciatyva „Draugystė veža“ jau keletą metų puikiai draugauja ir su intelekto bei psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis.

Žydrė labai norėjo, kad visuomenė iš arčiau susipažintų su žmonėmis, kurių daug kas vis dar vengia, bijo jų kaimynystės (kaip neįtikimai beskambėtų) ir parodyti, kaip šiuos žmones gydo buvimas bendruomenėje, kaip keičiasi jų likimai draugaujant, gyvenant grupiniuose gyvenimo namuose, kurie steigiami vykdant institucinės globos pertvarką ir kuriai vis dar priešinasi, regis, „sveiki“ piliečiai...

Ernesta į susitikimą atsivežė albumą, kuriame užfiksuotos gyvenimo bendruomenėje gražiausios akimirkos, vykdomos veiklos ir kurį pavartyti galėjo salėje susirinkę žmonės: „Sutikome dalyvauti ture „ Stiprybė tavyje“, nes jo idėja mums labai tinka. Kiekvienas žmogus turi dovaną, turi galią, turi gebėjimą komunikuoti, kurti santykius.

Galbūt kartais bendrauti su tokiu unikaliu žmogumi gali būti baisu ar nedrąsu, tačiau tereikia nuoširdaus noro, šypsenos, akių kontakto ir visi ledai ištirpsta. Juk mes visi esame žmonės. Skirtingi, bet su tomis pačiomis svajonėmis. Moku kalbėti ar nemoku, galiu vaikščioti ar negaliu, matau ar nematau, gebu mąstyti taip, kaip tu, ar negaliu, bet esu toks pats, kaip ir Tu. Ir visi mes trokštame to paties –gražios, atviros, šiltos draugystės. Tokie susitikimai reikalingi visiems.

Mes savo bendruomenėje dažnai sakome – norime būti pavyzdžiu tikros draugystės, nepaisančios jokių skirtumų. Šiuo atveju tikimės, jog ateis žmonės, kurie nelabai pažįsta negalią, turėsime progą su jais pasikalbėti, atsakyti į kylančius klausimus. Ir palinkėsime niekada nelikti vieniems, neužsidaryti savo skausme ar baimėje, liūdesyje. Juk pasidalintas džiaugsmas padidėja, o pasidalintas skausmas sumažėja. Dalinkimės savo gyvenimais, savo istorijomis su kitais. Kalbėkime, klausykime, girdėkime!“

Mantas ir Gedvidas susipažino 2016 m. Kauno „Arkos“ bendruomenėje. Čia asistentai žmones su negalia vadina bičiuliais, o šie asistentus – draugais. Gedvidas asistentu dirba jau 5 metus. Vyras negali pasigirti labai „tobula“ praeitimi (vaikų namai, įkalinimo įstaigos, išvarymas iš sesers namų), tačiau sugrįžti į teisingą kelią ir susigrąžinti vidinę ramybę jam padėjo naujai atrastas tikėjimas ir gyvenimas vienuolyne (simboliška, bet netoli Rokiškio).

Šiuo metu jis aktyviai dalyvauja įvairiose savanoriškose veiklose. Dalyvaudamas ture, jis nori visiems pranešti, kad galima puikiai draugauti su negalią turinčiu žmogumi kaip su lygiaverčiu partneriu, kad draugystė su „kitokiu“ žmogumi ne tik įmanoma, bet gali būti labai graži ir turtinga. Mantas jį visada pralinksmina, nuoširdžiai apkabina, kai reikia, paguodžia. „Kartais man atrodo, kad aš turiu didesnę negalią... Visuomenė labai klysta „nurašydama“ žmones su negalia. Šiuose susitikimuose galima gyvai parodyti, kokia yra nuostabi draugystė su šiais žmogučiais.“ – sako Gedvidas.

Vyras pasakoja, kad dieną jie visada pradeda nuo maldos, daro mankštą, pasiskirsto darbus ir eina į veiklas. Dažniausiai jis su bičiuliais gamina maistą, labai mėgsta kugelį. Visi kartu daug keliauja. Pati įspūdingiausia išvyka buvo 2015 m. įvykęs susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi. Gedvidas mano, kad neįgaliam žmogui kelionės padeda atsipalaiduoti ir atsiskleisti.

Jo bičiulis Mantas sako, kad iš pradžių jis „Arkoje“ jautėsi nedrąsiai, bet po to nusprendė, kad gana būti bailiu liūtu ir reikia drąsiai žengti koja pirmyn, o ne atgal. Nuo tada gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. „Čia išdrąsėjau, nebebijojau, kad žmonės į mane žiūrės „kreivai“. Tada atsirado gyvenimo namai, pradėjau savarankiškai gyvent ir dirbt socialinėse dirbtuvėse – prie molio, virtuvėj, žolę pjaut.

Laisvalaikiu man labiausiai patinka būti su draugais, klausytis muzikos, kartu eiti į renginius ir šiaip smagiai leisti laiką. Daugiausia kalbame apie šeimas. Aš esu „per vidurį“, dar turiu brolį su sese. Tai mano mama yra turtinga“, – juokiasi vaikinas. Dabar jo santykiai su tėvais labai pagerėjo, ypač, kai brolis susilaukė vaikelio. Mantui labai patinka skaityti knygas, paskutinė skaityta – „Lobių sala“, o „Hario Poterio“ perskaitė visas aštuonias dalis. Didžiausią įspūdį Mantui paliko išvyka į Milaną bei policininkai su kareiviškom uniformom ir šautuvais.

Erika didžiuojasi tuo, kad sprendimą gyventi gyvenimo namuose priėmė pati, nes namie kildavo neramumų, visi ją reguliuodavo, o dabar yra savarankiška, nepriklausoma moteris ir užsidirba pinigų. Edita taip pat džiaugiasi, kad uždirba daug pinigų ir gali juos išleisti. Erika dar svajoja susitikti su grupės „The Roop“ lyderiu Vaidu ir Žydrė pažadėjo išpildyti šią svajonę.

Vienas iš projekto „Draugystė veža“ laimėtojų Gytis Lengvenis mano, kad Rokiškyje, kaip ir visoje Lietuvoje, daugiausia problemų yra dideliuose globos namuose, skirtuose žmonėms su intelekto ir psichosocialine negalia. Ten yra ne tik ribojamos žmonių teisės, bet dažnai jos grubiai pažeidžiamos. Todėl puiku, kad vyksta institucinės globos pertvarka.

Skemų socialinės globos namų socialinės medicininės reabilitacijos padalinio vadovė Jolanta Šapokienė papasakojo, kad Rokiškyje jau veikia grupinio gyvenimo namai, įkurti įsigytame, renovuotame name. Juose gyvena 10 žmonių. „Mes ten patys rūpinamės buitimi, valgyt gaminam, daržą prižiūrim, dalyvaujam įvairioj bendruomeninėj veikloj, projektuose, sportiniuose renginiuose.

Mūsų žmonės dabar tokie aktyvūs, kad jie net pavargsta. Iš pradžių jiems buvo sunku pereiti prie naujos tvarkos – juk reikėjo mokytis viską daryti patiems. Buvo vangoki, net buvo norinčių grįžti atgal į globos namus, bet dabar jau jie jaučiasi gerai ir nieko keisti nebenori. Su kaimynais (jie yra vyresnio amžiaus) sugyvename labai gražiai. Buvom surengę bendrą šventę, bendruomenės pirmininkas žoliapjovę padovanojo.

Dabar naujame, iš valstybės išnuomotame sklype statomi dar vieni grupinio gyvenimo namai dešimčiai žmonių. Čia kaimynai mus pasitiko labai priešiškai – tai jaunos šeimos, kurios dar tik statosi namus. Buvo skundų. Jie bijo neaiškios kaimynystės. Ir mano, kad nuvertės būstai. Vienas iš kaimynų jau savo ir pardavė. Bet jei kažkas nupirko, vadinasi, viskas gerai – ne visi mes tokie pikti ir netolerantiški“, – šypsosi Jolanta.

Ana Jelop ir Aleksas Vaisieta patenkinti gyvenimu naujuose namuose. Jie yra atsakingi už daržo priežiūrą, džiaugiasisi puikiu šių metų derliumi. Iš užaugintų daržovių darbuotojams padedant gaminasi valgyt, ruošia atsargas žiemai. Kiekvienas kambarys turi savo budėjimo savaitę. Laisvalaikiu užsiima rankdarbiais, siuva. Ana daug metų dainuoja – dainavo ir su Inga Valinskiene, ir Andriumi Rimiškiu, grupe „Rondo“.

„Grupiniuose gyvenimo namuose viskas vyksta panašiai kaip namuose – visi turi savo pareigas, yra už kažką atsakingi. Sudėtingiausia šių namų gyventojams buvo išmokti kalbėti ir spręsti konfliktus. Tam prireikė pusės metų. O šiaip jie moka nudžiuginti – ir Socialinio darbuotojo dienos proga pasveikino neseniai. Jie yra dėkingi vien už tai, kad su jais būni, kalbi, užsiimi, rodai, aiškini, padedi. Dažnai pasako: „Mūsų mama mums padėjo“, – pasakojo socialinė darbuotoja Irma Stulgienė.

Rokiškio neįgaliųjų draugijos pirmininkas Algis Vaičys sako, kad jų draugija vienija apie 300 narių, jie turi tikrai geras patalpas, puikias sąlygas, neįgalieji kviečiami dalyvauti įvairiuose projektuose, kuriuos vykdo baseinas, ligoninė, biblioteka, muziejai ir t.t., organizuojamos ekskursijos, veikia įvairūs būreliai, transporto paslaugos teikiamos: „Norint vystyti projektinę veiklą reikia tinkamo finansavimo. Jis nėra pakankamas visoje Lietuvoje, bet verčiamės taip, kaip galim. Kai žmones su negalia „išjudini“, jie vėliau puikiai įsitraukia į siūlomas veiklas. Draugijos durys atviros visiems – ir žmonėms su intelekto bei psichosocialine negalia taip pat.“

Po bendruomenės „Arkos“ pasirodymo į sceną žengė 1,30 m ūgio Sandra Ragaišytė, kurios pranešimą Žydrė pavadino „Kiek sveria bosas?“ Nes Sandra yra Utenos neįgaliųjų draugijos pirmininkė. Nors kelias iki šio posto nebuvo lengvas. Salėje buvęs Sandros bičiulis Vytautas (beveik 2 metrų ūgio) sakė, kad iš merginos reikia atimti negalią, nes ji jos neturi.

„Duokit ją man, nes aš per aukštas!“ Draugai pažįstami apie 20 metų, kartu dalyvavo projekte „Draugystė veža“. „Jis niekada nepamiršta man priminti, kad aš jam gyvenimą suėdžiau (juokiasi). Mano gyvenime būta daug patyčių ir negražių dalykų, neradau jokio darbo Lietuvoje, teko išvykti ir į užsienį. Tačiau dabar gyvenimu esu patenkinta. Dirbu su žmonėmis, kuriuos labai myliu. Noriu palinkėti ir jums – niekada nebijokit svajoti, nebijokit būti kitokiais, nepasiduokit kitų įtakai, neklausykit patarimų, kaip jums gyventi. Jūs esat asmenybės, mylėkit save ir aplinkinius. Būkit laimingi“, – prisistatymą užbaigė Sandra.

Paskutinė scenoje pasirodė sunkiai kvėpuojanti fiziškai, bet gyvenimu besidžiaugianti pilna krūtine Inga Filipovič. Moteris serga progresuojančia genetine liga labai sudėtingu pavadinimu – Morquio sindromu. Ji sveria 30 kilogramų ir yra 106 centimetrų ūgio. Inga kolekcionuoja tušinukus ir šiandien jų turi 2753! Dabar moteris nusikirpo kelius siekusius plaukus, nes nori gyventi laisvai ir patogiai. Inga atvažiavo į susitikimą, nes norėjo išgirsti kitų istorijas ir papasakoti savo.

Moteris paklausė susirinkusių salėje, kas yra negalia. Į repliką: „Kai negali vaikščioti“, ji atsakė: „Bet aš galiu važiuoti! Čia salėje nėra nei vieno neįgalaus. Aš esu maža, bet tai man labai patogu.“ Internate mokytis jai labai patiko. Nors mokykla nebuvo pritaikyta žmonėms su negalia, tai netapo kliūtimi – ją visi nešiojo ant rankų. „Ir tai man buvo labai malonu. Mes patys renkamės, ar iš sunkumų juoktis ar verkt. Ar nejuokinga, kad kaimynų vaikai galvoja, jog žemai mano buto duryse įtaisyta „akutė“ yra skirta šuniui? Aš tikrai daugiau galiu nei negaliu, aš visko noriu ir viskuo džiaugiuosi. Ir vis dar tikiuosi sulaukti kažkada atsitiktinai sutikto Fernando iš Senegalo, kuris, tikiu, yra skirtas būtent man ir jis būtinai mane susiras.“ – juokiasi Inga.

Renginio pabaigoje žiūrovai dalyvavo labai linksmoje atrakcijoje – kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančio, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusio ir projekto simboliu tapusio katinėlio, kurį sukūrė viena iš turo lektorių (darbščioji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“), vardo rinkimuose.

Judėjimo negalią turintis Nerijus ir jo žmona Alina Dovydėnai į renginį atvyko iš Biržų r. Kudžgalių kaimo. Alina sako, kad niekad nebuvo minčių palikt vyrą, atsitraukt ir ieškot kažko lengvesnio. Jėgų jie sėmėsi vienas iš kito. Nerijus sako, kad pabuvęs tokiame susitikime, tarp tokių žmonių dar labiau sustiprėji ir supranti, kad kiti sugeba džiaugtis gyvenimu pačiose sudėtingiausiose situacijose, o tai labai įkvepia.

Išsėtine skleroze sergančiųjų asociacijos Rokiškio rajone vadovė Diana Gudeikienė po renginio dalijosi tokiais savo įspūdžiais: „Nuoširdus ačiū Jums, Žydre, ir visai komandai už nepakartojama įspūdį, teigiamas emocijas ir pozityvumo užtaisą. Jūs visi šaunuoliai iš didžiosios raidės. Linkiu naujų idėjų, puikios nuotaikos ir tikiuosi, kad tikrai dar dalyvausiu jūsų organizuojamuose renginiuose.“

Daugiau informacijos rasite čia.