Gyvenimas

2020.10.07 08:16

Psichologė pastebi blogą tendenciją auklėjant vaikus: nuostabus piešinys, bet galėtum dar nupiešti saulę

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.10.07 08:16

Bandymai vaiką pataisyti, pagerinti palieka „nepakankamumo“ jausmą, kuris labai vargina, LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ teigia psichologė Aušra Kurienė. Tačiau ir patys suaugsieji, anot jos, jaučiasi „nepakankami“, kai socialinėje erdvėje stebi puikius kitų gyvenimus ar negali vienu metu būti visur ir patirti visko.

A. Kurienę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Karantinas tvokstelėjo kaip reikalas. Kaip jūs, kaip specialistė, mama, močiutė, galvojate, ką vis dėlto išsinešėme iš karantino? Žmonės buvo priversti būti kartu.

– Man atrodo, išsinešėme ir dar nešamės įvairių dalykų. Patirtys nėra iki galo permąstytos, nes situacija nėra pasibaigusi. Yra labai įvairių patirčių. Žmonėms atrado, jog būti kartu – smagu, ir nepaisant to, kad reikėjo dirbti darbus, pavojaus ir baimės dėl viruso, buvo labai malonių dalykų. Aš asmeniškai niekada nemačiau tiek tėvų, ypač tėčių, su paspirtukais, dviratukais, tiesiog vaikščiojančių.

– Pamenu, kai dukra grįžo į darželį po karantino, auklėtoja sakė: mes visą laiką galvojome apie tas karjeristes mamas, kurių vaikus seneliai penktadieniais pasiimdavo ir pirmadieniais atveždavo; kaip joms reikės būti su tais vaikais? Bet, sako, tos mamos jų iki šiol negrąžina, nes „atrado“ vaikus. Ar mumyse dar gyvas suvokimas, kad vaikas negali būti realizacija, mama nėra „pilna“, jei yra tik mama? Ir ar tikrai vaikai teisia daug dirbančias mamas ir tėčius?

– Vaikai iš viso neteisia, jei teisia – tai būdami suaugę. Tikrai ne apie tai daina. Bet, man atrodo, yra du kraštutinumai. Kažkada gavau tokį klausimą: ar įmanoma suderinti motinystę su gyvenimu? Tai čia vienas kraštutinumas, kai tiesiog netenki amo, nes atrodo, kad motinystė tokia pavojinga žmogui, jog jis praras gyvenimą. Ir yra kitas kraštutinumas: jeigu dirbu ir nebūnu 24 val. per parą 7 dienas per savaitę, ar mano vaikui visko užteks, ar jis neliūdės, ar manęs nesmerks...

Tiesa niekada nėra kraštutinumuose. Viską su viskuo galima suderinti, motinystė ar tėvystė yra tik vienas iš vaidmenų, kuriuos vaidiname gyvenime. Ar jis pats svarbiausias? Kam nors – tikrai taip, kam nors – tikrai ne. Ar kas nors dėl to ką nors smerks? Ypač vaikai – tikrai ne.

Bet klausimas, ar aš dėl to smerkiu save, ar aš nuolatos jaučiuosi „nepakankama“: darbuotoja, mama, žmona, draugė... Yra ir socialinio spaudimo, bet daugiausia tai ateina iš vidaus. Suaugusiam žmogui labai svarbu susivokti, iš kur atsiranda nuolatinis „nepakankamumo“ jausmas. Tai labai varginanti būsena.

Vaikas nupiešė piešinį, tėvai džiaugiasi: koks nuostabus piešinys, bet galėtum dar nupiešti saulytę. Vaikas perskaitė 10 puslapių: tai kokią kitą knygą skaitysi? Arba: galėjai perskaityti 20-imt. Mes vis norime vaikus pagerinti.

– Ar tokių žmonių daugėja?

– Statistikos nežinau, bet, vienas dalykas, gyvenime yra labai daug pagundų. Jei pasižiūrėčiau į savo, net savo vaikų vaikystę, tikrai jų tiek nebuvo. Dabar norisi visko, bet vienu metu negali būti visur, viską daryti. Atsisakymas sukelia jausmą, kad tu nepajėgus, kažko netekęs, nepadaręs.

Tada yra socialinis spaudimas. Girdima, kaip kiti ką nors daro, kas dažniausiai primena berniukų tualetą mokykloje – kalbos, kokie mes visi kieti. Kai nesi toks kietas, atrodo, neturi savo vietos.

Trečias dalykas – labai neigiama tendencija, kuri Lietuvoje labai jaučiasi – nuolatinis vaikų taisymas. Vaikas nupiešė piešinį, tėvai džiaugiasi: koks nuostabus piešinys, bet galėtum dar nupiešti saulytę. Labai draugiškas pasiūlymas. Vaikas perskaitė 10 puslapių: tai kokią kitą knygą skaitysi? Arba: galėjai perskaityti 20-imt. Mes vis norime vaikus pagerinti, o tai palieka „nepakankamumo“ jausmą.

– Aš nepamenu, kad nebūčiau norėjusi eiti į darželį ar mokyklą – man nekildavo tokios minties. O dabar ir save pastebiu, ir matau aplinkinius tėvus, vaikams „pardavinėjančius“ darželį ar mokyklą. Kas čia yra? Ar mūsų vaikai žino, kad gali būti geriau, ar sistema nespėja, ar mes darome iš to problemą?

– Nėra paprastų atsakymų – yra kompleksiniai. Jūs atsimenate save, kaip jums patiko eiti į darželį ar mokyklą, bet neabejoju, kad jūsų klasėje buvo vaikų, kuriems nepatiko.

– Mano vyrui.

– Štai, kai leisite savo dukrą į mokyklą, jūsų nuostata bus, kad mokykla yra nuostabi vieta, o jūsų vyro nuostata greičiausiai bus: Dieve Dieve, 12 metų kančios... Jūs leisite ją su labai skirtingomis nuotaikomis. Kurią nuostatą ji perims, mes nežinome.

Mokėjimas pagirti – atskiras įgūdis, kurio reikia išmokti. Pagyrimas dažnai nėra pagyrimas. Sakyti vaikui „tu šaunuolis“ nėra pagyrimas – tai emocijos išreiškimas.

Jeigu labai entuziastingai „pardavinėsite“ mokyklą, jai gali kilti įtarimas, jei būsite labai santūri, ji gali pasiklausyti pusseserių ar pusbrolių. Sunku pasakyti, bet vaikai dažnai atliepia tėvų nuostatas. Jeigu tėvai vaiką išleidžia į darželį su didele baime, į mokyklą sakydami, kad nuo šiol prasidės kitas gyvenimas, baigėsi katino dienos, labai sunku įsivaizduoti, kad išsaugosi tiek noro ir smalsumo, kad ten eitum drąsiai.

Kitas dalykas – mes tikrai žymiai per anksti pradedame vaikus mokyti akademiškai, neleidžiame jiems mokytis natūraliai per žaidimą, kūrybingumą, laisvą tyrinėjimą, bet pradedame labai anksti mokyti. Yra ne vienas dvimetis ar trimetis, kurį moko raidžių, skaičių, moko gana akademiškai ir žmonės, kurie nieko neišmano apie pedagogiką. Tai palieka nuosėdą, kad mokytis yra sunkus darbas.

Tada – mokykla. Ji nėra susitaikiusi su vertinimu, kaip vertiname vaikus: pagal turinį, pažymiais... Yra visokių sistemų. Man atrodo, ir tėvai, ir mokytojai mažai bendradarbiauja, kad ugdytų smalsumą procesui, o ne kad vaikas žinotų, jog reikės išlaikyti testą. Jau pirmoje klasėje vaikai turi laikyti testą. Kodėl jie turėtų norėti eiti į antrą klasę?

– Darbas – pirmas dalykas, kuris gali užmušti norą būti smalsiam?

– Ne, vertinimas, „nepakankamumas“, nežinojimas, kad tau sekasi, kad dėl to, ką tu darai, ir tau, ir kitiems yra smagu. Iš proceso išnyksta džiaugsmas.

– O kur giriant yra lubos?

– Nėra, bet mokėjimas pagirti – atskiras įgūdis, kurio reikia išmokti. Pagyrimas dažnai nėra pagyrimas. Sakyti vaikui „tu šaunuolis“ nėra pagyrimas – tai emocijos išreiškimas. Jeigu mes sakome žodį „šaunuolis“ bet kada, vaikas nebesupranta, dėl ko taip yra. Ar užtenka vaiko egzistencijos, ar svarbus rezultatas? Tame nėra tikro domėjimosi. Giriant svarbu pasakyti, kas mamai ar tėčiui patinka.

Visas pokalbis – spalio 1 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.