Gyvenimas

2020.10.04 07:00

Su kojos protezu gyvenanti Indrė: anksčiau bijojau veidrodžio, dabar nešioju trumpas sukneles

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.04 07:00

„Negalia man davė daugiau, nei atėmė“, – portalui LRT.lt sako 22-ejų Indrė Kručaitė, gyvenanti su kojos protezu. Šiandien, daugelio nuostabai, savo negalią ji vadina dovana, nors pripažįsta – taip buvo ne visada, kad taip pasakytų, teko įveikti ne vieną baimę ir kompleksą. Net ir tam, kad pasipuoštų trumpesne suknele, jai reikėjo sukaupti ryžto bei drąsos.

– Savo socialinių tinklų paskyrose atvirai pasakojate apie tai, kad nešiojate kojos protezą. Kada gavote pirmąjį savo protezą?

– Gimiau su dešiniojo šlaunikaulio trūkumu, taigi, neturiu šlaunies, bet turiu pėdą. Gydytojai siūlė ją amputuoti arba apsukti pėdą 180 laipsnių kampu ir iš čiurnos sąnario suformuoti kelio sąnarį.

Buvau pirmoji Lietuvoje, kuriai buvo atlikta tokia operacija. Tuo metu man buvo dveji. Po šios operacijos pagal mane operavusio amerikiečių gydytojo atsiųstus brėžinius man buvo pagamintas pirmasis protezas. Nuo tada kasmet, kol man sukako penkiolika, su tėčiu važiuodavome į Uteną, ten man būdavo pagaminamas naujas protezas.

Bandydama išgelbėti kitus aš stengiuosi išgelbėti ir save.

– Kaip reagavo tėvai, kai gimus pirmagimei paaiškėjo, kad jos laukia daugybė operacijų, reikės protezo?

– Mano tėvai nežinojo, kad gimsiu su negalia. Jiems tai buvo ganėtinai netikėta. Esu pirmas vaikas šeimoje, o tėvai manęs susilaukė būdami labai jauni (mamai tebuvo 24-eri, tėčiui – 22-eji), taigi, turbūt natūralu, kad jie buvo sutrikę ir išsigandę.

Tačiau jie visuomet jautė didžiulį šeimos palaikymą ir pagalbą. Aš taip pat buvau apsupta palaikymo ir globos – kai gulėdavau ligoninėje ar važiuodavau į sanatorijas, su manimi kas nors visuomet važiuodavo drauge, jei ne tėvai, tai močiutės ir pan.

View this post on Instagram

“Laukiame, ką pasakys svečiai: jie - paskutinė mūsų viltis”, - “Lietuvos aidui” sakė aštuonių mėnesių Indrės tėtis, o susirūpinusi mama ją sūpavo ant rankų. Tėčiui tada buvo 22 metai, tiek, kiek dabar yra man. Nuotraukoje tėvai atrodo tokie jauni, bet kartu ir tokie subrendę. Mama susigraudinusi, ji pas mane visada buvo jautruolė, visai kaip ir aš. O prie mamos sėdžiu aš, matosi, kad nelabai patenkinta, bet tokia miela, tik imk ir priglausk prie širdies. Šias laikraščio iškarpas gavau per savo 20tą gimtadienį. Senelis labai mėgsta kaupti daiktus, kurie primena pragyventus įvykius, tai štai išsaugojo ir šį, apie kurį buvau girdėjusi, bet niekada nemačiau. APIE MANE RAŠĖ LAIKRAŠTYJE!!! Nesigiriu, man pačiai tai yra labai svarbus palikimas, kurį rodysiu ateities kartoms, todėl noriu pasidalinti ir su jumis. Jame trumpai pasakojama apie pačią mano gyvenimo pradžią, tai lyg ir savęs pažinimas. Prisimenu nuotrupas iš vaikystės, kai Santariškių ligoninėje laukdavome eilėje pas gydytoją, kuris nekalbėdavo lietuviškai. Ne kiekvieną dieną gausi progą konsultuotis su profesoriumi iš Amerikos, todėl tai labai vertinome, na aš nelabai supratau dar kaip tai svarbu, man jau buvo įprasta bendrauti su baltai apsirengusiais tetomis ir dėdėmis. Vaikų ortopedijos skyriaus seselės buvo mano pačios mylimiausios draugės, nu taip lepindavo, jaučiausi kaip galima geriau, nors ir nemėgdavau būti toli nuo namų. Dažniausiai ligoninėse ir sanatorijose gulėjau su mama, labai buvau prie jos prisirišusi, na ir esu, ji mano geriausia draugė. Kadangi protezus gamindavo Utenoje, ten ir sanatorijoje gulėjome. Sutikau be galo daug nuostabių vaikų, nors ir neprisimenu labai daug, bet vis išryškėja nuotrupos, kaip pasiimdavome Šilelį, kad galėčiau tarp procedūrų pažiūrėti Dragon ball z ir kitus animacinius filmukus, dar man labai patiko baseinas! Dabar rašau ir tiek daug prisiminimų ryškėja, atrodo galėčiau pasakoti ir pasakoti. Tie prisiminimai yra labai šviesūs, kad ir kiek išbandymų patyriau su tėvais, jie buvo išgyventi kartu, mes nepasidavėme, todėl ir norisi išryškinti vis daugiau atminties iškarpų. #selfove

A post shared by INDRĖ MARIJA KRUČAITĖ (@kkindre) on

Tėvai visuomet norėjo mane apsaugoti nuo kreivų aplinkinių žvilgsnių, tačiau stengėsi neišskirti iš kitų, kad nesijausčiau kitokia. Pavyzdžiui, jei kaime vaikai būdavo paprašyti eiti ravėti daržų, ir aš turėdavau eiti ravėti. Žinoma, man atnešdavo kėdutę ar dar ką nors sugalvodavo, tačiau nenuolaidžiaudavo. Galbūt todėl ir dabar labai nemėgstu, kai manęs ima gailėti ar chaotiškai puola kažką daryti už mane. Esu savarankiška, galiu prisitaikyti, o jei man reikės pagalbos, paprašysiu.

Praėjusią vasarą pasiryžau – nusipirkau trumpą suknelę ir išėjau su drauge į miestą atsigerti kavos.

– Sakoma, kad vaikai gali būti negailestingi. Ar mokykloje jautėte, kad jūsų bendraamžiai jus priima?

– Lankiau mokyklą (tuo metu ji vadinosi „Versmės“ katalikiškoji gimnazija), kurioje penktadalis vaikų turėjo negalią, dažniausiai judėjimo. Ir savo klasėje su negalia buvau ne viena. Todėl tikrai nebuvo taip, kad jausčiausi kažkuo prastesnė.

Ir dabar dauguma mano draugių išlikusios dar nuo mokyklos laikų. Visos jos neturi negalios. Būna, kad kažkurios iš jų paklausiu, ar labai matosi, kad šlubčioju ar pan. Kartą draugė mane patikino, kad ji tokių dalykų nesureikšmina ir nebepastebi.

Ir blogos emocijos ar potyriai yra reikalingi, nes iš jų irgi labai daug gauni bei pasimokai.

– Socialinių tinklų įrašuose savotišku lūžio tašku vis pavadinate dvidešimtmetį. Kodėl jis jums toks svarbus, kas pasikeitė?

– Būdama paaugle labai išgyvendavau, slėpdavau savo negalią, dėvėdavau drabužius, kurie paslėpdavo mano protezą. Pamenu, su kuo nors susipažinus būdavo baisu prisipažinti, jog turiu negalią. Nesakau, kad žmonės išsigąsdavo, tačiau jų bendravimas pasikeisdavo, galbūt jie tapdavo atsargesni...

Tos emocijos ėmė kauptis, pradėjau dėl to išgyventi, atsirado tam tikrų kompleksų. Rodos, gyvenimas bėgo toliau – baigiau mokyklą, estetinės kosmetologijos studijas, tačiau visi tie išgyvenimai ir toliau krovėsi į krūvą.

Prieš porą metų draugė socialiniame tinkle parodė vienos fotografės, savo bakalauro darbui ieškojusios žmonių, pasižyminčių savitais bruožais ar turinčių kažkokių išskirtinumų, įrašą ir pasiūlė pabandyti. Parašiau tai merginai ir mudvi susitikome fotosesijoje. Iš jos gavusi kelias nuotraukas, supratau, kad šis žingsnis gali būti lemtingas.

Visa tai nutiko prieš pat mano gimtadienį, taigi, birželio 6-ąją, kai man sukako 20 m., vieną iš fotosesijos nuotraukų įkėliau į savo instagramą bei feisbuką, pridėjau trumpą tekstą. Buvo tikrai baisu. Iškart po to išsijungiau visus socialinius tinklus ir stipriai pravirkau.

Nors negalvojau, kad tą mano įrašą išvys tūkstančiai, vis tiek pasijutau apsinuoginusi – viešai pasakiau, kad turiu fizinę negalią. Net ir tie žmonės, kurie tiksliai nežinojo, su kokia negalia gyvenu, nuo tos akimirkos sužinojo.

View this post on Instagram

Visada žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, kurie nebijo parodyti savęs ir nepaisydami neigiamų komentarų juda į priekį, save priima ir įkvepia kitus. Šiandien jaučiuosi galinti padaryti tą patį. Šiandien yra mano diena, todėl nusprendžiau ją paminėti kiek kitaip ir leisti Jums dar geriau pažinti mane. Per 20 metų patyriau labai daug, teko susidoroti su vidiniais išgyvenimais ir iššūkiais. Tačiau pagaliau galiu garsiai pasakyti, kad aš turiu fizinę negalią. Nebenoriu galvoti, ką atsakyti, kai manęs paklausia, kas su koja. Tai yra mano dalis ir aš ją pripažįstu, vertinu ir laikau privalumu, o ne trūkumu. Nusprendžiau nebebijoti ir savo pavydzdžiu rodyti kitiems, kad reikia save priimti, tokį, koks esi. Šiandien yra ta diena, po kurios aš nebesislėpsiu ir būsiu savimi. Kiekvienas žmogus yra unikalus! Tai nėra trūkumas, tai yra privalumas, todėl nereikia to slėpti. Ačiū už idėją ir įvaizdį @indre_biele #nesgaliu #selflove #ašnebijau #išdrįskirtu #lithuania #vilnius

A post shared by INDRĖ MARIJA KRUČAITĖ (@kkindre) on

– Buvo žmonių, kurie nežinojo, kad nešiojate protezą?

– Taip. Paviešinusi įrašą sulaukiau nemažai žinučių, kuriose žmonės rašė, kad galvojo, jog tiesiog esu patyrusi traumą, galbūt sergu kažkokia liga, tačiau apie protezą net nenumanė. Pasijaučiau labai išlaisvėjusi. Iš tiesų, rašydama įrašą tikėjausi, kad man palengvės. Taip ir buvo, tačiau neilgam. Po kelių dienų vėl apėmė slogios mintys – jei jau prisipažinau apie savo negalią, nebegaliu jos toliau slėpti.

Be to, rašydama tikėjausi, kad jei aš prabilsiu, galbūt taip padėsiu bent vienam žmogui pasijausti geriau ar žengti kažkokį ryžtingesnį žingsnį. Noriu, kad žmonės su negalia būtų labiau priimami į visuomenę, nes kol kas jie yra labai išskiriami.

Įdomu tai, kad kai pradėjau rašyti, gavau begalę žinučių iš moterų, kurios neturi fizinės negalios, tačiau turi daugybę kompleksų. Pajaučiau didžiulį palaikymą, stiprybę ir kad nesu viena. Sakau, kad visada buvau žmogus, norintis išgelbėti kitus. Kaip tik su psichologe kalbėjome, kad bandydama išgelbėti kitus aš stengiuosi išgelbėti ir save.

– Lankotės pas psichologą?

– Kurį laiką apie tai galvojau, tačiau psichoterapiją pradėjau lankyti tik praėjusį rugpjūtį. Po pusmečio terapijos buvau padariusi pertrauką, tačiau šią vasarą vėl pajaučiau, kad turėčiau sugrįžti. Vis tik buvo įvairių dalykų, kėlusių tam tikrą nerimą.

Pavyzdžiui, jaučiu nemažai baimių ir turiu menką savivertę. Galbūt nesu tikra dėl to, ką noriu veikti gyvenime. Baigiau estetinės kosmetologijos studijas, bet jau trejus metus dirbu biure. Susimąstau, kad norėčiau veikti ką nors kūrybiškesnio, tačiau esu žmogus, kuris bijo imtis naujų dalykų. Be to, jei norėčiau keisti darbą, nežinau, kokių reakcijų sulaukčiau darbo pokalbyje ir pan. Vis dėlto dar esame šalis, kaustoma tam tikrų įsitikinimų ir nepagrįstų baimių, susijusių su kitokiais žmonėmis.

Esu dėkinga tėvams, kad, kol buvau nepilnametė, už mane kovojo jie, šiandien pati stengiuosi už save pakovoti.

Jaudinuosi ir susipažindama su naujais žmonėmis, nors einu į pasimatymus, prieš kiekvieną labai nerimauju ir vis galvoju, kaip turėsiu pasakyti, kad turiu negalią. Tiesa, dabar visa tai nurodžiau savo paskyroje – tegul kiekvienas atsirenka, ar jį tai trikdo, ar ne.

Tačiau visi tie išgyvenimai susidėjo ir tai paskatino kreiptis į psichologą ir pasirūpinti gera emocine būkle. Tai labai svarbu. Ir manau, kad kiekvienas, kuris jaučia, kad jam būtų ne pro šalį kreiptis į specialistą, neturėtų dvejoti. Pokalbis su nešališku žmogumi paprastai išeina į naudą.

– Pasakojote, kad tik neseniai pasiryžote puoštis suknelėmis...

– Rodos, smulkmena, tačiau man tai didelis žingsnis. Paauglystėje kompleksavau dėl savo sudėjimo – buvau neaukšta, apvalutė, tad dažniausiai rengdavausi juodai, vilkėdavau apdribusius megztinius, platesnes kelnes. Kadangi mada ir stilius man visuomet buvo įdomūs, apžiūrinėdama gražius drabužius pagalvodavau, kaip norėčiau gražios trumpos suknelės. Taip pat vis pasvarstydavau, kad su tokia išėjusi į gatvę trauksiu aplinkinių žvilgsnius, galbūt kelsiu jiems juoką ar būsiu nesuprasta.

Tačiau praėjusią vasarą pasiryžau – nusipirkau trumpą suknelę ir išėjau su drauge į miestą atsigerti kavos. Tiesa, po to suknelė metus tiesiog kabojo spintoje. Vėl ją išsitraukiau tik šiemet, įsigijau ir daugiau suknelių ir ėmiau jomis puoštis. Nesakau, kad tai nėra sunku, – vis dar jaudinuosi, kad trauksiu aplinkinių žvilgsnius ir sulauksiu keistų reakcijų. Kaip ir minėjau, mūsų visuomenėje kitokie žmonės vis dar yra tam tikra prasme išskiriami.

Beje, Balyje gyvenanti maudymosi kostiumėlių kūrėja Gerda Mi man pasiūlė papozuoti su maudymosi kostiumėliu. Iš pradžių toks pasiūlymas pribloškė – aš su maudymosi kostiumėliu?! Tačiau geriau pagalvojusi sutikau. Vasarą su ja ir fotografe Neringa Rekašiūte susitikome prie ežero. Iš pradžių turėjau fotografuotis su protezu, tačiau fotosesijos metu Neringa paklausė, ar sutikčiau protezą nusiimti. Pagalvojau, kodėl gi ne? Taigi, ši fotosesija man buvo neeilinė patirtis.

Man kėlė nuostabą tai, kad, nusiėmusi protezą, Neringos ir Gerdos akyse pamačiau susižavėjimą, o ne gailestį. Jos abi man tapo didžiuliu įkvėpimo šaltiniu. Beje, po fotosesijos raudoną maudymosi kostiumėlį gavau dovanų. Su juo jaučiuosi labai gerai ir mielai dėviu, nors viešoje vietoje su juo maudytis dar neteko. Tačiau viskas prieš akis, tikiuosi, kad ateityje pavyks pasiryžti ir tam.

– Esame įpratę bumbėti dėl smulkmenų, o jūs socialiniuose tinkluose savo negalią vadinate dovana.

– Kartą draugė susimąstė, kad jai pora priaugtų kilogramų atrodo kone tragedija, o aš savo negalią vadinu dovana. Tačiau sakau, kad nereikia savęs lyginti su kitais, normalu, kad kiekvienam savos problemos atrodo didžiausios.

O kodėl vadinu dovana? Pamenu, paauglystėje būdavo, kad, gulėdama lovoje ir žiūrėdama į lubas, svarsčiau, kodėl man taip nutiko. Tačiau laikui bėgant ėmiau galvoti, kad tas protezas pavertė mane tokia, kokia esu šiandien. Manau, esu užjaučianti ir žmogų suprantu kitaip nei visi aplinkui. Vis tik negalia man davė labai daug, daugiau, nei atėmė. Esu tikra, kad ir blogos emocijos ar potyriai yra reikalingi, nes iš jų irgi labai daug gauni bei pasimokai. Stengiuosi visas emocijas priimti.

Labai nemėgstu, kai manęs ima gailėti ar chaotiškai puola kažką daryti už mane. Esu savarankiška, galiu prisitaikyti, o jei man reikės pagalbos, paprašysiu.

– Ką dar pavadintumėte savo pastarųjų poros metų pasiekimais?

– Apskritai pamilau savo kūną. Anksčiau vengdavau veidrodžio, o dabar į jį žiūriu su malonumu. Myliu save, priimu savo trūkumus ir stengiuosi juos paversti privalumais. Beje, anksčiau norėjau sportuoti, tačiau ir tai man kėlė baimę, tačiau galiausiai pasiryžau. Turiu ir daugiau norų – savo socialiniuose tinkluose norėčiau parodyti daugiau savo kasdienybės – kaip užsidedu protezą, norėčiau parodyti, kaip jis gaminamas, kaip išliejama jo forma ir pan. Tiesiog noriu, kad žmonės apie tai daugiau sužinotų, galbūt tai prisidės prie to, kad žmonės su negalia lengviau įsilies į visuomenę.

Kai pradėjau rašyti, gavau begalę žinučių iš moterų, kurios neturi fizinės negalios, tačiau turi daugybę kompleksų.

– Turbūt žmonės dar stokoja žinių apie tai, ką reiškia gyventi su kojos protezu, tarkime, kas kiek laiko reikia naujo protezo?

– Kol buvau nepilnametė, protezą keisdavau kasmet, po to – kas trejus metus. Bent jau tokia valstybės nustatyta tvarka. Savąjį protezą nešioju jau porą metų, tad jis jau gerokai nusidėvėjo, trina ir kelia skausmą. Tačiau pagal galiojančią tvarką dar metus turiu palaukti, jei noriu, kad išlaidas už protezą kompensuotų valstybė. Iš tiesų, protezai yra labai brangūs, tad ne kiekvienas gali sau tai leisti.

Apmaudu, kad taip yra, nes dėl trinančio protezo gyvenimo kokybė nukenčia, negali ilgai vaikščioti, pradedi jaustis našta, o dėl to ir emociškai pradedi jaustis prasčiau. Iš tiesų, turint negalią, rodos, nuolat tenka už save kovoti. Esu dėkinga tėvams, kad, kol buvau nepilnametė, už mane kovojo jie, šiandien pati stengiuosi už save pakovoti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt