Gyvenimas

2020.09.28 11:30

Iniciatyvos „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ patirtiniame susitikime laukiami rokiškiečiai

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2020.09.28 11:30

Socialinio projekto „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ penktasis susitikimas vyks spalio 1 d. 17 val. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje, Nepriklausomybės a. 16.

Susitikimas – nemokamas, tačiau visi norintys kviečiami iš anksto užsiregistruoti čia.

Tik pažinęs kitą gali suprasti save. Jei keitiesi pats, keičiasi ir pasaulis aplink tave. Turo sumanytoja ir renginio vedėja Žydrė Gedrimaitė įsitikinusi, kad būtent tai vyksta „Stiprybė tavyje“ susitikimuose įvairiuose Lietuvos miestuose: „Akivaizdu, kad žmonės iš renginių išeina moraliai praturtėję, pažinę ir atradę kažką naujo.“ Rokiškyje atvirai savo patirtimi dalinsis ir unikalias bei nepakartojamas istorijas pasakos jau aprašytos portale www.lrt.lt, tačiau kaskart kitokios lektorės: Aistė Krušinskaitė (judanti neįgaliojo vežimėliu ), Irma Jokštytė (neregė), Sandra Ragaišytė (mažaūgė) ir prie šios nuostabios kompanijos prisijungusi dar viena ypatinga moteris – Inga Filipovič.

Aktorei Ingai gyvenimas metė ne vieną iššūkį. Ji – nesantuokinė garsaus fotografo Vito Luckaus (1943–1987) dukra, kurio moteriai taip ir neteko pažinti. Inga serga progresuojančia genetine liga – Morquio sindromu. Ji sveria 30 kilogramų ir yra 106 centimetrų ūgio. Gydytojai Ingai prognozavo trumpą gyvenimą – maždaug iki trisdešimties, bet moteris iki šiol džiaugiasi gyvenimu ir niekuo nesiskundžia, nors judėti gali tik neįgaliojo vežimėliu, kurį žaismingai vadina karieta. Dėl šios ligos žmogaus kaulai, sąnariai ir raumenys nebeauga, o vidaus organai vystosi toliau. Ingos širdis dabar tris kartus didesnė nei turėtų būti pagal kūną. Galiausiai vidaus organai būna užspaudžiami, ir žmogus miršta. Bet Inga nesiruošia pasiduoti. Ji juokauja: „Mano neįgalumas – neužkrečiamas. Tai ne sloga. Jis nepraeis, nuo jo nepabėgsi. Todėl noriu gyventi tokia, kokia esu ir kad aplinkiniai tai suprastų“. Inga du kartus dalyvavo projekte „Draugystė veža“, nes tai tikrai labai „veža“! Ji norėjo įrodyti, kad turėdamas judėjimo negalią nesi visiškai neįgalus, tiesiog visus neigiamus dalykus reikia paversti teigiamais. Neįgalumą turi beveik visi: kažkas – aiškiai matomą, kažkas gal vidinį... Inga – be galo tvirta ir pozityvi. Ji labai vertina draugystę. Moteris mano, kad draugas yra tas žmogus, su kuriuo gali ilgai tylėti, o po to kartu pradėti dainuoti.

Moteris sako, kad jos vaikystė buvo panaši į bendraamžių, ji turėjo daug draugų. Lankė paprastą darželį, tik mokykla buvo specialioji. Iki keturiolikos metų ji dar lakstė kartu su vaikais, vėliau vaikščioti tapo beveik neįmanoma. Bet dėl to Inga irgi nepergyvena. „Mano negalia yra mano – aš negaliu jos palikt ir ji manęs nepalieka. Tai ne nusibodęs žiedas ar plaukų gumytė, tai mano dalis – su ja einu miegoti, su ja ir pabundu. Bet tai nereiškia, kad esu kitokia nei tie, kurie save sveikaisiais vadina. Aš taip pat valgau ir geriu, juokiuosi ir verkiu, džiaugiuosi ir pykstu. Tik mano kūnas kitoks: nuvykus į parduotuvę aš niekada nenusiperku drabužio, kurio nereiktų persiūti... Yra daug tų nepatogumų... Bet randu ir pliusų: dėl mažo ūgio galiu gulėti bet kokioje vonioje, visos lovos, kuriose teko miegoti, man didelės – galiu jose miegoti skersai ir išilgai. Garsusis Nikas Vujičičius nesuskaičiuoja, kiek žmonių jį yra apkabinę, o aš jau nebežinau, kiek vyrų mane nešė ant rankų... Gyvenu ir mėgaujuosi.“

Moteris sako, kad negalia netrukdo svajoti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Baigusi mokyklą ji mokėsi LMTA įsteigtoje VšĮ „Mažoji teatro akademija“. Ji jaučiasi laiminga, nes daro tai, ką nori – vaidina spektakliuose, užsienio režisierių filmuose (Lietuvos režisieriai dar nepakvietė),užsiima kita menine veikla, savanoriauja, rengia neįgaliųjų ir sveikųjų susitikimus – tenka važinėti su draugu po Lietuvą su projektu „Pažink negalią“ ir pasakot, kas yra negalia ir kaip su ja gyvenama. Inga mėgsta fotografuoti, piešti, gamina papuošalus, rašo eiles. O kartais patinka tiesiog tyliai stebėti aplinką. Tai – savotiška meditacija. Kartais Ingai kaip ir bet kuriam kitam žmogui būna liūdna. Bet šioje būsenoje ji stengiasi „neužstrigti“ ir judėti pirmyn. Dėl savo kūno moteris nekompleksuoja, priešingai – jaučiasi jame gerai, nors kartais būna niūrių ir „skaudžių“ dienų. Bet juk jos praeina, o tada vėl nušvinta saulė. Inga sako: „Jei kažkam aš atrodau keista ar tokia, kurios reikia bijoti, tai čia jau yra to asmens problema. Tačiau ir neįgalieji turi suprasti, kad kuo daugiau jie rodysis viešose vietose, kuo daugiau apie save praneš pasauliui, tuo lengviau žmonėms be negalios bus juos suprasti ir priimti. Ir visai nesvarbu, kokia yra negalia. Tik mes patys renkamės – statyti užtvaras ar tiesti tiltus...“

Kai paklausiau, kodėl Inga dalyvauja ture, ji atsake: „Stiprybė Tavyje“ kaip ir „Draugystė veža“ neša pirmyn. Noriu, kad žmonės nebijotų neįgaliųjų... Mūsų negalios nėra užkrečiamos. Tai, kad išgirs mūsų istorijas, nereiškia, kad taps neįgaliais... Manau, kaip tik atvirkščiai – galbūt išdrįs bendrauti su negalią turinčias žmonėmis, o iš mūsų pasisems vidinės jėgos ir energijos. Aš pati klausydama kitų neįgaliųjų pasakojimų pagalvoju, kad mes visi tokie skirtingi ir kartu panašūs – visi susiduriam su vienokiais ar kitokiais kasdieniais sunkumais, bet esam laimingi ir norim ta laime „užkrėsti kitus...“

O štai ką apie turą mano Irma: „Aš, kaip ir daugelis žmonių, taip pat ieškau tos stiprybės viskame, ką sužinau ar išmokstu. Kai klausi savęs, kai bandai atsakyti į kitų žmonių užduotus klausimus, visą laiką ieškai kažkokių atsakymų. Tad ir čia, manau, bus dar viena proga kartu su kitais paieškoti, susipažinti, o gal ir nugriauti vieną kitą sieną, kurios pastatomos iš nesupratimo ar nežinojimo plytų ir akmenų. Manau, kad tik geriau vieni kitus pažindami, galėsime kartu augti kaip tolerantiška ir integrali visuomenė. Norėčiau, kad pradėtumėme sąmoningai gyventi ne sveikųjų ir neįgaliųjų visuomenėje, o tiesiog skirtingų asmenybių pasaulyje. Su skirtingais poreikiais, norais, fizinėmis galimybėmis... Skirtingomis gyvenimo pamokomis, net gyvenimo trukme ir aplinkybėmis. Kiekvienas žmogus yra tarsi nauja knyga. Ir kartais gali taip būti, kad tos knygos skaityti nesinori, ar atrodo, kad ji yra visai ne ta, kurios šiuo metu tau reikia, bet to niekada nesužinosi, jei jos neatversi ir nepradėsi skaityti.“

Sandra apie save pasakoja štai ką: „Nors achondroplazija man diagnozuota nuo gimimo, bet gana ilgai to nesupratau. Buvau lyg kaip ir visi vaikai. O štai jau mokykloje buvo tikras siaubas... Laikas praleistas pagrindinėje mokykloje buvo pats sunkiausias. Vaikai elgėsi žiauriai... Tik, ačiū Dievui, kad turėjau gerus klasiokus vaikinukus, tai jie kažkiek mane apgindavo. Labai liūdna, kad mokytojai matydami tokius dalykus nedarė nieko. Susitaikiau su tuo. Tik tapusi vyresnė supratau, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų nei ūgis. Ypač, kai vasaromis pradėjau savanoriauti bendrijoje „Viltis“. Tada pamačiau, kad yra žmogeliukų su didesnėmis negaliomis nei mano ir jie taip moka džiaugtis gyvenimu. O pilnavertį gyvenimą patyriau tik studijų metais. Susipažinau su įvairiais žmonėmis. Studentai vertino mane visai kitaip nei mokykloje mokiniai ar gatvėje vyresnio amžiaus praeiviai. Kadangi gyvenime esu patyrusi tiek šilto, tiek šalto, jau vien turo pavadinimas įpareigoja mane jame dalyvauti. Dirbu su neįgaliais žmonėmis ir stengiuosi dalyvauti, kur tik įmanoma, bei skatinu juos nebijoti to daryti. Kuo daugiau bus tokių susitikimų, tuo, manau, bus mažiau patyčių. Žmogui, kurio šeimoje nėra neįgaliojo, labai sunku suprasti, kad neįgalusis yra lygiai toks pat kaip ir žmogus be negalios, tik jam gal kažkiek sunkiau ar reikia daugiau pagalbos. Visada verta prisiminti, kad mes į šį pasaulį neateiname šiaip sau. Mes turime daryti gerus darbus, skleisti teisingas žinias. Ir suvokti, kad nesame vieni.“

Na o Aistė, lemtingą traumą patyrusi būdama 25-erių, kaip niekas kitas žino, ką reiškia jausti iš po kojų slystančią žemę. Tačiau štai kokiomis mintimis ji dalijasi: „Nuo visų neigiamų ir destruktyvių minčių geriausiai gelbėja veiklumas. Palinkėčiau prasmės neieškoti, o ją kurti. Kurti, visų pirma, teigiamą ir šiltą atmosferą. Mylėti ir rūpintis kitais. Mylėti save ir nuolat ieškoti būdų tapti geresniu, sėkmingesniu, stipresniu žmogumi. Neieškoti pasiteisinimų ir užsibrėžti kuo aukštesnius tikslus, kurių siekimas augintų savivertę ir pasitenkinimo jausmą. Ir nepamiršti keliaujant link didelių tikslų pasidžiaugti visais mažais dalykais aplink, kurie yra sudedamoji dalis mūsų nuostabios kelionės. Gyventi prasmingai ir nenustoti svajoti. O visa kita... Viskas savaime ateis, jei būsi pasiruošęs tai priimti kaip dovaną ar išbandymą, o ne dar vieną vargą.“

Jeigu norite „gyvai“ išgirsti ne tik šių moterų nepaprastas patirtis, bet susipažinti su Kauno bendruomenės „Arka“ nuoširdžiąja, energingąja socialine darbuotoja Ernesta Mikėnaite bei jos kompanija: Erika Ambrazevičiūte, Mantu Karpavičiumi, Edita Daugėlaite, Gedvidu Misevičiumi, būtinai ateikite!

Be to, jūsų laukia ir labai linksmas įvykis – galėsite padėti išrinkti vardą kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančiu, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusiu ir projekto simboliu tapusiu katinėliu, kurį sukūrė ir pasiuvo viena iš turo lektorių – išradingoji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“!

Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo susitikimus skaitykite portale LRT.lt

Renginio organizatoriai įsipareigoja laikytis visų saugumo rekomendacijų bei reikalavimų (dėl COVID-19).

Daugiau informacijos rasite čia.