Gyvenimas

2020.09.26 10:47

Rokiškietės rankinukų karalystėje – beveik 900 eksponatų: svarbiausia, kad būtų „kuoktelėjęs“

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.09.26 10:47

Kai Nemira Statulevičienė pradėjo rinkti savo kolekciją, vieni juokėsi, kiti stebėjo, o keturi suaugę sūnūs sakė: „Mama, na ir sugalvojai! Sodybą pirkom sau, o išėjo rankinukams.“ LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“ bibliotekininkė teigia visai nenorinti rinkti senovinių rankinukų. Nors galerijoje yra ir tokių, anot moters, nėra nė vieno normalaus rankinuko.

Rokiškio krašto miškų viduryje galima rasti įspūdingą ir kiek neįprastą pasaulį. O gal karalystę. Sodybos šeimininkė N. Statulevičienė sako, kad jos rankinukų kolekcijoje dabar yra 885 rankinukai. Šios įdomios kolekcijos savininkė tikina dar nemačiusi svečio, kuris užėjęs į dirbtuvių vidų neišsižiotų. Tačiau moteriai svarbus visai ne rankinukų kiekis, nors nuostabą užeiviui pirmiausia kelia būtent tai.

Ponios Nemiros galerijoje – ne šiaip sau rankinukai. Iš beveik 900 dirbtuvėse kabančių, kaip ji pati sako, nerasime nė vieno normalaus.

Vieni juokėsi, kiti stebėjosi: rokiškėnės kolekcijoje – beveik 900 išskirtinių rankinukų

„Čia labai gražus, su paslaptim. Sakiau, reikia pro muitinę užsienin važiuoti. Muitininkas atidarė, patikrino, o čia dar tiek gali įsidėti, grožybių parsivežti... Telefonas – užėjau parduotuvėn ir nesupratau, keistai kabo. Paimu – tikrai rankinukas. Veikiantis, su mygtukais. Iš apmegztų alaus kamštelių – irgi vienetinis, daugiau pasauly niekur tokio nerastum. Apmegzti alaus kamštukai ir padarytas spalvingas rankinukas. Turiu arbatos rinkėjo krepšį, turbūt daug prakaito matęs. Jis besvoris, iš nendrelių. Net burtų rankinę turiu“, – sukiodamasi po dirbtuves kolekcijos objektus rodo laidos herojė.

Sunku patikėti, bet tokia nemenka kolekcija surinkta vos per 5 metus. Kai ponia Nemira pradėjo, vieni juokėsi, kiti atsargiai stebėjo, o keturi suaugę sūnūs sakė: „Mama, na ir sugalvojai! Sodybą pirkom sau, šeimai, o išėjo rankinukams.“

Rankinukų moteris randa dėvėtų prekių parduotuvėse, taip pat papildyti kolekciją padeda visagalis internetas. „Ieškau, po visokius puslapius naršau. Ir per pažįstamus, ir per nepažįstamus, ir išsideru, ir išsiprašau“, – pasakoja ji.

Ponia Nemira – bibliotekininkė, saviveiklininkė, renginių organizatorė, bet prisistato trumpiau: žmogus prie meno. Rinkti keistus rankinukus ji pradėjo, kai tvarkydama nusipirktą sodybą aptiko kažkur užkištą, voratinkliais apėjusį krepšį.

„Pasilikau jį tiesiog dėl istorijos. Galvoju: tuose namuose nugyvenęs, tegu nors vienas gražus daiktelis lieka, jeigu jo žiurkės nesugraužė, niekas nesunaikino. Ir paskui, gal po 3 mėnesių, radau pirmą rankinuką iš vinilinių plokštelių, galvoju: kažkoks likimas. Čia vienas atsirado, po kelių mėnesių kitas... Iš ko dar žmonės gali daryti rankinukus? Štai ir užsuko“, – pamena ji.

Svarbiausia, kad būtų nestandartinis, ypatingos paskirties arba iš ypatingų medžiagų, įdomus, keistos formos. Aš visai nenoriu rinkti tiesiog senovinių rankinukų – tam yra muziejai.

O užsuko taip, kad laikykitės! Kai pasklido žinia apie ponios Nemiros rinkinį, eksponatus ėmė siūlyti ne tik vietinės Rokiškio ponios ir panelės, bet ir nepažįstamos rankinių savininkės iš visos Lietuvos.

„Vienu metu buvo kaip lavina, gaudavau po 6–7 siuntinius, pakuoju ir pakuoju. Man buvo amžinos Kalėdos. Išpakuoju ir vėl žiūriu: oi, koks gražus, nuotraukoj kitaip atrodė. Svarbiausia, kad būtų nestandartinis, ypatingos paskirties arba iš ypatingų medžiagų, įdomus, keistos formos. Aš visai nenoriu rinkti tiesiog senovinių rankinukų – tam yra muziejai“, – kalba Nemira.

Taigi – tik išskirtiniai eksponatai. „Kuoktelėję“, – patikslina šeimininkė. Sukabinti jie ne bet kaip – pagal tematiką, lyg mokinukai suskirstyti į būrelius.

„Čia yra muzikiniai. Muzika sklinda iš ekranų, radijo aparatų, ir pagroti gali, muziką kurti. Yra netgi grojančių, jeigu veikia elementai... Gerai paieškoję rastume čia muzikytės. Sportiniai: turiu Sabonio sportbatį, Sabonienės. Visas kampas Saboniukų – mažų rankinukų. „Hanos Montanos“ „įėjimas“ per kaklą, per gobtuvą, atrodo kaip pasiūtas iš marškinių. Su Marilyn Monroe labai daug, matyt, populiaru dėti ant rankinukų. Na, išvaizdi moteris...

Čia visi veltinukai, minkštučiai: iš šuns plaukų, iš „knatų“, iš vilnos burbuliukų. Kiekvienas yra asmenybė, nes moteris su meile jį darė ir galvojo, kaip užbaigti, kad tiktų ir patiktų. Prabangiausi būtų karališki. Jų įvairovė nenusakoma. Iš kriauklės padarytas, iš metalo, vidus aksominis...“ – apie savo kolekcijos eksponatus Nemira galėtų pasakoti ir pasakoti.

Kolekcijoje nemažai rankinukų iš netradicinių medžiagų: kriauklelių, užtrauktukų, gumos, padangos, net kavos pakuočių, nendrių lazdelių. Yra ir slaptas skyrelis – rankinukų, atrodančių it liemenėlės.

Pati „kuoktelėjusius“ rankinukus nešioja retai

Dabartiniai rankinukai – tokie, kad į juos sutilptų visas moters gyvenimas. O kažkada užteko, kad tilptų tik titnagas ir skeltuvas. Ir, beje, ne moters, o vyro krepšyje. Pirmieji rankinukus, kaip juos dabar suprantame, pradėjo nešioti būtent pirmykščiai vyrai.

„Vienas iš seniausių rankinuko, o gal kuprinės prototipų yra gyvūno išnara. Lieka kailiukas, kojytės – jeigu didesnės, tai net gali užsirišti“, – laidoje pasakoja archeologinio kostiumo rekonstruotoja dr. Daiva Steponavičienė.

9–10 a. žvėris ir gyvulius išmokstama buityje pritaikyti nuo ragų iki kanopų. Žmonės nieko, ką tik turėjo, nepaleisdavo vėjais. Viduramžiais išpopuliarėjo kapšai su diržu. Beje, pirmiausia – irgi tarp vyrų.

Rankinuko prototipas lietuviškame tautiniame kostiume – delmonas – išpopuliarėjo 18 a. Tokioje puošnioje kišenėje, pasiūtoje iš šilko, vilnelės, medvilnės, pamario moterys laikydavo maldaknyges, rožinius.

20 a. rankinė – įvairiausių formų, dydžių ir medžiagų – sulaukė tikro aukso amžiaus. Įdomu, kad iki Antrojo pasaulinio karo gaminti rankinukai tikrąja to žodžio prasme ir buvo tik rankinukai, t. y. nešami rankoje. Po karo imta masiškai gaminti rankines nešioti ant peties arba per petį.

Dar vėliau išpopuliarėjo didžiuliai paplūdimio stiliaus krepšiai. Moderni moteris suvokė, ko gero, tik jai vienai suprantamą tiesą: spinta per didelė vienai rankinei, todėl joje turi atsirasti po rankinę kiekvienai progai.

Šį damų poreikį žūtbūt stengiasi patenkinti garsiausi pasaulio mados namai. Beje, ar žinote, kad, ko gero, žinomiausios prancūziškos „Louis Vuitton“ rankinės gimė iš medinių dėžių ir skrynių, skirtų daiktams transportuoti? 1854 m. dėžių prekybininkas Louis Vuitton`as pagamino pirmąjį rudą lagaminą. Naujieji gaminiai sulaukė stulbinančio populiarumo. Netrukus meistras lagaminą sumažino iki rankinės, klientėmis tapo karalienės, aristokratės, artistės, o kuklios meistro dirbtuvės Paryžiuje virto elitiniais mados namais.

Mūsų laikais aukštuomenės ir kitos damos be elegantiško rankinuko neįsivaizduojamos. Žavioji prezidentienė Jacqueline Kennedy, kino deivės Audrey Hepburn, Sophia Loren – jų stilių kopijuoja milijonai moterų. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalienės Elžbietos II juodasis rankinukas irgi tapo legenda. Kas žino, gal ir ponios Nemiros kolekcijon atklydo kokios nors įžymybės glaustas daiktas? Daugelio savo rankinių kilmės ponia Nemira nežino. Jos kolekcijoje eksponato istorija prasideda nuo tos dienos, kai čia patenka.

Nors turi beveik 900 aksesuarų, pati „kuoktelėjusius“ rankinukus Nemira nešioja labai retai. Jai malonumas – ne juos nešioti, o rinkti ir jais mėgautis. Tiesa, tai ne tik pramoga, bet ir rūpestis: beveik 900 rankinukų nešildomoje sodyboje ponia Nemira laiko tik šiltuoju metų laiku. Rudenį, atvėsus orams, nukabina, supakuoja ir išveža sausai laukti pavasario.

Plačiau – rugsėjo 17 d. laidos „Daiktų istorijos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Vieni juokėsi, kiti stebėjosi: rokiškėnės kolekcijoje – beveik 900 išskirtinių rankinukų