Gyvenimas

2020.09.23 21:56

Laurinaitis apie karantino pasekmes psichikai: negalėjimas numatyti veda prie nepasitikėjimo pasauliu

LRT TELEVIZIJOS laida „Klauskite daktaro“, LRT.lt2020.09.23 21:56

Pyktis atsidūrus tarp keturių sienų – natūralus jausmas, kuris kyla, tačiau viena, kas kyla, antra, ką su tuo darome, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ tikina psichiatras Eugenijus Laurinaitis. Labai impulsyviems žmonėms prieš darant bet ką jis siūlo primityvią techniką ir aiškina, kodėl tai veiksminga: suskaičiavus iki dešimt emocija iš požievio pasiekia žievę, tai tampa platesnio žinojimo sistemos dalimi.

Jokių kelionių, jokių pramogų, jokių susitikimų su draugais, net giminaičiais. Kai kurie netgi negalėjo eiti į darbą. Karantinas pakeitė kiekvieno gyvenimą, o trintis namuose nepraėjo be pasekmių: dramos šeimoje, skyrybos, depresija, nerimas dėl ateities...

Nors dabar kvėpuojame kur kas lengviau ir stengiamės atsigriebti už kiekvieną tarp keturių sienų praleistą minutę, privalome žinoti, kad šis visuotinis užsidarymas apie save vėl mums primins tada, kai to tikėsimės mažiausiai, perspėja prof. Jurgita Plisienė. Kaip karantinas paveikė mūsų gyvenimą ir kokias jo pasekmes dar jusime net praėjus keleriems metams?

Psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius E. Laurinaitis pirmiausia pažymi – ne visi jautėsi blogai ėmę dirbti iš namų.

Laurinaitis apie karantiną: kartu su laisvės praradimo jausmu ateina savivertės kritimas

„Yra labai skirtingos žmonių grupės. Pavyzdžiui, tokios firmos, kaip „Google“, „Microsoft“, leido savo darbuotojams dirbti iš namų iki Naujųjų metų ir visai nereikalauja, kad jie eitų į biurus, o iš namų dirbančių žmonių produktyvumas padidėjo 25 proc. Tai reiškia, kad yra žmonių, kuriems nei vaikai, nei žmona ar vyras netrukdo. Jie dirba sušilę, aria kaip garvežiukai. Bet yra kita grupė žmonių, kurie iš tikrųjų tik karantino metu pajuto, kas gi darosi namuose“, – kalba laidos svečias.

Ar galima sakyti, kad skyrybų karantino metu padaugėjo būtent dėl to, jog uždaryti mažoje erdvėje žmonės pradėjo vienas kitą erzinti, o galimybės vienam nuo kito pabėgti nebuvo? Pasak E. Laurinaičio, didelis klausimas, kas per karantiną iš tiesų ištiko šeimas.

„Aš galvoju, kad didelis klausimas, jie pradėjo bendrauti geriau ar blogiau. Jeigu išlindo tikrieji jausmai, nežinau, ar čia blogiau, ar geriau. Mažoje erdvėje iš tikrųjų yra labai daug vietų, kur mes susiduriame. Jeigu esame darbe, turime savo maršrutus – net nepagalvojame, kad apskritai erdvė yra struktūruotas dalykas. Ir kai namuose būdavome ne karantino metu, moteris turėjo savo erdvę, vyras – savo, jos retai susitikdavo, o karantino metu toje erdvėje vis dažiau susitinkama, darosi nebeaišku, kas tos erdvės šeimininkas.

Tai sutrikdo tam tikrą pusiausvyrą, kuri buvo sukurta. Natūralu, kad gali padaugėti konfliktų. Bet pažiūrėkime ir kitaip: tai galimybė pradėti aiškintis naujus dalykus, apie kuriuos visai nekalbėjome, nes tų susidūrimų anksčiau nebuvo, išmokome jų išvengti, o dabar karantinas privertė vėl susitikti“, – aiškina psichoterapeutas.

Labai impulsyviems žmonėms prieš darant bet ką siūlau primityvią techniką: kai užėjo noras, suskaičiuoti iki dešimt. Tada emocija iš požievio pasiekia žievę, ji tampa mūsų platesnio žinojimo, priežasčių ir pasekmių numatymo sistemos dalimi.

Vis dėlto tai nereiškia, kad ilgalaikė saviizoliacija nepadarė žalos mūsų psichinei būklei. Priešingai – jau atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad tam tikri dalykai, patirti per saviizoliaciją, paveikė mūsų psichinę savijautą.

„Pirmas dalykas yra tai, kad mes esame apriboti, o laisvės jausmas yra vienas svarbiausių dalykų, kai aš galiu rinktis: šiandien noriu nueiti į kavinę, rytoj noriu nueiti į koncertą, poryt noriu susitikti su draugais. Nieko nebegaliu, nebeturiu tos laisvės. Medicininiai reikalavimai tampa aukštesni už žmogaus asmeninę laisvę, kartu su šituo laisvės praradimo jausmu ateina savivertės kritimo jausmas: aš pajuntu, kad nebemoku net ir to, ką anksčiau, atrodo, mokėjau, nes sąlygos visai kitokios“, – sako E. Laurinaitis.

Įsibėgėjus karantinui girdėjosi vis daugiau istorijų apie agresiją, barnius šeimose. Aršiai į suvaržytą laisvę reagavo ir grįžusieji į Lietuvą iš užsienio. Ar to ir reikėjo tikėtis? Laidos svečias pažymi, jog yra žmonių, kurie į suvaržytą laisvę sugeba reaguoti tik agresyviai.

„Jiems laisvės apribojimas kelia vienintelę agresijos emociją, visa kita yra nesvarbu. Jūs man neleidžiate, jūs už tai atsakingi ir aš kovosiu – tai yra kovos reakcija, ji gana natūrali biologiškai, bet visiškai neadekvati nei mediciniškai, nei psichologiškai situacijoje, kurioje esame. Žmogus nebegalvoja, kai jį užlieja jausmai, deja, bet protas tyli.

Mes šitą žinome ir iš paprastų buitinių skandalėlių, ir iš didelių masinių ginčų. Aš galvoju, kad vienas iš dalykų, kurie tikrai svarbūs mums visiems prieš darant bet ką, yra sena lietuviška patarlė: septynis kartus pamatuok, aštuntą kirpk. Labai impulsyviems žmonėms prieš darant bet ką siūlau primityvią techniką: kai užėjo noras, suskaičiuoti iki dešimt. Tada emocija iš požievio pasiekia žievę, ji tampa mūsų platesnio žinojimo, priežasčių ir pasekmių numatymo sistemos dalimi. Tada pulsime ką nors daryti ar kalbėti nebe taip impulsyviai“, – patarimu dalijasi E. Laurinaitis.

Saviizoliacijos poveikis kartu su karantinu nesibaigė. Psichoterapeutas primena, kad karantinas apskritai dar net nesibaigė – jis tik gerokai sušvelnintas.

Po karantino lieka netikrumas, nes tai, ką išmokau per savo gyvenimą, pasikeitė. Aš negaliu numatyti ir tas netikrumo jausmas veda prie nepasitikėjimo savimi, pasauliu, o dėl to atsiranda netgi beviltiškumo jausmas.

„Tam tikras saviizoliacijos poreikis vis viena yra ir kai mes kalbame apie tai, kad visa tai baigsis, turbūt įsivaizduojame kaip medikai: realiai tai baigsis tik po vakcinavimo kampanijos visame pasaulyje. Po karantino, visų pirma, lieka tam tikras netikrumas, nes tai, ką išmokau per visą savo gyvenimą – žinoti ir numatyti, ir žinoti, kad darysiu taip ir bus taip, – pasikeitė.

Taip nebėra, aš negaliu numatyti ir tas netikrumo jausmas veda prie nepasitikėjimo ir savimi, ir pasauliu, o dėl to atsiranda gan daug visokiausių abejonių, galbūt netgi beviltiškumo jausmas, kad aš nebeturiu įtakos savo gyvenimui, todėl tai yra ilgalaikės pasekmės“, – komentuoja gydytojas.

Sunku patarti, kaip sau padėti atsidūrus tarp keturių sienų, nes pyktis – visiškai natūralus jausmas, kuris kyla, kai pasaulis sukasi ne taip, kaip norima, ar ne taip, kaip buvome įpratę, svarsto E. Laurinaitis. Tačiau viena, kas kyla, antra, ką mes su tuo darome.

„Aš manau, kad tas mano pasiūlymas paskaičiuoti iki dešimt, o jau paskui ką nors sakyti, mokėjimas padaryti pertrauką tarp kilusio jausmo ir išreikštos reakcijos labai svarbus dalykas. Antras labai svarbus dalykas – iš tiesų mokėti daryti tai, ką nelabai mokame daryti – paskirstyti laiką“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Nepamirškite, kad ekstremaliose situacijose svarbu pasirūpinti ne tik fizine, bet ir psichologine sveikata. Mylėkite save, pasirūpinkite savo artimaisiais, paskambinkite seniai matytam draugui, tėvams, jeigu juos dar turite, ir paklauskite, kaip jiems sekasi, sako laidos vedėja J. Plisienė.

Plačiau – rugsėjo 14 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite

Laurinaitis apie karantiną: kartu su laisvės praradimo jausmu ateina savivertės kritimas