Gyvenimas

2020.09.28 08:43

Ievos kelionė lieknumo link prasidėjo vos 9-erių: galvojau, kad laimingas žmogus yra lieknas

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2020.09.28 08:43

Mokyloje – patyčios dėl svorio, namie – jokio užnugario, kuriam galėtum išsipasakoti. LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ viešnia Ieva Kadyšė pasakoja veiksnius, lėmusius nenumaldomą norą numesti svorio, t. y. tapti laimingai ir mylimai. „Buvau nuolatinėje karinėje parengtyje. Stojau į frontą, kuriame labiausiai kovojau su savimi“, – pamena ji.

Nuo akivaizdaus antsvorio iki pavojingo liesumo – pirmyn atgal lyg per amerikietiškus kalnelius. Apie tai pasakoja I. Kadyšė. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Nuo kada ir kaip prasidėjo jūsų kova su savo kūnu?

– Kova prasidėjo labai ankstyvame amžiuje. Man buvo 9-eri, kai man į galvą šovė mintis, jog štai viskas – linksmas, nerūpestingas vaikystės etapas baigėsi, man jau reikia susirūpinti savo kūnu, mesti kažkokiais būdais svorį.

Galėjau klausti savo mamos, bet mes tuo klausimu nelabai bendravome. Ji mane patikino, kad su manimi tvarka. Tėčio paklausti nelabai galėjau, augau problematiškoje šeimoje, kurioje buvo psichologinis, fizinis smurtas.

– Bet 9 metų mergaitės turbūt dar žaidžia su lėlėmis.

– Aš irgi žaisdavau ir kvestionuodavau: tos lėlės, kodėl jos tokios lieknos? Aš žiūriu į save ir galvoju: aš irgi galiu tokia būti. Tiesą pasakius, visą laiką buvau normalaus sudėjimo vaikas, bet būnant 9 metų mano gyvenime keitėsi tam tikri dalykai: pradėjau žaisti krepšinį, įsimylėjau sportą. Gal kažkokie hormoniniai dalykai, atsirado kiti momentai, kad mano kūnas ėmė keistis.

Priaugau svorio ir nieko naujo nepasakysiu: mokykloje iš klasės draugų sulaukiau patyčių – stora. Man kilo tokia mintis: jeigu iš manęs tyčiojasi, reikia tas patyčias neutralizuoti. O geriausiai jas neutralizuoti – pakovoti su savimi, su svoriu, jį numesti.

9-metei šovė tokia mintis į galvą ir pradėjau: labai nemokšiškai, neturėjau jokių informacijos šaltinių, nežinojau, kaip tą svorį mesti. Skaitydavau bulvariniuose žurnaluose apie madingąsias dietas, bet tos dietos buvo keistos, o mano suvokimas – kažkuo pasinaudosiu ir man per savaitę viskas nukris.

– Bet tokio amžiaus vaikas turbūt eina ir pasiklausia tėvų, ką jie galvoja apie vieną ar kitą dalyką gyvenime.

– Dažniausiai pasiklausia. Mano situacija buvo šiek tiek kitokia. Žinoma, galėjau klausti savo mamos, bet mes tuo klausimu nelabai bendravome. Ji mane patikino, kad su manimi tvarka. Tėčio paklausti nelabai galėjau, augau problematiškoje šeimoje, kurioje buvo psichologinis, fizinis smurtas. Vėliau ši pusė prisidėjo prie emocinio valgymo formavimosi, kai ir mokykloje patirdavau labai daug psichologinio spaudimo, iš manęs tyčiodavosi, ir ne tik dėl mano svorio – aš labai gerai mokiausi.

Tai buvo kompleksas – gerai besimokanti storulė, kaip iš jos nepasityčiosi. Bet ir namuose neturėjau užuovėjos, ramaus uosto, kuriame galėčiau išsipasakoti apie savo problemas, nes ten irgi turėdavau kovoti. Buvau nuolatinėje karinėje parengtyje ir kaip stojau į tą frontą... Frontą, kuriame labiausiai kovojau su savimi – mano galva kovojo su mano kūnu.

– Tai rankose laikydavote barbes – vis dėlto ne išmislas, kad merginos lygina save su tomis lėlėmis. Kas jums dar keldavo diskomfortą?

– Merginos save su labai daug kuo lygina, lėlėmis taip pat. Vadinamoji geltonoji spauda, kuri nuolat pristatydavo nuotraukas iš įvairiausių Lietuvos ir užsienio renginių. Juose moterys lieknomis vapsvos talijomis, nuostabiomis šypsenomis, lygia oda, greta – partneriai, kurie irgi spinduliuoja meilę. Viskas tobula, nuostabu. Bet man viskas siejosi su lieknumu, kad lieknas žmogus yra laimingas. Tik pažiūrėkime, kas aplinkui: lėlės – lieknos, besišypsančios, gražuolės žurnalų puslapiuose, televizijoje – lieknos, besišypsančios...

Tokios mergaitės kaip aš, kurių tikrai yra nemažai, visos save su tuo lygindavome. Tik vienos imdavosi rimtesnių priemonių, kitos – galbūt mažiau arba turėdavo užnugarį šeimoje, kuris sugrąžindavo į racionalų kelią.

Dar nebuvau įsivaizduojamai tobulų proporcijų, mano galvoje gimė mintis: reikia dar numesti svorio, nes kai būsiu liekna, būsiu mylima. Su tokiu šūkiu ir pradėjau eiti toliau per gyvenimą. Tada pradėjau dar labiau save alinti.

– Kaip atrodė 9-metės kelias lieknumo link? Ko ėmėtės?

– Ėmiausi keisti savo maisto racioną. Įtraukiau daugiau daržovių, nors tikrai nebuvau vaikas, kuris nevalgydavo daržovių ar nepažinodavo vaisių. Paskui sugalvojau, kad gal reikia valgyti sumuštinius vietoje kažkokių patiekalų, kuriuos gamindavo mama. Bet juose buvo duonos. Kažkur perskaičiau, kad duona – priešų priešas. Kodėl? Nežinau, bet negalima.

Ėmiausi nelabai pasvertų metodų, greta to buvo mamos, močiutės gamintas maistas – man liepdavo valgyti, augau šeimoje, kurioje nebuvo liberalių sąlygų pasirinkti. Kai mane stebėdavo, aš tai valgydavau, kai nestebėdavo, užsiimdavau eksperimentais.

– Kitas etapas su savo kūnu prasidėjo kada?

– Maždaug 14–15 metų. Priežastys buvo dvi: 14 metų turėjau rimtą gastroenterologinę operaciją, po kurios laikiausi gydytojų sureguliuotos dietos, o būdama 15 metų įsimylėjau. Greta sporto atsirado sportininkas. Dar nebuvau įsivaizduojamai tobulų proporcijų, mano galvoje gimė mintis: reikia dar numesti svorio, nes kai būsiu liekna, būsiu mylima. Lieknas žmogus – vertas meilės žmogus.

Su tokiu šūkiu ir pradėjau eiti toliau per gyvenimą. Tada pradėjau dar labiau save alinti. Jau man šiek tiek daugiau metų, informacijos taip pat daugiau, jau naudojuosi ir internetu... Prasidėjo rimti važinėjimai amerikietiškais kalneliais.

Visas pokalbis – rugsėjo 11 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite