Gyvenimas

2020.09.18 16:13

Marius Čepulis. Kai užriaumoja elniai

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.09.18 16:13

Aną savaitę kviečiau klausytis rudeninių gervių trimitų (jos dar neišskrido, tai nepraleiskit progos), šį kartą, kaip ir kasmet tokiu metu, pasakosiu apie tauriuosius elnius. Jei gyvenat prie didesnio miško, kur yra elnių, tikriausiai sutemus girdėjot nuostabų jų baubimą. Man jokia lakštingalėlė negali prilygti galingo elnio serenadai. Vienintelis konkurentas, lenkiantis elnią, galėtų būti tik juodakaklis naras, na ir gal dar vilkas.

Kaip ir kasmet, kai tik tarp nurudavusių žolynų vorai pripina šilkinių hamakų, kai ražienose pradeda šokti gervės, o pamiškėse vieninteliai muzikantai lieka žiogai, prasideda nuostabusis elnių spektaklis.

Elniai susirenka į savo pamėgtas vietas, pasižymi teritoriją ir laukia, kol visa ko kaltininkės elnės bus pasiruošusios poruotis. O tada prasideda mėnesį trunkanti baubimo dieta. Nuo vakaro iki ryto (kartais ir visą dieną) elniai mauroja, pranešdami vienas kitam, kieno čia teritorija. Balso neužtenka. Teritoriją būtina pažymėti ir savo kvapu.

Susiradę tešlyną, elniai pirma ten pasitaško, tada gerai prisisioja, šlapimas susimaišo su jų liaukų išskyromis ir pasigamina kvepalai, kuriais miškai kvepės visą rugsėjį. Tada jie išsivolioja tuose kvepaluose ir visi maurini vėl šoka skelbti, kieno čia teritorija. Tarpuose tarp baubimų, o ypač, jei šalia prieina koks konkurentas, dar pradeda rauti žoles, laužyti krūmus.

Tokiose vietose, rodosi, kažkoks viesulas prasinešė. Jei patelių grupėje yra rujojanti patelė, patinas jos nepalieka ramybėje. Vaikšto iš paskos maurodamas ir vaiko smalsius konkurentus, kurių netrūksta.

Visų pirma lenda visokie jaunuoliai, kurie žino, kad negaus, bet visvien labai jau norisi. Nors kartais ir jaunesniam pavyksta kokią damą trumpam „pasiskolinti“. Dažniausiai tokius pienburnius lengva praginti – tereikia pikčiau paloti baubiant. Bet jei ateina rimtesnis lygiavertis baublys, užverda katilas. Elniai kurį laiką visu balsu mauroja vienas ant kito, gąsdina, laužo krūmus.

Jei tai nepadeda ir konkurentas nesitraukia, tada eina į artimesnį kontaktą. Kartais užtenka tik vaizdo, o kartais vis tik būna suremiami ragai. Kovos dažniausiai trunka vos kelias sekundes, silpnesnis iškart pajunta, kad ne ant to užsirovė, ir neša kudašių. O kartais mušasi ilgai. Būna, kad ir iki mirties (jei ragai susirakina), arba būna, kad nespėja apsiginti ir konkurentas paprasčiausiai nuduriamas. Žaizdų dažniausiai kovotojai neišvengia. Po rujos dauguma rimtesnių kentų būna su apiplėšytomis ausimis ir sužalotais kaklais.

Klausytis elnių baubimo reiktų važiuoti vėlai vakare, iškart po saulės laidos ar prieš saulės patekėjimą. Tada jie aktyviausi. Kodėl? Todėl, kad kaltos damos. Mat jų gyvenimas vis dar teka sena vaga. Na, tik tiek kad jos jau laksto ne po vieną, kaip vasarą, o susimeta į būrelius. Kas vakarą jos išeina ganytis. Taip gali praeiti pro kelias elnių teritorijas. To būrelio „šeimininkas“ dažniausiai maurodamas seka iš paskos. Kiti patinai irgi prisijungia prie choro.

Dažniausiai patinas kartu su patelėmis ir po lauką ganosi, nes ten aplink paprastai malasi daug jaunuolių, kurie tik ir taikosi pavaikyti kokią elniokę. Kartais tik palydi iki pamiškės ir ten visą naktį prabaubia skelbdami, kad čia jų mergos. O mergos paryčiais vėl grįžta pas savo stipriausią ir galingiausią. Ir vėl, kol keliauja iki savo dienojimo vietos, kelia šaršalą, vėl auštant suskamba miškas nuo galingų baubimų. Jei konkurentų nėra, patinas nurimsta ir įsitaiso šalia patelių.

Jei kur nors malasi konkurentas, patinas skalambins pasauliui, kad čia jo teritorija, ir siųs visus „ant daug raidžių“. Pavargę nuo sunkaus darbo (išlaikyti vieną moterį yra kas veikt, o čia visą krūvą reikia sužiūrėti), patinai atsigula pasnūst, bet ir gulėdami jie karts nuo karto subaubia, dėl visa ko. Ir vėl vakare viskas kartojasi iš naujo. Ir taip visą mėnesį ar ilgiau (priklausomai nuo to, kiek bus rujojančių patelių). Patinai beveik neėda, sukūsta, numeta beveik ketvirtadalį kūno svorio, bet svarbiausia, kad kitą pavasarį patelės atsivestų dėmėtų elniukų su jų genais.

Ar reikia bijoti rujojančių elnių? Ne, nors rujos metu jiems saugumas rūpi mažiau, bet mūsiškiai bijo žmogaus ir bėga nuo jo vos užuodę. Kokiame Londono parkelyje jus gali ir pavaikyti. Į kelius jie irgi neišbėga dažniau, mat laikosi vienoje vietoje ir tik sekioja pateles į/iš mitybos vietų.

Visgi bet kokiu atveju temstant ir švintant važiuojant pro miškingas vietoves, reiktų būti atidesniems ir važiuoti bent 10 – 20 km/h lėčiau, nei rekomenduojama, kad spėtumėt pristabdyti pamatę į kelią išlindusį žvėrį.

Šiuo metu vyksta ir briedžių ruja. Jie toliau klajoja ir susidūrimai su jais būna pavojingesni, nes briedis turi madą tiesiog išdygti prieš pat automobilį. Tai būkit atsargūs keliuose ir, jei bus galimybė, nepraleiskit progos pasiklausyti naktinių rugsėjo serenadų.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.