Gyvenimas

2020.09.19 20:58

Dvi savanorystės užsienyje istorijos – Kalėdos be tėvų ir 10 dienų budisčių vienuolyne

Gretė Maziliauskaitė2020.09.19 20:58

Dažnas jaunuolis, svajojantis patirti pasaulį, bet neturintis tam santaupų, nežino, kad kelionė savanoriauti užsienyje gali atsieiti vos 30 eurų arba išvis nieko nekainuoti. Tačiau, kad ir kaip viliojančiai skambėtų šis pigiau grybų kainuojantis keliavimo būdas, tarptautinė savanorystė kelia nemenkus iššūkius.

Apie savo savanoriško darbo patirtį užsienyje, gyvenimą svečioje šalyje, kalbos barjerus ir išleistus pinigus kalbėjomės su dešimt mėnesių dar prieš karantiną Portugalijoje praleidusia studente Migle Neverdauskaite ir dešimt dienų viename iš Tailando vienuolynų apsistojusia tinklaraščio „Nestoras maistas“ įkūrėja Ieva Greičiūnaite.

Po projekto grįžo kupina energijos mokytis

Kol didžioji dalis bendraklasių svarstė, kokį universitetą ar studijų kryptį pasirinkti, Miglė jau 11 klasėje žinojo, kad baigusi mokyklą pasirinks vadinamąjį gap year`ą – atotrūkio metus. „Baigusi mokyklą labai nenorėjau kažkur stoti ir vėl mokytis. Buvau šiek tiek tinginė, todėl žinojau, kad man bus sunku universitete“, – pasakojo mergina.

Todėl, dar būdama gimnaziste, Miglė ėmė ieškoti, ką veikti ir kur išvažiuoti baigus mokyklą, ir netikėtai platformoje „Facebook“ pamatė skelbimą apie Europos solidarumo korpuso (ESC) programą – jos dalyviai gali iki 12 mėn. išvykti savanoriauti į bet kurią ES valstybę.

Miglė pasakojo, kad į šią programą ėmė pretenduoti būdama 17-os metų ir jai, tuo metu dar tik moksleivei, net galva sukosi nuo pasirinkimo galimybių: „Kai ieškojau, buvo labai daug įvairių programos galimybių, kur tu gali išvažiuoti. Jos buvo susijusios ir su jaunimo darbu, ir su vaikais, seneliais, neįgaliaisiais, visokiais europiniais projektais ir pan.“

Kur važiuoti, rinkausi ne pagal šalį, o pagal vykdomą projektą – žiūrėjau, kad man jis patiktų.

Turėdama laisvę rinktis, ką nori veikti ir kur nori išvykti, Miglė pirmiausia rinkosi Armėniją, vėliau Austriją, Prancūziją, Vokietiją, tačiau vienos organizacijos nepriėmė, o iš kitų mergina nesulaukė atsakymo. Galiausiai jos akis užkliuvo už Portugalijoje rengiamo projekto – anot Miglės, jis jai taip patiko, kad vėliau siūlomų kitų savanorysčių ji net nesvarstė.

„Kur važiuoti, rinkausi ne pagal šalį, o pagal vykdomą projektą – žiūrėjau, kad man jis patiktų. Portugalijoje, konkrečiai Porto mieste, buvo siūloma savanoriškai dirbti su jaunimo organizacijomis. Kadangi pati nuo 16 m. turiu reikalų su jaunimo organizacijomis Lietuvoje, tai man labai patiko šis siūlomas projektas“, – priežastį, kaip dešimčiai mėnesių atsidūrė Portugalijoje, paaiškino Miglė.

Paklausta, ar patekti į šią tarptautinės savanorystės programą lengviau socialiai aktyvesniems jaunuoliams, Miglė nedvejodama sakė, kad ne. Anot jos, ESC programa nekelia didelių reikalavimų jauniems žmonėms – ši platforma ir yra skirta tam, kad žmonės pradėtų kažkuo užsiimti. „Šioje programoje ir toms organizacijoms, į kurias tu kreipiesi, nėra labai svarbu, ką darei prieš tai. ESC yra kaip kickstarter‘is [atspirties taškas – aut. past.] tavo gyvenime“, – mergina manė, kad tai puiki galimybė išmokti atsakomybės bei išbandyti savo charakterį.

Miglė teigė, kad savanoriauti gali bet kas. Siekiant dalyvauti programoje svarbiausia yra tikrai norėti ir tą norą išreikšti. Žinoma, be to reikia ir kelis motyvacinius laiškus nusiųsti bei virtualiai pabendrauti su priimančia organizacija. Visas šis atrankos etapas skirtas tam, kad savanorių laukianti organizacija susidarytų bendrą vaizdą apie kandidatus – ką žmogus veikia, kokie jo hobiai.

Pigiai išsiversdavom, kukliai.

Mergina pasakojo, kad, pasibaigus atrankos etapui ir organizacijai atsirinkus tinkamus kandidatus, tiek Portugalijoje, tiek Lietuvoje vyko savanorių mokymai. Anot jos, ESC programa užtikrina stiprų savanorių pasiruošimą, kad kiekvienas jų žinotų, kur važiuoja, ir atvykęs nepasimestų.

Paklausta, ar vykstant savanoriauti reikia mokėti ne tik anglų kalbą, bet ir vietinę, Miglė teigė, jog tai tikrai yra privalumas, tačiau niekas to negalėtų iš kandidatų reikalauti: „Turbūt nelabai yra žmonių, kurie mokėtų kitas ES kalbas, be savo ir anglų.“ Todėl, kad kiekvienas savanoriauti vykstantis jaunuolis jaustųsi komfortiškiau, o iš savanorystės grįžtų dar ir patobulėjęs, organizatoriai užtikrina ir vietinės kalbos mokymąsi.

Mergina sakė, kad savanoriško darbo su jaunimo organizacijomis Portugalijoje metu ji, kaip ir kiti savanoriai, turėjo įvairiausių užduočių, todėl negalėtų vienu žodžiu apibūdinti, ką nuvykusi veikė. „Aš savanoriavau regioninėje jaunimo organizacijoje, kuri yra lyg skėtis visoms mažesnėms jaunimo organizacijoms Porto mieste, todėl prisidėdavau prie visko. Jeigu tos jaunimo organizacijos organizuodavo renginius ir joms reikėjo, kad kas nors balionus ar skrajutes padalintų, tai mes buvom tie žmogiškieji ištekliai, kurie gali padėti.“

Be pagalbos mažesnėms jaunimo organizacijoms, jie veiklos turėjo ir pačioje „skėtinėje“ organizacijoje – federacijoje. Miglė pasakojo, kad savanoriai turėjo prisidėti prie federacijos reklamavimo, joje rengė filmų, muzikos vakarus, taip pat organizavo daug kultūrinių renginių, tarp kurių buvo ir šaltibarščių diena: „Prie projekto vėliau prisijungė dar viena lietuvė, tai būdamos ten dvi labai norėjom parodyti žmonėms, kas tai yra.“ Mergina pridūrė, kad, dalyvaujant šioje programoje, labai svarbu yra pristatyti ir savo kultūrą, todėl savanoriai daug šnekėjo ir vietinius žmones švietė apie Lietuvą, Turkiją, Graikiją.

Miglė pasakojo, kad, be visų grupinių užduočių, kiekvienas savanoris organizacijoje turėjo ir savo asmeninius projektus ir ji jų turėjo net du – per savo atvykimo laikotarpį federacijoje atidaryti biblioteką ir parašyti elektroninę knygą apie jaunimo organizacijas Porto mieste.

Pastebėjusi, kad Porto miesto centre besimokančiam jaunimui trūksta ramios erdvės ne mokymosi įstaigose, Miglė nusprendė atidaryti biblioteką. „Susirinkom knygas, padarėm lentynas, padariau duomenų bazę ir atsirado tokia atvira erdvė, į kurią žmonės galėtų ateiti paskaityti, pasėdėti ar padirbti“, – pasakojo Miglė ir pridūrė, jog bibliotekos atidarymas įvyko tik jau jai grįžus į Lietuvą.

Vykau dešimčiai dienų ir gyvenau su budistėmis vienuolėmis.

Miglė teigė, kad savanoriavimas Portugalijoje atrodė kaip įprastas darbas bet kurioje kitoje šalyje ir niekas savanorių neišnaudojo: „Dirbdavom nuo pirmadienio iki penktadienio, savaitgaliai laisvi ir dar gauni dvi atostogų dienas per mėnesį. Viskas tau, kaip savanoriui, yra suteikiama pagal tą pačią sistemą, kaip ir nuolatiniams organizacijos darbuotojams.“

Todėl, anot merginos, nuvykus į Portugaliją nebuvo tik darbas ir savanorystė, ji per savo laisvą laiką turėjo galimybę ir pakeliauti tiek Portugalijoje, tiek aplinkinėse valstybėse: „Mes keliaudavom ir su ta federacija, ir patys asmeniškai, nes ten labai gerai išvystytas susisiekimas – šoki į traukinį, nuvyksti, kur gražu, pabūni ir grįžti atgal.“ Tačiau už tokias keliones, ne savanorystės tikslais, niekas nemokėjo.

„Aš ir į Lietuvą per tuos dešimt mėnesių nebuvau grįžusi, nes niekas man kelionės išlaidų nebūtų apmokėjęs, tai nėra kaip kažkokia programos dalis, kad vaikas grįžtų per Kalėdas namo“, – prisiminė Miglė.

Tačiau ji pridūrė, kad visas savanorių pragyvenimas buvo finansuojamas: „ES finansavo absoliučiai viską. Skrydžių bilietams pirmyn ir atgal buvo skirta atitinkama suma, mums nuomojo butą, duodavo kišenpinigių, apmokėdavo ir mėnesinį transporto bilietą mieste bei mobiliojo ryšio paslaugas.“

Mergina pasakojo, kad kiekvienam savanoriui buvo suteikta banko kortelė, į ją kiekvieną mėnesį programos organizatoriai pervesdavo atitinkamą sumą pinigų – 240 Eur. Jie buvo skirti savoms išlaidoms ir maistui. „Jie tikrai nelepina pinigais – tie 240 Eur tikrai nėra labai daug, bet pragyvenom. Pigiai išsiversdavom, kukliai“, – prisiminimais dalijosi Miglė ir pridūrė, kad tie, kurie pripratę per mėnesį išleisti daugiau, turėtų turėti santaupų.

Nors ir gali pasirodyti, kad visi dešimt savanorystės mėnesių Miglei praėjo kaip sviestu patepti, ji teigė, kad nebuvo viskas taip tobula. Mergina pasakojo, kad buvo ir konfliktų, ir ne visos užduotys patiko, ne kartą savęs klausė, ką ji išvis ten veikia, kartais svetimoje valstybėje jautėsi vieniša: „Buvo visokių jausmų – ir kad vieniša jaučiausi, ir keista buvo nuo šeimos atsiskirti, nes nesimatyti dešimt mėnesių vis tiek yra sunku.“

Miglė teigė, kad šalin nuvyti slogias mintis labai padėjo savanorystės metu užsimezgusios naujos pažintys bei nepažinto krašto tyrinėjimas drauge: „Sunku dešimt mėnesių būti be šeimos ir Lietuvoje paliktų draugų, bet naujos pažintys būnant savanore padėjo dorotis su užklupusiomis emocijomis – mes daug laiko leisdavom drauge, taip pat kartu ir keliaudavom po Portugaliją.“

Kaip pati mergina pasakojo, blogi prisiminimai greičiausiai išblanksta, todėl savo savanoriško darbo patirtį Portugalijoje Miglė prisimena tik su šypsena: „Aš grįžau po projekto prisikrovusi labai daug gerų emocijų ir energijos mokytis. Ir gyvenimo aprašyme kaip gerai atrodo, ir papasakoti vėliau yra ką – tai tikrai neįkainojama patirtis, todėl siūlau kuo daugiau žmonių pasinaudoti šia galimybe.“

Savanorystė atveria naujus kelius patirti vietinę kultūrą

„Vis norėdavau išvykti pasavanoriauti į užsienį, bet kažkaip arba pabijodavau tos nežinomybės, arba nesusiorganizuodavau. Bet dabar važiavau su drauge, kuri jau buvo su šita patirtimi turėjusi reikalų, tai buvo drąsiau“, – apie savo savanoriško darbo patirtį Tailande pasakojo Ieva.

Tikėjausi iš savanorystės pasisemti žinių ir grįžti su naujais įkvėpimais ir vėjais.

Šių metų sausį Ieva išvyko dešimčiai dienų į Tailandą, ten užsiėmė savanoryste budisčių vienuolyne, meditacijos centre. „Vykau dešimčiai dienų ir gyvenau su budistėmis moterimis vienuolėmis – jos visai naujiena dar, nes moterys vienuolės nėra visiškai pripažintos Tailande. Todėl ir ta vieta, kurioje savanoriavau, nelabai gali vadintis šventykla, tai labiau toks meditacijos centras“, – pasakojo pašnekovė.

Anot merginos, „Workaway“ programa, kurioje ji dalyvavo nuvykusi į Tailandą, turi galybę pasiūlymų žmonėms, svajojantiems ar svarstantiems save išbandyti savanoriaujant užsienyje.

„Tereikia užsiregistruoti šios programos interneto puslapyje ir ten yra labai labai didelė galybė pasiūlymų, kur gali keliauti pasavanoriauti Europoje, Azijoje, Australijoje ir pan. Ir to savanoriško darbo pasiūlymai labai skirtingi – gali vykti žmonėms padėti ūkiuose, gyvūnus prižiūrėti, gali, kaip aš, būti kažkokiame vienuolyne“, – pasakojo mergina.

Ieva paaiškino, kad, galiausiai išsirinkus norimą kryptį, tereikia susisiekti su savanorių ieškančiais vietiniais gyventojais, – jie mainais už kelių valandų darbą per dieną kiekvienam savanoriui suteikia maisto ir nemokamą vietą apsistoti.

„Pasirinkęs tokį keliavimo būdą, pabūni toje vidinėje šalies patirtyje ir pagyveni su vietiniais žmonėmis bei jų vidiniu pasauliu. Todėl visai kitaip patiri šalies kultūrą – čia ne tas pats, kaip į viešbutį atvažiavus“, – teigė mergina.

Paklausta, kaip ir kodėl pati pasirinko vykti savanoriauti į Tailande esantį meditacijos centrą, Ieva atsakė, kad ją pastūmėjo geri ir gausūs atsiliepimai apie šią vietą: „Labai daug girdėjau apie tą vietą, taip pat mano draugė jau yra buvusi šiame centre ir ji labai norėjo sugrįžti.“

Ieva pasakojo, kad jai jau yra tekę keliauti po Aziją, todėl noras labiau pažinti šį žemyną taip pat prisidėjo prie savanorystės vietos pasirinkimo. Bet, anot jos, savanorystę pasirinko visgi ne dėl šalies, o dėl centro – už viską labiausiai merginą domino galimybė pagilinti meditacijos žinias, todėl į kitas vietas Ieva net nebandė pretenduoti.

„Esu šiek tiek praktikavusi meditaciją savarankiškai, bet neaišku, kiek ten tos kokybės buvo, todėl norėjosi pagilinti žinias. Nenorėjau nuvykti kur nors kitur ir visą laiką kasti griovį, o tada sugrįžti – tikėjausi iš savanorystės pasisemti žinių ir grįžti su naujais įkvėpimais ir vėjais“, – pasakojo mergina.

Tačiau ji neslėpė, kad susilaukė nemažai nuostabos, kodėl vyko tik dešimčiai dienų į tokią vietą, kaip Tailandas: „Bet man atrodo, kad geriau tiek negu nieko. O aš dar po tų dešimt dienų parsivežiau geros patirties.“

Pabuvojimas su vienuolėmis į mano rytus atnešė ir meditacijos ritualą.

Kiekviena diena moterų vienuolyne atrodydavo labai panašiai – kaip Ieva pasakojo, savanoriai drauge su vienuolėmis keldavosi prieš penkias ryto, nes nuo penktos vykdavo 30–45 min. meditacija ir budisčių giesmės. Po visų rytinių ritualų dvi vienuolės, pasiėmusios du savanorius, vykdavo į turgų, o visi kiti likę žmonės tvarkydavosi centre – „tai ką nors pašluodavo, pavalydavo“.

„Mes, kurie vykdavom į turgų, turėdavom eiti su krepšiais ir basomis kojomis per nešvarų turgaus grindinį ir rinkti iš žmonių išmaldą bei maistą. Visas maistas, kurį suaukodavo žmonės turguje, buvo skirtas mums pavalgyti. Jie įduodavo maistą tokiuose plastikiniuose maišeliuose, kur neaišku, kas viduje, bet visai įdomi ši patirtis“, – prisiminimais dalijosi mergina.

Paklausta, kodėl per nešvarų turgų reikėdavo žingsniuoti basomis, Ieva atsakė, kad tai buvo kaip prasmingo ritualo dalis, kadangi kitose lauko vietose vienuolės taip nevaikščiojo: „Tik einant į virtuvę ar kitas meditacijos centro vidaus patalpas reikia nusiauti batus. Taigi, manau, kad vaikščiojimas basomis turguje yra tarsi ženklas nepasiturintiems turgaus žmonėms, kad vienuolės yra tokio paties socialinio lygmens, kaip ir jie.“

Grįžę iš turgaus, vienuolyno gyventojai ruošdavosi pusryčiauti. Visą surinktą maistą reikėdavo iškrauti, išsidėlioti ir prieš valgant – sukalbėti maldelę. Ieva pasakojo, kad pirmiausia maistą išsirinkdavo vienuolės, vėliau savanoriai, o tada, jau kas likdavo, atitekdavo iš laukų atėjusiems darbininkams.

„Budistų vienuoliai valgo iki 12 val. dienos, o vėliau visą likusią dieną pasninkauja. Pasninko metu jie gali gerti sultis, valgyti ledus, riešutus ar kitus lengvus produktus. Mums, savanoriams, pasninkauti kartu nebuvo liepta, tačiau buvo taisyklė, kad virtuvėje gamintis maistą leidžiama iki 16 val.“, – pasakojo mergina.

Pavalgę savanoriai pasiskirstydavo į sektorius – kas eina grindų šluoti, kas dulkių valyti, virtuvės tvarkyti ar šunims maisto virti: „Teritorijoje buvo gal dvylika ar penkiolika priklydusių šunų, juos pagrindinė centro vienuolė priglaudė ir prižiūrėjo.“ Vienuolyno tvarkymas, anot Ievos, užimdavo visą likusią dieną, o atėjus vakarui visi vėl medituodavo.

„Kartais atrodydavo, kas čia per darbas ir ką čia išvis darau – šluoju grindis visą dieną. Juk namuose būdami tokį dalyką stengiamės atlikti kuo greičiau, negalvodami apie tai sąmoningai. O iš tiesų toks lėtas ir ilgas kuopimasis yra labai geras galvos išsivalymas“, – savo patyrimais dalijosi mergina.

Tačiau, anot jos, šis sąmoningumas nėra būdingas tik tvarkant buitį. Ieva pastebėjo, kad budistai sąmoningai stengiasi daryti bet ką savo gyvenime – pradedant nuo savo erdvės apsikuopimo ir baigiant didesniais ir rimtesniais projektais: „Čia yra tik mano prielaida, bet sąmoningas tvarkymasis yra lengviausias būdas pradėti treniruoti savo sąmoningumą, palaipsniui pereinant prie svarbesnių darbų.“

Įdomu tai, kad tokia mini ramybės oazė yra labai netoli tokio šurmulingo miesto kaip Bankokas.

Grįžusi į Lietuvą mergina buvo labai pakylėta ir įsikvėpusi nepamesti iš budisčių vienuolių išmoktų ritualų: „Pirmas porą savaičių keldavausi pusę penkių ryto, tikrai nebuvo labai lengva, bet aš jaučiausi įkvėpta tų vienuolių ankstyvos dienos pradžios. Taip pat pabuvojimas su vienuolėmis į mano rytus atnešė ir meditacijos ritualą – jam skirdavau apie 20 min. Iškart po to imdavau kuoptis savo namus – kas man anksčiau atrodė absoliuti beprasmybė ir norėdavau tai kuo greičiau padaryti.“

Mergina sakė, kad šiuo metu šį savo projektą yra kiek apleidusi, tačiau, medžiams jau keičiant spalvas ir dienoms trumpėjant, ji planuoja „smagų ritualą“ ir vėl susigrąžinti.

Ieva mano, kad ne visiems žmonėms yra tinkamos tokios savanoriško darbo kelionės – kas vienam gali atrodyti kaip nuostabi patirtis, kitam gali būti labai didelis diskomfortas. „Vienam žmogui tokia kelionė, kur tau nurodinėja vienuoliai, ką daryti ir ką pašluoti, gali būti labai nekomfortiška. Tačiau jei jau keliauji pasavanoriauti, tai turi būti tam nusiteikęs. Kiekvienas pasirenka, ar nori gyventi viešbutyje su baseinu ant stogo, ar tokiomis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, šiame vienuolyne“, – teigė pašnekovė.

Tačiau sąlygos meditacijos centre, pasak merginos, toli gražu tikrai nebuvo prastos. Ieva pasakojo, kad centro teritorijoje stovi keli nameliai, juose gyvena savanoriai: „Gyvenome nedideliuose nameliuose po du kiekviename kambaryje. Turėjome savo lovą, dušą, tualetą – viskas buvo tikrai gerai. Aišku, labai didelių patogumų, tokių kaip kondicionierius, ten nėra – tenka naktimis miegoti esant trisdešimt kelių laipsnių temperatūrai, bet tai tik menkas niuansas.“

Be viso to, meditacijos centras turi labai didelę, žalią teritoriją, jos priežiūra taip pat rūpinasi pačios vienuolės bei joms talkininkaujantys savanoriai: „Vieta labai žalia, graži, prižiūrėta – joje daug erdvės ir vandens telkinių.“

Mergina pridūrė, kad pats centras yra labai netoli Tailando sostinės Bankoko – vos dvidešimt minučių kelio iki sostinės oro uosto: „Įdomu tai, kad tokia mini ramybės oazė yra labai netoli tokio šurmulingo miesto kaip Bankokas.“

Paklausta, ar, pasirinkusi savanorystę užsienyje, turėjo galimybę ne tik padirbėti, bet ir pakeliauti po Tailandą, Ieva atsakė, kad savanoriams suteiktos vienos laisvos dienos ji taip ir neišnaudojo.

„Vieną kartą kartu su vienuolėmis vykom į kažkokį kaimelį, kur buvo rengiama vaikų šventė, taip pat kartą buvau paimta į turgų – tai tiek ir pakeliavau. Iš tiesų, tai buvau užsidariusi visas tas dešimt dienų centre ir vykau tik iš oro uosto ir atgal į jį. Visai įdomi patirtis atvaryti į Tailandą ir pabūti vienoje vietoje, nekeliauti“, – juokėsi mergina.

Ieva sakė, kad tokia dešimties dienų savanoriško darbo kelionė jai atsiėjo apie 600 Eur. Anot merginos, tai nėra labai jau maža suma kaip savanorystei, tačiau daugiausia kainavo skrydžių bilietai: „Bilietai kainavo gal 400 Eur pirmyn ir atgal – tai čia pagrindinės išlaidos. O šiaip nuvykęs į vietą gali apsieiti arba visai be pinigų, arba susimokėti labai simbolišką sumą.“

Mergina pasakojo, kad jos savanorystės vietoje kasnakt reikėjo susimokėti labai minimaliai – apie keturis eurus „už kažkokius išskalbimus ir miegamos vietos patvarkymus“. Tačiau ji teigė, kad „Workaway“ programa siūlo ir tokių savanorysčių, kur nereikia nieko mokėti, o jei žmogus ir už bilietus nenori daug pakloti, tai galima rasti daugybę savanoriško darbo pasiūlymų Europoje – skrydžių bilietus, anot Ievos, tada galima įsigyti kad ir už 30 Eur.

Iš pradžių kankinta baimių ir abejonių, dabar Ieva tikra, kad kitą kartą savanoriauti į užsienį drąsiai vyktų ir viena. „Tik labai patarčiau, renkantis šalį ir savanorystę, skaityti atsiliepimus – kiekvienas šioje programoje dalyvavęs žmogus gali aprašyti savo nuomonę ir patirtį. Per žmonių atsiliepimus labai gerai atsiskleidžia, kokia tai vieta ir ar gera į ją nuvykus, ar ne“, – savo įžvalgomis pasidalijo mergina.