Gyvenimas

2020.09.17 13:37

Ieškant antikvarinių papuošalų sunkiausias uždavinys – išsiaiškinti, kur buriasi prekiautojai

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2020.09.17 13:37

Deimantinis žiedas iš praėjusio amžiaus, o gal segė, menanti dar karalienės Viktorijos laikus? Jau 12 metų tarp senovinių papuošalų gyvenanti antikvarė Laura Žvinakevičienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako gebanti atskirti grūdus nuo pelų, tačiau kelias į senovinių daiktų pasaulį nebuvęs tiesus.

Jeigu mėgstate daiktus su istorija, turbūt dažnai lankotės sendaikčių turguose arba antikvariatuose. Antikvarė L. Žvinakevičienė daugiau nei dešimtmetį keliauja po įvairias Europos muges ieškodama antikvarinių papuošalų.

„Pradžia buvo labai įdomi. Mes su vyru buvome dar studentai ir visada būdavo klausimas: kaip jūs, tokie jauni žmonės, susidomėjote antikvaru? Iš tikrųjų čia nebuvo tokios kultūros. Bet ta meilė gražiems daiktams užgimė ir nusprendėme su tuo sieti gyvenimą“, – prisimena pašnekovė.

Iš pradžių tai buvo baldai, indai, kartais – paveikslai, tačiau, juokauja L. Žvinakevičienė, iš jų išaugo ir dabar po Europą keliauja ieškodama papuošalų. Sudėtingiausias uždavinys, pasak jos, išsiaiškinti, kur vyksta pagrindiniai susibūrimai, kurie įprastam žmogui dažnai neprieinami.

Antikvarės darbo subtilybės: solidi pinigų suma – vien už patekimą į uždarą mugę

„Vyksta uždaros mugės, į kurias gali patekti tik prekiautojai, pardavėjai, t. y. dileriai. Tenka susimokėti didelę kainą už bilietą, kad ten patektum, iš viso pasaulio suvažiuoja žmonės, kurie nori atrasti išskirtinį, vienetinį papuošalą. Tos vietos paprastam pirkėjui nežinomos“, – tikina ji.

Ne kartą pasitaikė nusipirkti netikrą ar padirbtą papuošalą, tačiau dabar, pasakoja antikvarė, įgudo akis, išmoko atskirti ir patikimus pardavėjus. Antikvaras turi turėti daug žinių: išmanyti istoriją, bent truputį nutuokti apie juvelyriką, pažinti brangiuosius akmenis. Moteris sako, kad vis daugiau kūrėjų įkvėpimo semiasi iš antikvarinių papuošalų, kopijų daugėja, o jas atskirti – vis sunkiau.

„Žinoma, visi ieško pagrindinių, žymiojo ketverto: safyro, smaragdo, deimanto ir rubino. Bet žmonės šviečiasi. Yra labai nuostabūs du akmenys – tanzanitas ir turmalinas. Pradeda žinoti ir ieškoti. Man smagu, kad vyrai ateina ieškoti sužadėtuvių žiedo, kuris būtų kaip princesės Dianos, perduodamas iš kartos į kartą. Labai faina, kad nori tęsti tą karališką tradiciją“, – kalba žinovė.

Turbūt retą nustebins, kad didžiausi antikvarų suvažiavimai vyksta Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat Portugalijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Pastarojoje L. Žvinakevičienei dar prieš karantiną pavyko rasti segę, kurios beveik identiška „sesuo“ eksponuojama karalienės Viktorijos ir Alberto muziejuje. Tačiau tai – anaiptol ne vienintelis ypatingas jos radinys.

„Belgijos aukcione pavyko nupirkti legendinės „Dior“ manekenės 1950 metų diademą. Ją įsigijo žymusis dizaineris Juozas Statkevičius ir ji praėjusiais metais ėjo podiumu. Argi neįdomu? Tas daiktas keliauja, tęsia savo kelionę. Smagu prie to prisiliesti, dalyvauti to daikto gyvenime.

Nemažai istorinių filmų, filmuotų Lietuvoje, neapsiėjo be mūsų papuošalų, tarkime, „Jekaterina Didžioji“. Smagu, kad jie atėjo ir rado tai, ko jiems reikėjo, 19 a. autentiškų papuošalų, kurie buvo tais laikais. Taip pat pas mus apsilankė Helen Mirren ir įsigijo 3 senovines seges. Tai mums buvo labai didelis džiaugsmas ir įvertinimas“, – teigia pašnekovė.

L. Žvinakevičienė pastebi, kad vis dažniau jos ieško jauni žmonės – prie to, spėja, prisideda ir vis labiau plintantis noras gyventi tvariai.

„Jauni žmonės labai domisi, matyt, keliauja, skaito, pradeda suprasti, kad senovinis daiktas turi vertę. Tarkime, nusiperki masinės gamybos daiktą, išeini iš parduotuvės ir jis nebeturi vertės, o senoviniai, vintažiniai ar antikvariniai – jų nebėra. Pagaminta tiek, kiek pagaminta, dauguma jų nusėda privačiose kolekcijose, jų kaina tik auga. Man smagu, kad jauni žmonės pradeda tai vertinti, suprasti, renkasi kažką išskirtinio, įdomaus, tikrąją meistrystę. Anksčiau papuošalai buvo užsakomi tik pas meistrus, gaminami metų metus“, – priduria ji.

Nors karantinas antikvarę privertė lėtinti tempą, ji jau planuojanti keliones, nes paieškos – lyg nuotykis – niekuomet nežinai, ką pavyks rasti, o kiekviena mugė ar turgus – lyg dar vienas nuotykis, į kurį norisi leistis.

Plačiau – rugsėjo 17 d. laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.

Antikvarės darbo subtilybės: solidi pinigų suma – vien už patekimą į uždarą mugę