Gyvenimas

2020.09.25 05:30

19 metų dirbusi kirpėja, Renata tapo SOS teta: pasidaro baisu pamačius, ką vaikai atsineša iš praeities

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.09.25 05:30

Vieną dieną į kirpėjos Renatos Šarapovienės kėdę atsisėdusi ilgametė klientė jai pasiūlė: „Ateik dirbti į „SOS vaikų kaimą“. Toli gražu ne iš karto, tačiau Renata sutiko. Buvo ir baimių, ir nežinios, bet dabar ketverius metus vaikus globojanti moteris savo gyvenimo be naujos šeimos nebeįsivaizduoja. „Kartais skaitai vaikų istoriją ir tiesiog sunku patikėti, ką jiems teko patirti“, – atvirauja Renata, tačiau tuoj pat priduria: ji tiki šviesia ateitimi.

Kone dvidešimtmetį kirpėja dirbusi moteris portalui LRT.lt pasakoja, kad per ilgus darbo metus su kai kuriais nuolatiniais klientais nesunku susibičiuliauti. Sykį į jos kėdę atsisėdusi „SOS vaikų kaimo“ darbuotoja ilgametei savo kirpėjai paatviravo, kad organizacija ieško naujų darbuotojų. „Gal norėtum prisijungti?“ – pasiūlė.

Prisiminusi pirmąją reakciją, Renata šypsosi: iškėliau rankas ir pareiškiau, kad svetimi vaikai ir aš – du nesuderinami dalykai. „Nors pati turiu 24-erių dukrą ir 22-ejų sūnų, neįsivaizdavau, kaip reikėtų dirbti su kitais vaikais. Beje, buvau patenkinta ir kirpėjos darbu“, – prisimena Renata.

Labai greitai faktas, kad auginu ne biologinius vaikus, pasimiršo, ir jie širdyje tapo mano vaikais.

Tąkart tema buvo nustumta į šalį, tačiau po pusmečio pas kirpėją atėjusi ta pati moteris vėl paskatino Renatą: „Mums reikia tokių žmonių, kaip tu.“ „Tą sykį jos pasiūlymas man kažkodėl iki pat gelmių suvirpino širdį. Pažadėjau pagalvoti“, – šypteli Renata.

Tris mėnesius moteris svarstė, tarėsi su šeima. „Sakiau namiškiams, kad manęs paromis nebus namuose, kad čia ne tas darbas, į kurį išeini ryte ir grįžti vakare. SOS mamos ir tetos su vaikais būna ištisą parą, pamainomis keičiasi kas 2–3 dienas. Esu dėkinga savo vyrui, jis mane labai palaikė. Sakė palaikysiantis bet kokį mano sprendimą, tačiau tikėjo, kad pasiūlymą priimsiu. Šeimos nariai tikino nujautę, kad sutiksiu, nes toks mano būdas – padėti kitiems“, – pasakoja Renata.

Antroji šeima

Nedrąsiai, bet užtikrintai priėmusi sprendimą, Renata organizacijai išsiuntė savo gyvenimo aprašymą, nuvyko į darbo pokalbį ir 2016 m. pradėjo dirbti SOS mamos padėjėja Vilniuje esančiame „SOS vaikų kaime“. Pirmiausia Renata apsigyveno pačiame kaimelyje, šeimynai skirtame name su šešiais vaikais.

„Prieš pradėdama dirbti nelabai žinojau, ko tikėtis, tad ir darbą įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Visgi netrukus supratau, kokia mano misija – padėti vaikams, stengtis su jais užmegzti ryšį ir suteikti jiems saugų prieglobstį. Labai greitai faktas, kad auginu ne biologinius vaikus, pasimiršo, ir jie širdyje tapo mano vaikais“, – kalba Renata.

Sunku kažkaip konkrečiai apibrėžti savo darbo užduotis, o ir darbu to negaliu pavadinti. Tai – gyvenimo dalis, tad šia veikla reikia užsiimti atvira širdimi.

SOS vaikų mamos ir tetos pareiga – užtikrinti, kad vaikai jaustųsi tarsi šeimoje. SOS šeima kartu gyvena, ruošia valgį, tvarkosi, pramogauja, atostogauja, švenčia šventes. Renata palydi vaikus į mokyklą, po pamokų juos parsiveža namo, išklauso jų rūpesčių ir kartu tvarkosi buityje.

„Sunku kažkaip konkrečiai apibrėžti savo darbo užduotis, o ir darbu to negaliu pavadinti. Tai – gyvenimo dalis, tad šia veikla reikia užsiimti atvira širdimi“, – šypsosi Renata.

Gąsdina į šeimą ateinančių vaikų istorijos

Maždaug po pusės metų „SOS vaikų kaimo“ bendruomenė pastebėjo, kad Renatai gerai sekasi dirbti. Moteris sulaukė pasiūlymo su vaikais išsikelti iš kaimo ir persikraustyti į jiems parūpintą butą Vilniuje. Renata nedvejodama priėmė pasiūlymą. „Šiame darbe nėra žodžio „pabandysiu“, reikia tiesiog imti ir daryti“, – šypsosi ji.

Numatoma, kad iki šių metų pabaigos visos „SOS vaikų kaimo“ šeimos išsikels iš bendros kaimo teritorijos ir apsigyvens atskirai. Organizacijos teigimu, ši pertvarka atneš dar geresnių rezultatų: įsiliejimas į bendruomenę teigiamai veikia vaikus, skatina jų motyvaciją ir ryžtą siekti aukštų tikslų, šis modelis taip pat padeda išvengti ir išankstinių kaimynų ar bendramokslių nuostatų dėl globos namuose augančių vaikų.

Ateidami į šeimą vaikai ir taip atsineša daug baimių, o dar jų laukia nauji namai, nežinomybė, kiek laiko praleis naujoje šeimoje.

Renatai teko atsisveikinti su pusę metų augintais vaikais, tačiau ilgai liūdėti nebuvo kada – mieste ji apsigyveno su naujais vaikučiais.

„Žinoma, skirtis buvo liūdna. Kai vaikams pranešiau, kad turėsiu išvykti, vieną dieną nuo pat ankstyvo ryto jie lakstė po kaimelį ir rinko man gėles. Atsibudusi radau puokštę gėlių, puodelį kavos, jų nupieštų piešinių. Mūsų ryšys nenutrūko ir iki šiol, tenka susitikti, pavyzdžiui, bendrose kaimelio ekskursijose. Visada apsikabiname, smagiai pasikalbame“, – pasakoja Renata.

Moteris atvira – prieš ateinant į naują šeimą visada neramu. „Ypač kai susipažįstame su tuo, ką vaikai atsineša ir praeities... Skaitai jų istoriją ir tiesiog sunku patikėti, ką tiems vaikams teko patirti“, – sako Renata. Smurtas, narkotikai, alkoholis, prievarta...

„Ateidami į šeimą vaikai ir taip atsineša daug baimių, o dar jų laukia nauji namai, nežinomybė, kiek laiko praleis naujoje šeimoje. Naują tetą jiems taip pat sunku prisileisti, jie juk nelinkę pasitikėti suaugusiaisiais. Nesvarbu, koks būtų tėtis ar mama, vaikai dažnai nori sugrįžti į namus, todėl prireikia laiko, kol tarp mūsų ima megztis tvirtas ryšys“, – sako Renata.

Visgi moteris tuoj pat priduria, kad jos užsidegimas padėti vaikams jaustis laimingiems ir saugiems dėl to nė kiek ne mažesnis: „Esu optimistė, todėl tikiu gerais dalykais.“

Vaikai – geras jutiklis, jie jaučia, kada žmogus su jais bendrauja nuoširdžiai, o ne tik dėl to, kad jam darbe reikia išsėdėti valandas.

Naujuose atskiruose namuose Renata apsigyveno su trimis vaikais – dviem seserimis ir broliu – ir dar viena SOS teta. Visgi, nepraėjus nė metams, su vaikais vėl teko atsisveikinti – jie surado šeimą. „Labai džiaugėmės, kad vaikučius įsivaikino, tačiau drauge buvo liūdna išsiskirti.

Pradžioje dar gana dažnai susiskambindavome telefonu, tačiau po kelių mėnesių psichologai patarė pamažu nutraukti ryšį, kad vaikai savo gyvenimą galėtų kurtis naujoje šeimoje“, – pasakoja Renata. Kaip vaikai auga ir keičiasi, ji sužino iš jų tėvelių, jie su Renata pasidalija vaikų nuotraukomis.

Vaikų žodžiai priverčia nubraukti ašarą

Šiuo metu Renata jau beveik trejus metus gyvena šeimoje su keturiais vaikais – dviem dešimtmečiais berniukais ir dviem mergaitėmis, vienai – 18, kita netrukus taip pat švęs 18-ąjį gimtadienį.

„Kad su vaikais užmegztume artimesnį ryšį, prireikia maždaug metų intensyvaus darbo. Žinoma, ir vėliau visą laiką gyvendamas po vienu stogu kuri santykius, bandai užsitarnauti vienas kito pasitikėjimą. Vaikai – geras jutiklis, jie jaučia, kada žmogus su jais bendrauja nuoširdžiai, o ne tik dėl to, kad jam darbe reikia išsėdėti valandas“, – mintimis dalijasi Renata.

Moteris atvirauja, kad šiame darbe tenka džiaugtis net pačiais mažiausiais žingsneliais. „Daugelis vaikų viduje būna sužeisti, todėl jiems reikia laiko. Pavyzdžiui, viena mergaitė net po ketverių „SOS kaime“ praleistų metų sunkiai ten priprato. Kai apsigyvenome kartu, ji pamažu ėmė jaustis kaip namuose. Labai apsidžiaugiau, kai kartą ji pasakė, kad pas mus per šventes kvepia kaip tikruose namuose pas močiutę“, – pasakoja SOS teta Renata.

Moteris sako jau spėjusi gerai pažinti savo vaikus. „Kai nuvažiuoju jų pasiimti iš mokyklos, man užtenka pažiūrėti į jų veido išraiškas ir jau žinau, kaip jiems praėjo diena“, – šypteli Renata. Didžiausia dovana jai – vaikų šypsenos ir akimirkos, kai vaikai išdrįsta jai atsiverti: pasipasakoja, kas jiems neduoda ramybės, apsikabina, nors anksčiau bijodavo net paimti už rankos. Širdį moteriai suvirpino ir akimirka iš šios vasaros SOS šeimos atostogų.

„Prie jūros visa šeima stengiamės važiuoti kasmet, tačiau šiemet susiklostė taip, jog su kolege vykome tik su berniukais, ne su autobusiuku ar ūkvedžio mašina, o mano nuosavu automobiliu. Atostogavome kaip tikra šeima: stojome, kur norėjome, veikėme, ką norėjome.

Važiuojant namo su kolege klausiame, kas berniukams labiausiai patiko. Galvojame, sakys jūra, ledai, pramogos... Bet jie pasakė, kad labiausiai jiems patiko tai, kad buvome kartu. Tada net susigraudinau, nes iš dešimtmečių išgirsti tokius žodžius man reiškia labai daug“, – prisimena Renata. Ji teigia tokiomis akimirkomis labiausiai suprantanti savo veiklos prasmę.

Namiškiams nesakau, kad važiuoju į darbą, sakau, kad važiuoju į namus. Nors ir antrieji, man ten namai.

Vadina antraisiais namais

Renatos ir vaikų šeimoje vyrauja įprastos taisyklės: vienas kitam padėti, nepamiršti žodelių „ačiū“ ir „prašom“. „Kartu sprendžiame visas problemas, o vaikus stengiamės užauginti dorais, gerais žmonėmis. Mokome juos klysti ir mokytis iš savo klaidų, nebūtinai kalbant vien apie mokslo rezultatus.

Jei vieną kartą pasiseka prasčiau, raminu, kad kitą sykį bus geriau. Po nesėkmių dažnai jiems primenu, kad gyvenime, ko gero, dar ne sykį teks užlipti ant grėblio. Kai kada tenka vaikus ir sudrausminti, bet tada skubame jiems paaiškinti, kad taip elgiamės tik todėl, kad jie mums labai rūpi ir linkime jiems gero.

Rugsėjo 1-ąją prie manęs priėjusi mano globojamo berniuko bendraklasės mama ėmė stebėtis, kad jis labai mandagus. Pagalvojau, kad nėra čia ko stebėtis, juk tokias vertybes mes ir diegiame namuose. Susėdę prie stalo vienas kitam palinkime skanaus, visada sakome „ačiū“. Suprantame, kad mes, SOS tetos ir mamos, esame veidrodis, o vaikai – mūsų atspindys“, – kalba Renata.

Moters šeimos nariai taip pat jau spėjo susidraugauti su Renatos globojamais vaikais. Per šventes jie sėda prie bendro stalo, susitinka kartu išgerti arbatos. „Manau, mano vyras ir vaikai manimi didžiuojasi. Bent jau aš taip jaučiu. Jei per šventes man tenka dirbti, abi mano šeimos sėda prie bendro stalo, mano vaikai atvažiuoja į SOS namus išgerti arbatos, kartu pramogaujame“, – džiaugiasi Renata.

„Namiškiams nesakau, kad važiuoju į darbą, sakau, kad važiuoju į namus. Nors ir antrieji, man ten namai. Ten mano šeima ir mano vaikai. Aš juos auginu, auklėju ir kaskart išgyvenu, kad tik jiems viskas būtų gerai“, – sako Renata.

Taip pat skaitykite