Gyvenimas

2020.09.15 07:43

Vos 22-ejų Ernestą insultas ištiko ruošiantis koncertui, ligoninėje pasipuošusi mergina sulaukė skepsio

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2020.09.15 07:43

„Mane priėmė neurologas, jo kabinete susidūriau su tokiu požiūriu: gerai, padarysime tyrimą, bet jeigu jums nieko nebus, teks susimokėti“, – LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ prisiminimais dalijasi smuikininkė Ernesta Vanagaitė-Sriubienė. Su insultu ji susidūrė būdama studentė, tai įvyko prieš prasidedant konkursui – moteris džiaugiasi tąkart nusprendusi vykti į ligoninę, o ne lipti į sceną.

Smuikininkę E. Vanagaitę-Sriubienę kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Ernesta, būdama vos 22 metų Muzikos akademijos studentė, patyrė insultą – rimtą baisią ligą, kurios prognozės tokios: kas 3-ias išgyvena, gali gyventi visavertį gyvenimą, 30 proc. žmonių tiesiog miršta, dar trečdalis po to turi neįgalumą. Kažkam ir pasiseka – Ernesta sako, kad tai dovana, bet buvo ir didžiulė pauzė. Pasikalbėkime apie tą dieną, kuri prasidėjo labai įprastai.

– Diena prasidėjo kaip ir visos: jokių ženklų, ypatingų simptomų. Tą dieną ruošiausi groti konkurse, konkurso prizas – ypatingas, galimybė groti solo su orkestru. Didžiulis pasiruošimas, žinoma, didžiulis jaudulys, įtampa, tačiau tai įprasti jausmai, ypač ruošiantis lipti į sceną – nieko neįprasto.

Repeticija prieš konkursą. Staiga repetuodama tiesiog pajaučiau staigų aštrų skausmą galvos kairėje pusėje, apačioje. Ir viskas. Po to – irgi nieko neįprasto. Kadangi su galvos skausmu gyvenu labai seniai, nuo mokyklos laikų, galvojau, maža kam skauda galvą, tiesiog tas skausmas atsirado labai staigiai ir buvo labai stiprus.

– Bet jūs jį ignoravote, nurašėte padidėjusiam stresui?

– Taip. Tikslas yra lipti į sceną, pagroti ir laimėti, ar ne? Ar kreipsime dėmesį į visus šalutinius niuansus?.. Bet mane staiga supykino. Bėgau į tualetą ir nepaisant to, kad tuose koridoriuose vaikščiojau jau 3 metus, pasiklydau, neradau tiesiausio kelio. Mane pamatė viena dėstytoja, paklausė, kas yra. Sakau, skauda galvą.

Peršvietė mano galvą, ištraukė iš to aparato ir tas pats gydytojas, kuris prieš 5–10 minučių gana cinišku tonu sakė, ar tikrai tave reikia apžiūrėti, nebeleido eiti, atvežė neįgaliojo vežimėlį, sakė, kad jums plyšo kraujagyslė ir kraujas išsiliejo į smegenis.

Grįžau, toliau ruošiausi eiti į sceną, repetavau su pailsėjimais... Visa laimė, kad į konkursą manęs paklausyti atėjo mano tuometinis draugas, dabar jau vyras. Jis, matyt, iš šono geriau matė mano elgesį, reakcijas. Jis man sako: gal tu nebeik groti, gal važiuokime į ligoninę. Mano pirminė reakcija, žinoma, kodėl? Man tiesiog skauda galvą, aš šneku, normaliai bendrauju, mano visos kūno dalys veikia normaliai. Bet aš jo paklausiau, priėmiau sprendimą neiti groti. Išsikvietėme taksi ir dar vienas svarbus simptomas: taksisto paklausus, kur mes važiuojame, negebėjau pasakyti, kur. Buvo toks jausmas, lyg ieškočiau lentynėlėje reikiamo žodžio, bet negebėčiau jo ištarti.

Ligoninę pasiekėme, bet įsivaizduokite: prie registratūros langelio stovi 22 metų mergina, atėjusi savo kojomis, šneka, prieš konkursą – ir su makiažu, ir šukuosena. Ir ji sako, kad jai skauda galvą, gal galite pažiūrėti, kas ne taip. Suprantu, kad yra krūviai, darbuotojų nuovargis, bet buvo lengva gaidelė: ko atvažiavai? Mane priėmė neurologas, jo kabinete vėl susidūriau su tokiu požiūriu: gerai, padarysime tyrimą, bet jeigu jums nieko nebus, teks susimokėti. Aišku, su viskuo sutikau. Kol visiems pasakojau, kad man skauda galvą, net pati pradėjau abejoti, ar man tikrai tą galvą skauda...

– Bet kai jus nuvežė daryti tyrimų, to paties gydytojo, kuris ką tik buvo skeptiškas, reakcija po to buvo žaibiška.

– Taip, peršvietė mano galvą, ištraukė iš to aparato ir tas pats gydytojas, kuris prieš 5–10 minučių gana cinišku tonu sakė, ar tikrai tave reikia apžiūrėti, nebeleido eiti, atvežė neįgaliojo vežimėlį, sakė, kad jums plyšo kraujagyslė ir kraujas išsiliejo į smegenis.

– Kai sužinojote diagnozę, kaip sureagavote?

– Iš pradžių tikrai nesuvokiau. Mane paguldė į ligoninę ir tik kitą dieną paūmėjo. Kraujas dar labiau plūstelėjo į smegenis, man prasidėjo traukuliai, praradau sąmonę. Bet tuo metu jau buvau gydytojų rankose, man buvo skubiai suteikta pagalba. Po to buvo ilgas gulėjimas lovoje, kelios operacijos...

Tas supratimas atėjo ne iš karto. Sunkesnė reakcija buvo žmonių, kurie buvo šalia. Jie žymiai geriau suprato, kas vyksta. Visi rūpinosi, o man tiesiog reikėjo gulėti. Džiaugiausi, visi džiaugėsi, kad tada nuvažiavau į ligoninę, nėjau groti į sceną, esu gerose rankose.

Man nebuvo leidžiama nueiti net iki tualeto. Buvo absoliutus lovos režimas. Mėnesis lovoje, kelios gana sudėtingos operacijos, reabilitacija. Susipažinau su daug jaunų žmonių, kurių likimas kitoks nei mano. Ir aš kalbu ne vien apie insultą, kalbu apie kitas bėdas, tragedijas.

– Turbūt tai perkainojo jūsų vertybes ir požiūrį į gyvenimą, savo kasdienybę, profesiją – viską. Minėjote, kad pauzė buvo vieni metai. Muzikantui tai – milžiniškas laiko tarpas.

– Taip. Mes galime lygintis su sportininkais: porą dienų nepagrok, o čia – metai. Bet buvo pauzė, per kurią turėjau progą išmokti naujų dalykų, pavyzdžiui, ilsėtis. Iki tol tempas buvo beprotiškai įtemptas, buvau labai užimta, jaudulys, įtampa mane lydėjo nuo vaikystės, nes šitą kelią pradedame anksti.

– Pirmą mėnesį net negalėjote pasirūpinti savimi.

– Taip, nes man nebuvo leidžiama nueiti net iki tualeto. Buvo absoliutus lovos režimas. [Buvo baiminamasi], kad tai pasikartos. Man labai sunku, nes nežinau medicininių terminų, galiu papasakoti, kaip viskas vyko. Mėnesis lovoje, kelios gana sudėtingos operacijos, reabilitacija, kuri dovanojo tam tikras pažintis, patirtis, suvokimą. Susipažinau su daug jaunų žmonių, kurių likimas kitoks nei mano. Ir aš kalbu ne vien apie insultą, kalbu apie kitas bėdas, tragedijas.

Vienas dalykas, kai tokias istorijas matome per televiziją, žinias, filmuose, kitas – kai šalia tavęs sėdi jaunas žmogus, kurio rankose sprogo petarda norint pasveikinti tėvus sukakties proga, jis be rankos, akių. Tai negali nepakeisti tavo sąmonės – esi priverstas susimąstyti apie tam tikrus dalykus.

Visas pokalbis – rugpjūčio 28 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.