Gyvenimas

2020.09.08 09:02

„Tai tik gyvūnas“, arba kodėl vis dar nepatogu gedėti dėl augintinio netekties?

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.09.08 09:02

„Visuomenėje vis dar nėra priimta gedėti gyvūno, nors jo funkcija ir pasikeitė: katinas nebėra tik pelių gaudytojas, o šuo – vien namų sergėtojas“, – portalui LRT.lt sako psichologė Miglė Motiejūnė. Ko gero, jei gedulą dėl gyvūno netekties išgyvenantis asmuo darbdavio paprašytų dienos apmokamų atostogų, jo prašymas būtų sutiktas keistai, sako psichologė: „Reikia priimti tai, kad pokyčiams dar reikės laiko.“

Mintis burti savitarpio pagalbos grupes gyvūno netektį išgyvenusiems žmonėms psichologei, lektorei, psichologinės pagalbos ir mokymų organizacijos „Sąmoninga šeima“ įkūrėjai M. Motiejūnei kilo ir iš profesinės patirties, ir iš asmeninių išgyvenimų. Netekusi 14 metų su šeima gyvenusio šuns, psichologė pastebėjo, kad išgyvenantiesiems gyvūno netektį Lietuvoje trūksta profesionalios, specializuotos psichologinės pagalbos.

„Buvau skaičiusi literatūros, kaip sau padėti netekus gyvūno. Vienas iš tokios pagalbos būdų yra savitarpio paramos grupė. Pradėjusi ieškoti informacijos, nei internete, nei bendraudama su kolegomis neradau, kad kas nors teiktų tokią pagalbą.

Taigi savo patirtį išgyvenau per asmeninę terapiją psichologo kabinete, o kai pajutau, kad esu pasirengusi į namus priimti naują gyvūną, supratau, jog netektį išgedėjau ir esu pasiruošusi padėti kitiems“, – pasakoja M. Motiejūnė.

Tikėtina, kad žmonės patiria skausmą ir netekę gyvūno jaučiasi nesuprasti, tačiau lyg ir nemato erdvės apie tai kalbėti.

Apie pagalbą kalbėti garsiai nedrįsta

Savitarpio paramos grupės – įprastas psichologo darbo metodas, taikomas žmonėms, išgyvenantiems vaiko netektį, artimojo savižudybę, priklausomybes ir kitokias krizes. Vis dėlto, kai kalba pasisuka apie gyvūno netektį, žmonės dažnai jaučiasi nesuprasti, sako M. Motiejūnė: „Visuomenėje vis dar nėra įprasta gedėti gyvūno, nors jo funkcija ir pasikeitė: katinas nebėra tik pelių gaudytojas, o šuo – vien namų sergėtojas. Keturkojai yra mūsų draugai ir šeimos nariai.“

Prieš porą mėnesių socialiniuose tinkluose pradėjusi skleisti žinią, kad rengia savitarpio paramos grupes netekusiesiems augintinio, psichologė sako pastebėjusi, jog žmonių reakcijos kol kas nedrąsios.

„Susidaro įspūdis, kad ši tema dar yra jautri, tarsi patys nelabai suprantame, jog mums reikalinga tokia pagalba. Kai apie tai kalbu, informacija dalijuosi gyvūnų mylėtojų grupėse, žmonės atliepia, pritariamai reaguoja į tokią pagalbą, tačiau patys šios temos neinicijuoja. Tikėtina, kad jie patiria skausmą ir gyvūno netekties atveju jaučiasi nesuprasti, tačiau lyg ir nemato erdvės apie tai kalbėti“, – įžvalgomis dalijasi M. Motiejūnė.

Neretai gyvūno dingimas ar pabėgimas gali būti dar skaudesnis, kadangi šeimininkas nežino, kada nustoti laukti ir pradėti gedėti.

Prireiks nemažai laiko, kol psichologinė pagalba išgyvenantiems augintinio netektį taps įprastu, o ne gėdingu reiškiniu, svarsto M. Motiejūnė. „Tai tarsi dar viena mūsų visuomenės stigma ir nepaliesta tema. Visgi svarbu kalbėti apie tai, kad gyvūno galima gedėti, kad vienam gali būti sunku išgyventi netektį. Pavyzdžiui, apie tokią psichologinę pagalbą teko kalbėti ir su veterinarijos klinikomis, kurių įsitraukimas šioje vietoje taip pat svarbus“, – kalba psichologė.

Gedima taip pat, kaip netekus artimo žmogaus

Kalbant apie netektį, psichologijos moksle dažnai remiamasi psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross išskirtomis gedėjimo stadijomis. Jos ne visiems pasireiškia nuosekliai, tačiau kartojasi tiek artimojo, augintinio netekties, tiek darbo ar nutrūkusių santykių atvejais, atkreipia dėmesį M. Motiejūnė.

Netekus gyvūno, pirmiausia patiriamas šokas, prasideda neigimas. Šeimininkas gali netikėti ir nepriimti, kad gresia arba jau įvyko augintinio netektis.

„Šeimininkas gali kartoti, kad dar yra vilties išgelbėti sergantį keturkojį, jeigu jis pabėgęs iš namų, žmogus gali viltis, kad gyvūnas sugrįš. Beje, augintinio netektis nėra vien jo mirtis. Neretai gyvūno dingimas ar pabėgimas gali būti dar skaudesnis, kadangi šeimininkas nežino, kada nustoti laukti ir pradėti gedėti. Jam gali kilti noras vakarais eiti ieškoti gyvūno, neigti, kad jis žuvo ar dingo. Tokia būsena gali trukti net 2–3 mėnesius“, – dėsto M. Motiejūnė.

Šeimininkas gali imti kaltinti ir save, graužtis dėl to, kad gyvūną per vėlai nuvežė pas specialistus, jausti kaltę dėl to, kad per anksti priėmė sprendimą augintiniui taikyti eutanaziją.

Kitas žingsnis – pyktis. Jis kyla supratus, kad dedama per daug vilčių ir jos nepasitvirtina. „Pyktis gali būti nukreiptas į save ar – dažnu atveju – į veterinarijos specialistus. Manoma, kad veterinaras galėjo pasielgti kitaip, taikyti kitokį gydymą.

Šeimininkas gali imti kaltinti ir save, graužtis dėl to, kad gyvūną per vėlai nuvežė pas specialistus, jausti kaltę dėl to, kad per anksti priėmė sprendimą augintiniui taikyti eutanaziją. Pavyzdžiui, man pačiai pyktis vėliau ėmė kilti ir dėl to, kad noriu pamiršti, bet laikausi įsikibusi skaudžių prisiminimų apie iškeliavusį gyvūną. Norėjosi jį lyg ir paleisti, tačiau nebuvo lengva“, – asmenine patirtimi dalijasi M. Motiejūnė.

Tokiu atveju rekomenduojama įsisąmoninti, kad akimirka, kai gyvūno šeimininkas priėmė sprendimus, kėlė stresą ir buvo kupina nežinomybės. „Svarbu suprasti, kad jei tada būčiau žinojęs viską, ką žinau dabar, galbūt būčiau pasielgęs kitaip, tačiau tuo metu iš meilės ir rūpesčio gyvūnu priėmiau patį geriausią sprendimą“, – dėsto psichologė.

Net jei jie yra skaudūs, prisiminimai – būdas išgedėti netektį.

Po pykčio neretai aplanko kaltė. Jeigu gyvūną partrenkė mašina, jis paskendo vandeniui apsėmus namus, šeimininkas gali jaustis prisidėjęs prie augintinio netekties. Galvoje gali kilti nemalonūs vaizdiniai, skaudūs prisiminimai. Jei šeimininkas nematė, kas nutiko jo augintiniui, skaudžius vaizdinius gali piešti vaizduotė: kad pabėgęs gyvūnas kenčia, šaukiasi pagalbos, o šeimininkas yra bejėgis jam padėti.

„Tokiu atveju nereikėtų stabdyti kylančių prisiminimų. Net jeigu jie skaudūs, prisiminimai – būdas išgedėti netektį. Visgi labai svarbu prisiversti prisiminti bent vieną malonią akimirką. Patartina prisiminti dvi nemalonias akimirkas, pavyzdžiui, kaip atsisveikiname su augintiniu ir jam suleidžia medikamentus, o tada galvoti apie tai, kas malonu: kaip kartu ėjome į kavines, bėgiojome parke“, – kalba psichologė.

Siekis neparodyti emocijų veda prie kūno įtampos ir ilgalaikėje perspektyvoje sukelia antrinių, psichosomatinių problemų: ima kamuoti skrandžio skausmai, nemiga, migrena.

Paskutiniai gedėjimo etapai, per kuriuos keliauja šeimininkas, yra sielvartas ir depresija. „Kai sąmoningai suvokiame netektį, paprastai įvyksta emocijų proveržis: rodos, nuolat norisi verkti, bet kur, net prekybos centre ar einant gatve, kyla prisiminimai, apima baimė, kad pradėjęs verkti negalėsiu sustoti ir emocijoms nebus galo.

Tie, kurie išsiverkia ir leidžia sau išjausti sielvartą, galiausiai pasiekia susitaikymą. Pasitaiko atvejų, kai šeimininkai kylančias emocijas stengiasi slopinti, jaučiasi blogai dėl to, kad jau kelintas mėnuo gedi gyvūno.

Greičiausiai tokia reakcija veikia tarsi apsaugos mechanizmas, tačiau siekis neparodyti emocijų veda prie kūno įtampos ir ilgalaikėje perspektyvoje sukelia antrinių psichosomatinių problemų: ima kamuoti skrandžio skausmai, nemiga, migrena. Dėl tokio, atrodytų, paprasto dalyko kaip ašarų sulaikymas vėliau galime sulaukti didesnių problemų“, – kalba M. Motiejūnė.

Kaip reaguoti į frazę „juk tai – tik gyvūnas“

Siekis slopinti emocijas kyla iš visuomenės reakcijų – jei būtų leidžiama gedėti, gedulo nereikėtų slėpti ir gėdytis, sako psichologė: „Jeigu visuomenė palaikytų, duotų laiko atsisveikinti su gyvūnu, tikiu, kad būtų kitaip. Deja, dabar taip nėra. Įdomu, ar darbdavys labai palankiai reaguotų, jei dėl gyvūno netekties paprašytume dienos apmokamų atostogų.“

Neretai vietoj užuojautos dėl gyvūno netekties tenka išgirsti kandžią frazę: „Juk tai tik gyvūnas.“ M. Motiejūnė sako, kad pati girdėdama tokius žodžius jautėsi nepriimta ir nesuprasta.

Atminkite: jeigu jums skaudu, nes jūsų gyvūnas buvo draugas iš išklausytojas, galite jo gedėti lygiai taip pat kaip artimo žmogaus.

„Tikėtina, kad panašūs žodžiai išsakomi tada, kai šeimininkas vis dar išgyvena gedulą. Tokiu metu ir taip trūksta jėgų, o jei dar tenka kovoti su tokiais sakiniais, išnaudojame paskutinius išteklius. Visgi rekomenduojama ne siekti keisti kitų požiūrį, o laiką ir pastangas kreipti į savo būseną.

Tokių žodžių autoriui belieka atsakyti, kad apgailestaujate dėl to, kad šią akimirką jis negali jūsų suprasti. Net girdėdami tokius žodžius atminkite: jeigu jums skaudu, nes jūsų gyvūnas buvo draugas iš išklausytojas, galite jo gedėti lygiai taip pat kaip artimo žmogaus“, – sako M. Motiejūnė.

Pasirengimas priimti naują augintinį

Anot M. Motiejūnės, dažnu atveju augintinio netekę šeimininkai nenori antrą sykį patirti panašaus skausmo, todėl tvirtai apsisprendžia į namus nebepriimti kito gyvūno. Visgi psichologė atkreipia dėmesį, kad tikrasis susitaikymas su augintinio netektimi įvyksta tada, kai esame pasirengę priglausti kitą gyvūną, o atsiminus iškeliavusį keturkojį šeimos narį kyla malonūs prisiminimai, matant jo nuotrauką nebesinori verkti.

Tiesa, naujo nario priėmimas į šeimą turėtų būti gerai apgalvotas žingsnis, kalba M. Motiejūnė: „Jeigu žmogus iš karto po augintinio netekties priglaudžia naują gyvūną, tikėtina, kad šis žingsnis bus tarsi ant žaizdos klijuojamas pleistras – žmogus ieškos šilto, malonaus gyvo padaro, kurį galėtų priglausti.

Tokiu atveju tikėtina, kad naujas augintinis nepalengvins gedėjimo ir net sukels tam tikrą frustraciją, kadangi su juo nepavyks užmegzti tokio paties santykio kaip su iškeliavusiu keturkoju. Net jei gyvūnas bus tokios pačios veislės ar spalvos, reikėtų suprasti, kad į šeimą įsileidžiate kitokį, autentišką augintinį ir su juo užmegsite kitokį ryšį.“