Gyvenimas

2020.08.29 07:00

Seną namelį ant vandens prikėlė antram gyvenimui: prisišvartavo sostinės širdyje ir džiaugiasi ramybe

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.08.29 07:00

Ramybės oazę susikurti galima net gyvenant sostinės širdyje, sako Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė. Jis nusipirko apleistą namelį ant vandens, prikėlė jį antram gyvenimui ir dabar džiaugiasi būdamas Neries bendruomenės ir gamtos dalis. Ryto maudynės ir kava su vaizdu į miesto centrą – taip atrodo sveikuolio dienos naujoje vasaros rezidencijoje.

Namelio Neryje savininkas šypteli – nuo galvon šovusios idėjos įsigyti namelį ant vandens iki minutės, kai rankose jau žvangėjo naujo pirkinio raktai, praėjo lygiai trys dienos.

„Pirmą dieną namelio šeimininkas man pasiūlė jį įsigyti. Antrą dieną nuvykau apžiūrėti, o trečią nusipirkau, – pasakoja S. Dailidė. – Namelis buvo ganėtinai apleistas, tačiau iš pradžių pamaniau, kad pakaks pridėti ranką ir bus galima gyventi.“

Vis dėlto remonto darbai užtruko pusantrų metų ir padirbėta buvo iš peties. Neries užutėkyje esančiame Žirmūnų žiemos uoste stovintį namelį įsigijęs S. Dailidė viską darė savo rankomis: sienose pjovė skyles ir statė naujas duris, namelio vidų iškalė medinėmis lentelėmis, įrengė atskirą patalpą tualetui, perdažė terasą. „Dar sykį pateisinau savo pavardę“, – šypteli S. Dailidė. Tokie darbai – jo aistra.

Pašnekovas pripažįsta, kad remontuojant namelį ant vandens teko pasukti galvą, nes tai ne tas pats, kaip remontuoti butą.

„Remontuojant butą viskas aišku, o čia tarsi namelis, tarsi laivas. Nebuvo su kuo pasitarti, tad nestandartinius sprendimus teko priimti pačiam. Reikėjo įsigyti ir naujų įrankių, bet buvo įdomu. Daug ko išmokau, panaudojau ir anksčiau sukauptas žinias“, – šypsosi S. Dailidė, kiekvieną laisvą pastarųjų metų minutę išnaudodavęs darbams namelyje.

Beje, teko spręsti ir namelio leidimo stovėti Neryje klausimus. S. Dailidė aiškina, kad bet koks statinys vandenyje – ar tai būtų pramoginis laivas, ar plaustas, ar prieplauka – turi būti registruotas. Susiradęs vietą, kurioje nori švartuotis, turi prašyti kranto savininko leidimo. Šiuo atveju teko kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę.

Kol S. Dailidė kalė, pjovė, dažė, jo žmona Aistė rūpinosi namelio jaukumu – rinko sofą, svarstė, kokias užuolaidas kabinti, kur sustatyti gėles. „Aš moku parduoti idėją, – juokiasi S. Dailidė, greitai įtikinęs mylimąją, kad apleistas statinys gali virsti jaukiais vasaros namais. – Ji šia mintimi susidomėjo ir, nors remontas užtruko, matant, kaip viskas kasdien gražėja, žmonos noras niekur neišgaravo.“

Naujam gyvenimui prikeltas namelis Neryje šią vasarą tapo tarsi nedidele šeimos rezidencija. Nors prisišvartavęs pačiame Vilniaus centre, išskirtinis būstas šeimininkams gali pasiūlyti visišką ramybę.

„Atsikeli, gali persisverti per turėklą ir jau plaukioji po Nerį, nereikia net autis batų, – sako kiekvieną rytą mankšta ir maudynėmis pradedantis S. Dailidė. – Tai ir yra vienas geriausių dalykų gyvenant ant vandens.“

Ir nors daugelis tokiomis maudynėmis stebisi – esą Neries vanduo tam netinkamas, S. Dailidė skuba raminti: „Neries vanduo nėra toks purvinas, kaip šnekama. Net plika akimi matyti, kad jis skaidrus, matyti upės dugnas. Pasidomėjus vandens tyrimais taip pat paaiškėjo, kad nėra nieko baisaus. Turime upę, tad tikrai galime ja džiaugtis, leisti laiką paupyje ir maudytis, ypač karštomis vasaros dienomis.“

Dailidžių šeimos namelyje jau spėjo apsilankyti draugai, šeimos nariai. Namelis visiems daro įspūdį ir leidžia pasijusti tarsi VIP ložėje, pasakoja S. Dailidė.

„Vos užėję į namelį visi ima aikčioti – kokia ramybė, romantika. Neseniai lankėsi būrys kolegų. Aptarėme reikalus, suvalgėme arbūzą, o jie niekaip negalėjo atsistebėti nameliu. Lietuvoje tokių namelių nėra daug, nors užsienyje gyvenimą ant vandens yra pamėgę nemažai žmonių“, – kalba namelio šeimininkas.

Nors gimęs ir augęs Vilniuje, S. Dailidė sako labiau esantis gamtos nei miesto žmogus. Gamta jam – ir ramybės oazė, poilsis, laisvalaikis, ir darbas.

„Gamtoje rengiu stovyklas, mokau jaunimą, kaip pažinti gamtą ir ją pamilti. Pats geriausiai pailsiu užsiimdamas aktyvia veikla: plaukiodamas baidarėmis, žaisdamas tinklinį, su kuprine žygiuodamas per mišką. Gamta man – ir laisvalaikis, ir darbas. Visada ieškau progų, kaip joje pabūti kuo daugiau“, – pasakoja S. Dailidė.

Pašnekovas tvirtina, kad aplink besiirstantys kaimynai – bebrai, antys, ūdros – nebaugina. Kol S. Dailidės namelis stovėjo Žirmūnų žiemos uoste, vos nusileidus saulei tiksliai kaip laikrodis pro šalį praplaukdavo bebras. Namelio šeimininkas kas vakarą su juo susimojuodavo.

„Įdomu iš taip arti stebėti laukinį gyvenimą ir jaustis jo dalimi. Gyvūnų bijoti nereikia, labiau saugotis reikia žmonių. O gyvūnai patys mūsų bijo, juk mes esame gamtos svečiai ir savo buvimu neretai juos gąsdiname. Visada sakau, kad svarbiausia – netrukdyti gyvūnams gyventi ir neteršti gamtos“, – kalba S. Dailidė.

Gyvenimą laukinėje gamtoje pašnekovas pažino dar anksčiau – 4 000 kilometrų mindamas iš Vilniaus iki Ispanijos visas naktis praleido palapinėje. „Pradžioje išgirdus kokį garsą gal ir išlįsdavo baimių, bet greitai supratau, kad viskas – tik mano galvoje“, – sako S. Dailidė.

Šiuo metu Vilniaus centre, Neries upėje, prišvartuotas namelis žiemoti grįš į Žirmūnų žiemos uostą. S. Dailidė sako, kad vos apie jį prakalbus norisi apverkti.

„Žirmūnų žiemos uostas – pamiršta ir apleista vieta. Nors taku palei upę ir uostą vaikšto ir sportuoja daug žmonių, jis labai apleistas. O juk galima išpjauti krūmynus, pastatyti šviestuvų, suolelį. Vieta turi daug potencialo, juk jos tikslas – kad laivai ir baržos suplauktų žiemoti ir galėtų slėptis nuo upės ledų, tačiau kol kas uostas atrodo niūriai“, – svarsto S. Dailidė.

Vos už poros kilometrų, Vilniaus centre, gyvenimas Neryje visai kitoks: plaukioja laiveliai, katamaranai, iš kurių garsiai sklindanti muzika signalizuoja, kad švenčiami bernvakariai ar mergvakariai, žmonės irstosi irklentėmis, baidarėmis. „Kol negyvenau Neryje, nežinojau, kad čia verda toks gyvenimas“, – šypsosi S. Dailidė.

Jis puikiai sutaria ir su kaimynais – katerius ir laivus nuomojančia įmone. Prie jų prieplaukos prišvartuotas ir S. Dailidės namukas. „Esame tarsi mini Neries bendruomenė, – sako pašnekovas. – Na, o jeigu gyvenimas šalia aktyvių kaimynų taps pernelyg triukšmingas, ne bėda – išplauksime kur nors kitur.“