Gyvenimas

2020.08.17 12:46

Ne mokslo rezultatai, o dėmesys vaiko emocijoms padės suprasti, kad metas keisti mokyklą

Aušra Mockuvienė, Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė2020.08.17 12:46

Rugpjūtis – ne tik paskutinis vasaros atostogų mėnuo, bet ir vaikams vis dažniau užduodamas klausimas: ar pasiilgai mokyklos? Atsakymo variantų nėra daug, ir jei išgirstame „ne“, ar visada tai reiškia vaiko nenorą mokytis ir ruošti namų darbus? Kada „ne“ arba nebylus patylėjimas nudelbus akis signalizuoja apie rimtesnius pavojus santykiuose su mokykla, klase ar mokytoju?

Apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, jei vaikas nenori eiti į mokyklą dėl rimtesnių priežasčių nei tingėjimas, ar mokyklos keitimas vaikui tikrai yra skausminga patirtis, o jei mokyklą nutarta pakeisti, kaip tėvams palengvinti šį procesą, pasakoja Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė. Taip pat savo patirtimi dalinasi mamos, kurios priėmė nelengvą sprendimą pakeisti vaikų mokyklą pradinėse klasėse.

Iš vaiko elgesio sprendžiama apie jo emocinę būklę

Psichologė Aušra Mockuvienė pranešime žiniasklaidai teigia, kad pirmasis indikatorius, parodantis vidinę pradinuko būklę, apie kurią jis dar nemoka papasakoti žodžiais, yra jo elgesys. Visiems vaikams pasitaiko dienų, kai pasikeičia nuotaika, pritrūksta miego ar neramina konfliktas su draugu, tačiau jei liūdesys, pyktis, sudirgimas tampa nuolatiniais vaiko palydovais, tai rodo, kad jo viduje vyksta kažkas rimto.

„Tada uždari vaikai dar labiau užsisklendžia, atsiriboja, aktyvesni slopinančias emocijas gali išreikšti per pyktį, stumdymąsi ir pan. Tokiu atveju svarbu, kad tėvai apsilankytų mokykloje, kalbėtųsi su mokytoja, dalyvautų pamokose. Užmegzti nuoširdų pokalbį su mokytoja būtina, nes taip lengviau pamatyti, kas vyksta klasėje, suprasti, ar mokytojos, mokyklos vertybės atitinka tėvų vertybes“, – apie pirmuosius pagalbos vaikui žingsnius pasakojo A. Mockuvienė.

Virginija Andziulevičienė pati patyrė, ką reiškia pasikeitęs vaiko elgesys dar nebaigus pirmos klasės. Sėkmingai išleidusi vyresnįjį sūnų į mokyklą, su jaunesniuoju sūnumi ji išgyveno visiškai kitokius pirmuosius mokslo metus.

„Ilgai netruko, kai pamačiau, kad mano sūnus tapo irzlus, įsitempęs, pervargęs. Išaugo jo agresija, įvairios baimės. Kai mokykloje pasikalbėjau su mokytoja, nustebau, kad ji skatino vaikus žaisti žaidimus mobiliuosiuose telefonuose. Pasirodo, mokytojai buvo svarbiausia, kad vaikai neišdykautų.

Gan greitai pamačiau, kad mokytoja nenori spręsti problemų, nesigilina į situaciją, tiesiog atidirba tai, kas jai priklauso ir tiek“, – nusivylimo neslėpė moteris. Nors jaunesnysis sūnus per vasaros atostogas kiek atsigavo, V. Andziulevičienė su nerimu laukė rudens. Į kitą klasę vaiko perrašyti nepavyko, o naujos mokyklos paieškos užtruko.

Įsiklausykite į vaiką, o ne priimkite sprendimą iš galvos

Būtent dėmesys vaiko emocijoms, o ne mokslo rezultatai turi būti lemiamu veiksniu, kada verta rimtai svarstyti apie mokyklos pakeitimą. Kad geri pažymiai bei pažanga mokymęsi yra geros emocinės vaiko būklės pasekmė, pritaria ir psichologė A. Mockuvienė. Pasak jos, jei vaikas mokykloje nuolat blogai jaučiasi, tai gali užgožti tokius dalykus kaip smalsumą, norą gilintis, gebėjimą susikaupti ir girdėti, kas vyksta klasėje.

Priklausomai nuo charakterio, vaikas gali pradėti fantazuoti, užsisklęsti, o aktyvesnis – elgtis destruktyviai. „Abiem atvejais toks elgesys rodo, kad vaikas turi stiprių emocijų ir nežino, ką su jomis daryti. Taip jis bando atkreipti į save dėmesį. Tėvų jautrumas tampa labai svarbiu. Būtina įsiklausyti į vaiką, o ne priimti sprendimą iš galvos numatant situaciją bei aplinkybes“, – pabrėžė A. Mockuvienė.

Ar galima vaiką palikti pakentėti?

Sprendimo keisti mokyklą nereikia priimti skubotai. Normalu, jei vaikui mokykloje iškyla viena ar kita situacija. Pirma reikia kalbėtis, ieškoti išeičių, veikti – taip situacija gali tapti vertinga pamoka. Tačiau jei vaikas nuolat blogai jaučiasi mokykloje, nesutampa tėvų ir mokyklos vertybės, jei jam netinka mokymo pobūdis, tempas, pats mokytojas, tuomet, pasak psichologės, negalima vaiko palikti, kaip dažnai sakoma, pakentėti.

Psichologė tvirtina, kad toks tėvų elgesys gali palikti labai skaudžių pasekmių: „Savo darbo praktikoje gan dažnai susiduriu su suaugusiais, kurie blogai jautėsi mokykloje, tačiau tėvai nesutiko jos pakeisti dėl tolimesnių atstumų, su mokyklos paieška susijusių rūpesčių ir kt.

Tuomet vaikas paliekamas kasdieninėje kančioje, gauna nuolatinę neigiamą patirtį, kurioje skaudžiausios yra patyčios. Jos labai apsunkina santykių su žmonėmis kūrimą. Tampa sunku pasitikėti savimi ir kitais, nes vaikas patiria, kad bendraamžiai yra pavojingi, kad santykiai – nesaugūs. Vaikas užauga pilnas daugybės ribotų įsitikinimų, kuriuos paskui būna nelengva pakeisti.“

Vienas svarbiausių kriterijų renkantis mokyklą – pedagoginiai metodai

Gintė Zurbaitė-Butkuvienė prisimena, kad jų šeimai sprendimas pakeisti pirmoko sūnaus mokyklą pareikalavo daug stiprybės ir emocijų. Abu tėvai svajojo, kad vaikas toje pačioje mokykloje mokytųsi nuo pirmos iki paskutinės klasės. Kitu atveju tai atrodytų lyg didžiulė nesėkmė. Deja, nutiko priešingai.

„Mums patiko ankstesnės mokyklos vieta, jaukumas, draugiška aplinka, tačiau netrukus supratome, jog nepakankamai įsigilinome į mokykloje naudojamus pedagoginius metodus. Labai svarbu, kad sutaptų tėvų ir mokyklos ugdymo tikslai, kelias, link kurio einama, kas tuo keliu veda. Tai buvo kertiniai skirtumai, dėl kurių pradėjome ieškoti kitos mokyklos“, – pasakojo pašnekovė.

Šeima ilgai nedelsė, nes, įpusėjus pavasariui ir draugiškai išsiskyrus su ankstesniaja mokykla, jų sūnus jau sėdėjo naujoje klasėje: „Šįkart nesidrovėjome daug klausti, gerai apsvarstėme, ar vaikas gebės pats nuvažiuoti iki mokyklos. Sūnus greitai susirado draugų (tai buvo pagrindinė jo nerimo priežastis), o mums priimtinas dienos ritmas, mokytojų požiūris į vaiką ir jo raidą padėjo išspręsti iškilusias problemas.“

Vaiko adaptacija lengvesnė, kai tėvams aiškios mokyklos keitimo priežastys

Tėvams yra svarbu išsiaiškinti apie mokyklos, mokytojos vertybes, nes taip išvengiama dalies sudėtingų situacijų. Psichologė A. Mockuvienė pataria: „Net jei suklydote rinkdamiesi mokyklą, pripažinkite sau tai, ir nesugraužkite. Jūs negalite pakeisti mokyklos vertybių ar pačios sistemos.

Bet jei aiškiai žinote atsakymą, kodėl keičiate mokyklą savo vaikui, jam tai daug lengviau paaiškinsite, išklausysite, pabūsite su jo emocijomis. Taip, vaikas adaptacijos neišvengs, tačiau ilgainiui viskas bus gerai, nes vaikas perėjo į saugesnę aplinką.“

V. Andziulevičienė teigia, kad būtent skirtingas mokymo būdas ir vertybės padėjo jai apsispręsti leisti savo jaunėlį į kitokios pedagoginės krypties mokyklą.

„Pamenu, nuvykau į Vilniaus Valdorfo atvirąją mokyklą pasikalbėti. Ką pirmiausia ten pamačiau? Ogi vaikus – laisvus, drąsius, mandagius, nebijančius pasakyti savo nuomonę. Tokius vaikus mačiau pirmąkart gyvenime, nes jie buvo toks ryškus kontrastas su ankstesniąja mokykla. Man nebeliko jokių abejonių“, – prisimena moteris.

Nors pirmieji metai naujoje mokykloje nebuvo lengvi, V. Andziulevičienė džiaugiasi pokyčiais: ramesniu, atsipalaidavusiu, pasitikinčiu savimi ir mąstyti besimokančiu sūnumi. „Beje, tai pastebėjau ne tik aš, bet ir seneliai!“ – su šypsena pridūrė pašnekovė.

Taip pat skaitykite