Gyvenimas

2020.08.14 13:05

Ar reikia bijoti prisirišti prie savo terapeuto?

Aušra Mockuvienė, Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė2020.08.14 13:05

Dažnai ilgalaikės terapijos metu kyla klausimas, kas bus, jei per daug prisirišiu prie savo terapeuto, ar tuomet prarasiu savarankiškumą, autonomiją ir tapsiu priklausomas?

Prieš kurį laiką aptikau atsakymą į šį klausimą, ir tame atsakyme teigiama, kad prisirišimo jausmas terapijos metu– tai priklausomybė, kurios reikia vengti, kad jis reiškia, jog terapeutas jumis manipuliuoja, tikslingai siekia pririšti prie savęs ir padaryti priklausomu, nes taip uždirba pinigus, pranešime žiniasklaidai rašo A. Mockuvienė.

Taip pat pastaruoju metu ne vienas pokalbis su klientais ir pažįstamais žmonėmis vyko būtent apie tai. Apie tai, kaip baisu ir jautru pajusti, kad prisirišu, apie tai, kad prisirišimo jausmas gali būti nesavarankiškumo ženklas, apie svarstymus, kad galbūt toks jausmas rodo, jog reikia nutraukti terapiją.

Prieraišumo išgyvenimas išties gali keliauti kartu su įvairiomis baimėmis: kad prarasiu savo savarankiškumą, kad tapsiu priklausomas, kad mane gali per daug paveikti to svarbaus kito žodžiai, gestai, veiksmai, reakcijos ir t. t.

Kai žmogaus artimų ryšių patirtis yra neigiama ar prieštaringa, kurti santykį ir prisileisti kitą pernelyg arti tampa itin gąsdinančiu patyrimu. Net jei tuo pačiu metu tai yra patyrimas, kurio žmogus labai alksta. Juk mums visiems reikia artimo ryšio.

Sužeistas pasitikėjimas

Jei Jūsų pasitikėjimas artimais žmonėmis buvo stipriai sužeistas, prisirišimo išgyvenimas labiau asocijuosis su žalojančia priklausomybe ir nesaugumu nei su malonia ir trokštama patirtimi. Gali būti, kad patyrėte, jog kai prie žmogaus prisiriši, kai juo pasitiki – jis tave išnaudoja, žemina, kontroliuoja, išduoda, kritikuoja, juokiasi, palieka ir pan. Tokios patirtys neretai išmoko saugotis: neprisileisti per arti, neprisirišti, nekurti svarbių santykių, neatsiskleisti, ar bent jau neatnešti viso savęs į kuriamą ryšį. Ir tai suprantama. Prisirišant patiriama baimė taip pat visiškai suprantama. Kai kitas man tampa svarbus, jis ar ji gali sužeisti.

Atsiribojimo kaina

Visgi, įpratus prie tokių santykių, neretai nebesimato kainos, kurią už juos tenka sumokėti. Kaina gali būti įvairi: nuolatinis vienišumo jausmas, liūdesys, pyktis, dirglumas, beprasmybės ar tuštumos išgyvenimas, įvairios baimės, nerimas, panikos atakos, depresija, psichosomatiniai simptomai ir t. t. Tai jausmai, būsenos ir patirtys, kurios iš pirmo žvilgsnio gali neatrodyti susijusios su svarbių santykių gyvenime vakuumu. Visgi vidinė realybė yra tokia – kai nepatenkini svarbių poreikių, tai neišvengiamai turi pasekmių. Dilema gali būti labai aštri: gyventi saugiame vakuume ar rizikuoti, kad skaudės?

Išeitis

Visgi išeitis iš šios dilemos nėra rinktis vieną iš dviejų blogybių: vienišumą arba priklausomybę. Išeitis – mokytis kurti tokius santykius, kad derėtų abu poliai, kad neturėčiau rinktis – kitas arba aš. Tokius santykius, kad tilptų ir kitas, ir aš. Tai gebėjimas būti susijus svarbiais intymiais saitais ir išlaikyti savo autonomiją vienu metu.

Saugus prieraišumas -– savarankiškumo pagrindas

Daugelis psichoterapijos mokyklų vienaip ar kitaip remiasi mintimi, kad žmogaus santykis su savimi ir galų gale jo savarankiškumas gimsta iš santykio su kitu, kitaip tariant, iš prisirišimo. Ar bent jau neprieštarauja šiai minčiai.

Kelias į savarankiškumą ir sveiką, brandų gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo gyvenimu eina per prisirišimą. Tačiau ne bet koks prisirišimas tinka. Reikia saugaus ryšio.

Daugeliui gali būti girdėti terminai saugus arba nesaugus prieraišumas. Prisirišimas prie kito žmogaus, kuris tave mato, girdi, atspindi, atliepia, yra bazinis visų mūsų poreikis. Puiku, jei jis gerai atlieptas kūdikystėje ir vaikystėje. Tačiau daugeliui tai nenutinka. Tokiu atveju žmogus būna patyręs vieną ar kitą nesaugaus prieraišumo formą. O to pasekmės – arba negebėjimas atsirinkti, su kuo kurti santykį ir įsikibimas į žalojančius ryšius, arba toks nesaugumas, kad žmogus negali atsipalaiduoti ir kurti santykio net tuomet, kai yra pakankamai saugu.

Taigi – prisirišimas ne tik natūralus procesas, bet ir pirminis poreikis, kuris yra augimo pagrindas.

Kai jis rimtai pažeistas, svarbiausias darbas su terapeutu – užmegzti saugų ryšį. Tenka iš naujo mokytis pasitikėti, pajusti prisirišimą, galėti jaučiant jį išbūti ir atsipalaiduoti. Tik jausdami tokį ryšį galime patirti bei nuveikti sau svarbius dalykus ir įgyvendinti savo terapinius tikslus. Žinoma, gali būti ir taip, kad šis gebėjimas išlaikyti saugų santykį ir kartu neprarasti savęs ir bus svarbiausias jūsų terapinis pasiekimas.

Gydyti sužeistą ryšį – užtrunka

Taip pat svarbu žinoti ir tai, kad atkurti pažeistą ar niekada neįvykusį saugų ryšį yra ilgalaikis procesas, kuris iš tiesų gali trukti ne vienerius metus. Šis laikas skirtas svarbiems ir lėtiems procesams. Ne paviršutiniškiems, bet giliems ir ilgalaikiams pokyčiams. Naivu manyti, kad ilgalaikiai asmenybės pokyčiai gali įvykti greitai ir lengvai, psichologui ar psichoterapeutui pamojus burtų lazdele ar išmokius kelių puikių technikų.

Vienas iš mūsų gyvenimo paradoksų yra tai, kad turime mokėti būti tiek vieni patys su savimi, tiek išlaikyti ryšius su kitais. Vienu metu galime būti ir prisirišę, ir autonomiški. Tačiau tam, kad išmoktume užmegzti atjaučiantį, mylintį ir rūpestingą ryšį su savimi, turime jį kur nors patirti. Patirti tokį ryšį su profesionaliu, jautriu ir išmanančiu savo darbą terapeutu – tikrai puiki galimybė ir dovana sau pačiam, rūpinantis savo ateitimi ir gyvenimo kokybe.

Saugiai prisirišti prie terapeuto ar prie kito mylimo ir rūpestingo žmogaus – tai lygiai tiek pat kelias į save, kiek ir kelias į kitą.

Terapijos metu visada iš anksto žinome, kad anksčiau ar vėliau ji baigsis. Tai nėra savitikslis procesas. Tai santykis, kurio tikslas – gebėti kurti gyvenimą ir spręsti sunkumus už terapijos ribų. Nuo terapijos tikslų ir kliento poreikių priklauso, kiek laiko reikės jiems pasiekti. Jei tikslai dideli, nesitikėkite jų greitai pasiekti.

Tad jei santykis su terapeutu:

– geras, jautrus, jei jaučiate, kad pokyčiai vyksta, nors ir labai lėtai;

– jei pradedate net ir po truputį geriau suprasti, kas ir kodėl su jumis vyksta;

– jei palaipsniui pradedate susieti savo anksčiau neaiškias būsenas, veiksmus su savo jausmais, vidiniais impulsais ar procesais;

– jei dar po kurio laiko pradedate matyti, kad bent kiek labiau galite rinktis, labiau mokate iš savo būsenų išlipti;

– jei pastebite, kad sunkumai yra retesni ar ne tokie užvaldantys;

– jei pasitikite savo terapeutu, galite su juo kalbėti apie tai, kas jums terapijos proceso metu tinka ir kas netinka;

tuomet būkite kantrūs. Dirbate labai rimtą vidinį darbą. Dažniausiai jam reikia daug laiko. Neretai tai procesas, kurio metu tenka sutvirtinti ar net pastatyti iš naujo pačius pamatus. Ant šių pamatų vėliau daug tvirčiau gyvensis.