Gyvenimas

2020.08.14 05:30

56-erių Judita metė darbą ir iš uostamiesčio persikėlė į provinciją: nežinau, iš kur man tokia laimė

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.08.14 05:30

Sulaukusi 56-erių, klaipėdietė Judita Šličiūtė-Jurevičienė metė darbą, persikraustė į kitą Lietuvos kraštą ir kartu su vyru pradėjo įsirengti naują namą. Moteris laimę surado daugiau nei aštuonių šimtmečių istoriją skaičiuojančioje Žagarėje: 36-erius metus dirbusi slaugytoja, dabar Judita vietos moterims rengia sporto užsiėmimus ir džiaugiasi namais vadindama kraštą, į kurį atvyko tesėdama vyrui duotą pažadą.

Portalui LRT.lt pasakodama apie pastarųjų metų gyvenimo pokyčius, 57-erių Judita šypsosi ir, tarsi pačiai būtų sunku patikėti, purto galvą: juk aš Klaipėdai buvau krauju pasirašiusi.

„Gyvenome keturių kambarių bute, su vyru išauginome penkis vaikus, o tada jis prisiminė savo seną norą gyventi nedideliame miestelyje. Kol vaikai buvo maži, vyrui kartojau: „Brangusis, būk geras, kol auga vaikai, niekur nevažiuokime. Juk jiems ir mokykla, būreliai, repeticijos… O kai vaikai užaugs, seksiu paskui tave“, – vyrui Algirdui duotą pažadą prisimena Judita.

Gargždai, Salantai, Kretingalė – atrodytų, vietų, kviečiančių pabėgti nuo uostamiesčio šurmulio, netrūksta ir aplink Klaipėdą. Visgi didžiąją gyvenimo dalį Klaipėdoje praleidusio Algirdo širdį pakerėjo Latvijos pasienyje ne vieno šimto metų istoriją skaičiuojanti Žagarė, nuo uostamiesčio nutolusi kone per 200 kilometrų.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

„Mūsų draugai iš Tverų Žagarėje nusipirko sodo namą. Atvažiavome apžiūrėti jų naujo būsto, pavalgėme dešrelių, išgėrėme kavos ir išėjome pasivaikščioti. Pirmoji man į galvą šovusi mintis apie miestelį – kaip Baltarusija tarybiniais metais!

O mano vyras žvalgosi, eina prie vienos lentelės, prie kitos lentelės... Čia gyvas muziejus, sako, koks įdomus miestas, kokie dideli medžiai! Ir tada jis tvirtai pareiškė: jei gyvensiu miestelyje, tai tik šiame“, – apie Žagarei iš pirmo žvilgsnio gimusią vyro meilę pasakoja Judita.

Kol vyšniomis garsėjantį kraštą į širdį įsileido pati, Juditai prireikė šiek tiek daugiau laiko, tačiau ir ją miestelis apžavėjo visai netrukus.

Pirmoji man į galvą šovusi mintis – kaip Baltarusija tarybiniais metais!

Užkūrus seno namo krosnį, sušilo ir širdis

2018 m. žiemą klaipėdiečių šeima į Žagarę atvyko pasitikti Naujųjų metų. Apsistoję sename draugų name, jie pasikūrė krosnį. „Tada kažkaip viskas ir sušilo: ir aplinkui, ir viduje. Išėjome dar kartą pasivaikščioti, atšventėme Naujuosius ir sugrįžę į Klaipėdą pradėjome pardavinėti savo namus“, – pasakoja Judita.

Butą uostamiestyje šeima pardavė greitai, tačiau namo Žagarėje šeimai teko gerai paieškoti, mat internete nepavyko rasti daug nekilnojamojo turto skelbimų.

„Savo 1890 m. pastatytą namą radome tiesiog vaikščiodami po miestelį ir namo lange pamatę užrašytą numerį. Pradžioje metus gyvenome tame sename draugų name su krosnimi. Pirmuosius dešimt mėnesių buvo tikra romantika, bet paskui toks gyvenimas pradėjo įkyrėti, todėl darėme spurtą ir birželio pradžioje įžengėme į naujus namus“, – prisimena Judita.

Gyvenau labai intensyvų gyvenimą ir nė pati nesupratau, kaip smarkiai buvau nuo jo pavargusi.

Darbovietę paliko po 36-erių metų

Klaipėdos universitetinės ligoninės Kardiologijos skyriuje Judita net 36-erius metus dirbo medicinos slaugytoja. Po šitiek metų, kaip sako pati pašnekovė, darbovietėje ne tik užaugini žiedus, bet ir giliai suleidi šaknis.

„Gyvenau labai intensyvų gyvenimą ir nė pati nesupratau, kaip smarkiai buvau nuo jo pavargusi. Tekdavo dirbti ištisas paras, ligoninę atidarydavau ir namuose: jei kas iš pažįstamų ar artimųjų pradėdavo bloguoti, karščiuoti, tuoj pat į rankas čiupdavau lašelinę ir lėkdavau jų slaugyti.

Visgi su amžiumi man pačiai ėmė daugėti sveikatos problemų. Turėjau skydliaukės bėdų, susirgau autoimunine Greivso liga, prasidėjo glaukoma, o viską vainikavo man iškritus iš hamako išniręs kairysis petys.

Išėjau iš darbo, nes tiesiog nebegalėjau visko pavežti, bet ilgą laiką išgyvenau šoką – juk teko atsisveikinti su specialybe, kuriai atidaviau šitiek savo gyvenimo metų. Tris mėnesius pragulėjau horizontalioje padėtyje, kol vieną dieną man toptelėjo mintis: nejaugi visą gyvenimą ir gyvensiu su skausmu? Ne, nesutinku“, – dieną, kai nutarė keisti gyvenimą, prisimena Judita.

Tada moteris internete pradėjo žiūrėti įvairius pratimus, skaudantį petį ėmė mankštinti. Kūnas už pastangas padėkojo – skausmas aprimo, o Judita įsitikino: sportas turi magiškų gydymo galių.

Labai noriai mokiausi, tačiau iš pradžių ramybės nedavė vidinis balsas: bėk kuo greičiau, kol neapsikvailinai.

Darbo biržoje užsirašė į sveikatingumo trenerių kursus

Netrukus Judita feisbuke pamatė, kad Lietuvos sporto akademija užsiregistravusiesiems darbo biržoje rengia sveikatingumo trenerių kursus.

„Pamaniau, kad viskas labai susiję: aš – slaugytoja, kursai – sveikatingumo, nors išties net nesupratau, kur papulsiu. Pirmadienį užsiregistravau darbo biržoje, o penktadienį gavau siuntimą į Kaune vykstančius trijų mėnesių kursus.

Pirmiausia mokiausi teorijos, vėliau metus atlikau praktiką viename sporto klube Klaipėdoje. Labai noriai mokiausi, tačiau iš pradžių ramybės nedavė vidinis balsas: bėk kuo greičiau, kol neapsikvailinai. Juk aplink vien gražus ir sportiškas jaunimas, o čia sportuoti ir dar mokyti kitų atėjo keturių anūkų babytė“, – juokiasi nelengvą pradžią prisiminusi Judita.

Pirmuoju kvalifikuotos sveikatingumo trenerės klientu tapo juosmens ir kelio skausmais besiskundžiantis Juditos vyras. Moteris sutuoktinį patikino, kad, laikantis tinkamos sporto programos, po trijų savaičių jo skausmai išnyks.

„Nebeskaudėjo jau pirmos savaitės pabaigoje, – šypteli Judita. – Žmogaus kūnas, raumenys, judesys man tokia fantastika, tokia Dievo dovana! Supratau, kad noriu ir kitiems padėti ją atrasti ir ja pasidžiaugti.“

Supratau, kad nieko nebus, tad nuėjau tiesiai pas miesto seniūną ir pasakiau, kad norėčiau sportuoti su moterimis, kurios išgyvena menopauzę, patiria daug streso.

Prašyti sporto salės nuėjo tiesiai pas seniūną

Nieko nelaukusi, jau pirmąją gyvenimo Žagarėje vasarą Judita subūrė kelių pažįstamų grupelę ir lauke, aikštelėje su vaizdu į seną Raktuvės gatvėje stūksantį malūną, pradėjo jiems vesti sporto užsiėmimus.

„Taip ir sportavome visą vasarą, bet atėjo rugsėjis, pasidarė šalta. Nors pasiklodavome antklodes, vienai moteriai ėmė skaudėti nugarą. Supratau, kad nieko nebus, tad nuėjau tiesiai pas miesto seniūną ir pasakiau, kad norėčiau sportuoti su moterimis, kurios išgyvena menopauzę, patiria daug streso. Seniūnas atsidarė stalčių, ištraukė raktą ir atvedė mane tiesiai į sporto salę, joje sportuojame iki šiol“, – džiaugiasi Judita.

Šiuo metu jos vedamas treniruotes pakaitomis lanko 28 moterys, į mankštas suvažiuoja ir aplinkinių kaimų gyventojos. Kad Žagarėje vakarais skamba muzika ir gerą nuotaiką skleidžia trenerė Judita, moterys, kaip gana įprasta miesteliuose, sužino iš lūpų į lūpas.

„Moterys man vis dėkoja, bet aš skubu dėkoti joms – tai jos yra mano dovana. Įsivaizduojate, viena ateina su žoliapjove nupjovusi hektarą žolės, kita nuravėjusi dešimtis vagų – ir dar atbūna visą treniruotę! Visos jos tarsi atskiros valstybės, galėčiau valandų valandas kalbėti apie kiekvieną iš jų. Kai susitikome, visas nufotografavau, surašiau duomenis, po metų bus įdomu pamatyti, kaip visos pasikeitė“, – šypsosi Judita.

Visada kartoju, kad kojos jus visą gyvenimą nešė, tad man jokių blogų žodžių apie namuką, kuriame gyvenate.

Pasportuoti galima vos už eurą

Judita pasakoja, kad moterų sporto salėje galioja viena taisyklė – negalima savęs kritikuoti. „Pas mus draudžiami žodžiai „negaliu“, „nemoku“, „neišeina“, „trukdo pilvas ar kojos“. Visada kartoju, kad tos kojos jus visą gyvenimą nešė, tad kad man jokių blogų žodžių apie namuką, kuriame gyvenate!

Kūnu reikia rūpintis, nes kai juo pasirūpini, susitvarko ir kiti dalykai. Sportas išstumia emocinį stresą, organizmas pasipildo nauju krauju ir idėjomis, o nesustingusį kūną ir senatvė ištinka vėliau“, – įsitikinusi Judita, pati be vargo padaranti špagatą.

Beje, sporto užsiėmimus ji veda beveik neatlygintinai. Po treniruotės moterys į indelį sumeta po eurą, už surinktus pinigus Judita nuperka sporto reikmenų, pati ir salę tvarko. Ateityje trenerė į sporto salę svajoja prikviesti ir vyrų – šypteli, kad būtų įdomu pažiūrėti, kas galėtų pasididžiuoti didesne ištverme.

Nors vaikystėje buvau pasiligojusi ir, ko gero, persirgau visomis įmanomomis ligomis, nuo pat mažens buvau tikra drąsuolė.

Vyras ir vaikai į pokyčius reagavo tyliai

Judita pasakoja, kad į jos virsmą tiek vyras, tiek vaikai reagavo ramiai – jie viską stebėjo iš šalies. „Vaikai su vyru viską stebėjo tyliai. Mama yra mama, jie pripratę, kad aš visur kišu nagus: jaunystėje važinėjau motociklu, o užaugus vaikams visi kartu šokome parašiutais. Nors vaikystėje buvau pasiligojusi ir, ko gero, persirgau visomis įmanomomis ligomis, nuo pat mažens buvau tikra drąsuolė“, – prisipažįsta Judita.

Galbūt todėl ir šįkart, leisdamasi į naują gyvenimo nuotykį, ji patikėjo vyro žodžiais, kad viskas bus gerai. „Atsekiau paskui vyrą į jo svajonę, tačiau atvykusi į Žagarę patekau ir į savo svajonę. Juk ateina laikas, kai pajauti, kad nebepajėgi nešti krūvio, kurį nešei, o tada renkiesi: arba neši toliau, kol subyrėsi, arba dairaisi kitos išeities.

Atsigręžusi suprantu, kad tiesiog ėmiau ir pasidaviau gyvenimui, nes nebeturėjau sveikatos dirbti dienomis ir naktimis, nebenorėjau nieko niekam įrodinėti. Pagaliau išdrįsau gyventi sau, dirbti ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad noriu.

Viską paleidusi supratau, kad žmogus savo vaga turi atitekėti ten, kur jam skirta vieta. Jei iš galybės kelių patenki į savąjį, tau belieka džiaugtis, spinduliuoti ir tuo dalytis su kitais. Nežinau, iš kur man tokia laimė“, – atsargiai šypsosi Judita.

Jei iš galybės kelių patenki į savąjį, tau belieka džiaugtis, spinduliuoti ir tuo dalytis su kitais. Nežinau, iš kur man tokia laimė.

Prigimtis – padėti kitiems

„Dabar esu bendruomenės dalis“, – su pasididžiavimu sako Judita ir tikina, kad nuo tos dienos, kai sukirto rankomis ir pardavė butą, nė kiek nesiilgi nei jūros, nei Klaipėdos triukšmo, spūsčių, perpildytų autobusų ir suirzusių žmonių. Moteris džiaugiasi, kad mažame miestelyje visi vieni kitus pažįsta, sveikinasi. Pasak jos, čia išnyksta sienos ir socialinės ribos.

Bendruomeniškumo jausmas Juditą bene labiausiai ir žavi, tad ir salė, kurioje ji sportuoja su moterimis, labiau primena ne sporto klubą, o bendruomenės namus. Štai vienintelį salėje esantį treniruoklį Juditai perleido kaimynystėje gyvenantis žagarietis Dainius. Mainais už dovaną moteris jam įteikė salės raktus – kada panorėjęs, jis su šeima gali ateiti pasportuoti.

Klausantis Juditos labai greitai tampa aišku, jog jos noras dalytis ir padėti kitiems yra jos gyvenimo aistra. Šiuo metu laisvalaikiu moteris savanoriauja Nacionalinio sveikatos centro karštojoje linijoje, ji telefonu teikia paramą COVID-19 galėjusiems užsikrėsti žmonėms.

„Telefonu bendrauju su žmonėmis, kurie sugrįžo iš užsienio, turėjo kontaktų su užsikrėtusiaisiais, koronaviruso atvejų pasitaikė jų darbe ir pan. Stengiuosi žmones nuraminti, paguosti, o drauge nusiraminu pati.

Iš septyniasdešimties asmenų, su kuriais bendravau, užsikrėtusieji buvo tik du. Ačiū Dievui, jų simptomai nebuvo sunkūs. Iš Baltarusijos sugrįžusiai merginai tris dienas buvo pakilusi temperatūra, jos tėčiui buvo sutrikę skonio receptoriai. Po tokių pokalbių sužimba viltis, kad viskas nėra taip baisu, kaip atrodo“, – mintimis dalijasi Judita.

Atsikrausčius į 23 arų sklypą pradžioje buvo baugu. Aplink plytėjo baisia žole apaugę dirvonai, senas sodas.

Gyvenimas kaimiškų malonumų apsuptyje

Buvusi, kaip pati sako, betono vaikas, šiandien Judita mėgaujasi visais kaimo malonumais – prižiūri nemažą namų teritoriją, miestelyje apsirūpina kaimiška grietine, pienu, kiaušiniais, vištiena.

„Atsikrausčius į 23 arų sklypą pradžioje buvo baugu. Aplink plytėjo baisia žole apaugę dirvonai, senas sodas. Pasikvietėme traktorių, viską išarėme, išpurškėme, išdraskėme, dabar aplink namus žaliuoja pieva“, – apie prisijaukintą egzotiką – lauko darbus – su šypsena pasakoja Judita.

Į pasisakymus, kad namus statyti reikia tol, kol jauni, Judita tik numoja ranka: „O mes naujuose namuose leisime senatvę.“ Beje, palėpėje moteris svajoja įrengti ir svečių kambarį. „Priklosiu čiužinių, galės apsistoti svečiai, atvykę į Žagarės vyšnių festivalį“, – sako Judita.

Taip pat skaitykite