Gyvenimas

2020.08.07 18:37

Marius Čepulis. Pasivaikščiojimas rugpjūčio laukais

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.08.07 18:37

Šiltas, vaiskus rugpjūčio vakaras pranašauja, kad naktį bus vėsoka, bet kol kas labai maloniai šilta. Toli dulkių debesyse paskendę laukai ūžia nuo kombainų. Mat, pasižiūrėję prognozes, ūkininkai skuba nuimti nugulusių javų derlių. O debesų plunksnos tikrai nežada vaiskių ir ramių orų.

Čia kol kas ramu ir santykinai tylu. Virš saulės nutviekstų palaukės augalų kyla būriai įvairiausių vabzdžių. Grūda čiulkinį smulkučių uodų būreliai, chaotiškai malasi besiporuojantys ilgakojai uodai, saulėje blizga įvairiausios musės ir žirgeliai su paskutinio nektaro prisisiurbt skubančiomis kailiniuotomis kamanėmis.

Net iš kažkur atsiradę pavieniai lašalai it baltai apsirėdę balerūnai išskėtę„uodegas“ šokinėja aukštyn ir žemyn. O dar visą tą saulėje spindintį krebždesį užpildo lengvai sklandantys usnių ir kitų gėlių pūkai.

Šiuo vaizdu gėriuosi ne tik aš. Iš gretimo miškelio išlenda taškuotais kailiukais pasipuošusių danielių būrelis. Kiek toliau kyšteli raguotą galvą stirnos patinas. Jis intensyviai uodžia orą, žemę, augalus. Gal vis dar ieško kokios norinčios giminę pratęsti ir, neduokdie, neapvaisintos mylimosios.

Šalia laukan išeina ir stirna mama su dviem strakaliukais. Strakaliukai paaugę, sustiprėję, bet vis dar negali susivaldyti ir nei iš šio nei iš to pradeda duotis, lakstyti ratais, keldami į saulės šviesą dar daugiau dulkių ir nepatenkintų vabzdžių.

Patinas pasuka toliau nuo įsisiautėjusių mažių. Stirna ji palydi žvilgsniu ir toliau imasi rupšnoti žolę – išalkę išdykėliai juk pieno daug norės.

Vat stebi šį trumpą epizodą ir norisi, kad jis niekada nesibaigtų, norisi, kad šis metas užsitęstų. Bet supranti, kad dar žydinčios rugiagėlės ir naktižiedės nuvys, kad vabzdžiai, sudėję kiaušinius, išmirs, kad paskutinis vieversys ir karkle čirškanti devynbalsė netrukus patrauks pietuosna.

Lyg patvirtindamos mano mintis, dangumi sparnais šaižiai kapodamos orą pralekia pempės. Jos lekia į jau nuskustus laukus, kur kartu su gailiai cypsinčiais sėjikais rankios visokius sliekus ir lauks spalio mėnesio. Kiek toliau būrys keršulių atlekia savo kasvakarinės grūdų porcijos.

Girdi, kaip kaime ant laidų sutūpusios čirškauja kregždės, kaip į smagų būrį susimetę prie senos mokyklos čirpaudami laksto čiurliai. Ir žinai, kad jau labai greit jų nebebus. Juk jau prieš kelias dienas dalis gandrų pasuko į pietus. Nelaukia jie jokių Baltramiejų (iki tada didžioji dalis gandrų jau būna palikusi šalį). Jei tik jaunimas pajėgus skristi ir oras tinkamas – po lietingų orų stoja giedra – jie tuo pasinaudoja ir kyla su šiltomis srovėmis, suka ratus ir traukia ten, kur visada šilta.

Iš minčių pažadina tolimas skardus klyksmas, dar ir dar vienas. Gervės. Didžiulis jų būrys prasklendžia virš galvos ir nusileidžia išguldytam lauke. Pirmi gervių susirinkimai visada tokie neįprastai tylūs. Toks jausmas, kad jos dar kuklinasi pranešinėti žmonėms, kad jau ruduo atėjo.

Tad ir lauke jos tyliai tupinėja, viena kita šokteli, viena kita pasitvarko aprėdus, įsimeta gužin porą grūdų ir vėl tyliai, per daug nerėkaudamos pakyla ir traukia arčiau nakvynės vietos, kuri bus tvenkinio salelėj. Po kelių savaičių jos bus daug balsingesnės ir jų bus kur kas daugiau.

Tada rytais ir vakarais, judėdamos tarp poilsio ir maitinimosi vietų, jos kels didžiausią alasą.
Jei jau kalbam apie balsus, tai labai greit, vos už kelių dienų, prasidės vienas gražiausių gamtos spektaklių – tauriųjų elnių ruja. Dabar jie jau renkasi į savo vietas, žymisi teritoriją, valosi ir blizgina per vasarą užaugintus ragus. Bet dar tylu. Dar luktelkim.

Saulė dingsta, nuspalvindama dangaus plunksnas. Sutemsta. Grojant žiogams, danguje vėl sublyksi vasarą pradingusios žvaigždės, vėl sušvinta paukščių takas ir vėl, kaip ir kasmet, ten, iš kur į mus žiūri Kasiopėja (kiek žemiau po ja), nakties tamsą pradeda skrosti Svifto – Talio kometos paliktos dulkės, kurias mes romantiškai vadinam krintančiomis žvaigždėmis.

Nepražiopsokit Perseidų piko, kuris bus naktį iš rugpjūčio 11 į 12 d. Jis nebus niekuo įspūdingas ir tikrai ne „šimtmečio meteorų lietus“, dieną jo tikrai nesimatys, kaip mėgsta (nusi)rašyti kai kurie portalai. Bet visada smagu vėsią naktį užvertus galvą pavėpsoti į neaprėpiamus visatos tolius.

Gero ir šilto savaitgalio.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite