Gyvenimas

2020.08.08 20:05

„Atsivežta Lietuva“: Lugano ežero pakrantėse – Pažaislio ir Vilniaus bažnyčių siluetai

6 dalis
Dr. Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas2020.08.08 20:05

Kas buvo Lugano pakrančių menininkai? Kas buvo mecenatai, suradę ir atsigabenę juos į LDK? Kur ryškiausiai matyti jų palikimas, kurie kūriniai tobuli? Galų gale, ar galime rasti lietuviškų ženklų, kuriuos šie migrantai menininkai prieš kelis šimtmečius galbūt parsigabeno atgal į Lugano pakrantes? Apie visa tai pasakojame straipsnių cikle „Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pirmą ciklo dalį skaitykite čia.

Antrą ciklo dalį skaitykite čia.

Trečią ciklo dalį skaitykite čia.

Ketvirtą ciklo dalį skaitykite čia.

Penktą ciklo dalį skaitykite čia.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo kraštas, traukęs architektus, tapytojus, skulptorius, mūrininkus ir kitokius specialistus iš Italijos ir gretimų kraštų. Čia jie vykdavo užsidirbti pinigų, kurie buvo naudojami gimtinėje likusioms šeimoms išlaikyti, o kartais investuojami į stambesnius objektus – namus, koplyčias ar net bažnyčias. Pasitaikydavo, kai tam tikros formos ar net kūriniai keliaudavo priešingu maršrutu – iš Lietuvos į itališkos kultūros žemes. Nors atmintis apie ilgaamžę migraciją į LDK yra išblėsusi, ją galima įvairiais būdais užčiuopti, ypač Alpių kalnų papėdėse.

Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje VI d.

Daugiausia LDK žemėse dirbusių italų kilmės menininkų buvo nuo Lugano ežero pakrančių. Materialine prasme tai nebuvo turtingas regionas. Didžioji vyrų dalis nuo viduramžių specializavosi statybų, architektūros ir įvairių meno sričių praktikoje ir versluose. Jiems neužteko apmokamo darbo šiame Alpių papėdės regione, todėl buvo priversti klajoti po Europą ieškodami užsakymų. Iš kartos į kartą perduodama patirtis ir tarpusavio palaikymo praktika už gimtinės ribų leido daug amžių palaikyti aukštą profesionalumo lygį.

Tokia Lugano ežero pakrančių regiono specifika lėmė, kad 16 a. pradžioje pradėjus pirmiesiems šio krašto meistrams keliauti į Lenkiją ir LDK, netrukus paskui juos ir su jų protekcijomis patraukė kiti. 17–18 a. iš nedidelių kaimelių kilę M. Kastelis, I. Afaitatis, Dž. Dž. Fontana ir D. Merlinis tapo Abiejų Tautų Respublikos architektais, t. y. pasiekė aukščiausią įmanomą tokio tipo poziciją Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Tai leido jiems ne tik palaikyti, bet ir skatinti tautiečių atvykimą į tolimą kraštą. Visa ši fenomenali migracija truko apie tris šimtmečius – nuo 16 iki 18 a. ir paliko pėdsaką ne tik Lietuvoje, bet ir gimtajame tų migrantų krašte.

Pirmas dalykas, kuris krinta į akis vertinant šių menininkų palikimą Lietuvoje, yra tai, kad čia jų sukurti pastatai yra daug didesni ir monumentalesni nei tai, ką jie kūrė gimtinėje. Samdomi turtingiausių ir ambicingų LDK didikų, jie turėjo iš esmės nevaržomus materialinius išteklius. Be to, iš jų buvo reikalaujama diegti naujoves. Netgi šiandien iš Šveicarijos ir Italijos pasienio atvykę meno istorijos tyrinėtojai stebisi savo protėvių Lietuvoje sukurtais šedevrais, jų masteliu ir avangardiškumu, nes gimtinėje sukurti dalykai didybe toli gražu neprilygsta Vilniuje, Nesvyžiuje ar Pažaislyje esantiems.

Antras dalykas yra susijęs su tuo, ką šie žmonės sugebėjo parsivežti ir investuoti gimtinėje. Geriausiai tai iliustruojantis pavyzdys yra nedidelio Valsoldos krašto, esančio šiaurinėje Lugano ežero pakrantėje, miestelis Albogazijus.

Stačiame ir labai vaizdingame kalno šlaite, atsiremiančiame į Lugano ežerą, išsidėstęs miestelis sudarytas iš dviejų dalių – viršutinio ir žemutinio. Dauguma siaurų vingiuotų arba vertikaliai kylančių gatvelių skirtos tik pėstiesiems. Iš šio miestelio kilo net keturi Lietuvoje kūrę menininkai: I. Afaitatis, Pjetras ir Karlas Putiniai bei Dž. Merlis. Visi jie susiję su Kauno pakraštyje esančio Pažaislio kamaldulių bažnyčios ir vienuolyno projektavimu bei statybomis. I. Afaitatis kai kurių tyrinėtojų laikomas pirmu ir svarbiausiu bažnyčios ir viso vienuolyno komplekso architektu. Broliai Putiniai buvo architektai ir darbų vykdytojai, o Dž. Merlis – bažnyčios ir vienuolyno patalpų dekoruotojas.

17 a. Afaitačiai miestelyje turėjo didžiausius namus: kitaip nei įprasta kitur, tuose kraštuose architektai, skulptoriai ir tapytojai buvo tarp turtingiausių žmonių. Izidoras įvairiapusiškai prisidėjo prie Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčios perstatymo. Be to, Afaitačiai rekonstravo dar vieną – Šv. Ambrozijaus bažnyčią, irgi savo lėšomis. Šventajam Antanui Paduviečiui dedikuotoje Afaitačių giminės koplyčioje matyti angeliukas, padabintas gintaro apyrankėmis ir vėriniu, kurie, kaip manoma, 17 a. antroje pusėje buvo atvežti iš Lenkijos ir Lietuvos.

Vaiko galvą puošia ir sidabrinė karūna, sukurta pagal Abiejų Tautų Respublikos manierą. Tai vienas ryškiausių Baltijos pajūrio – Lietuvos – atgarsių, esančių Lugano ežero pakrantėse.

Putiniai nebuvo tokie įžymūs ir įtakingi kaip Afaitačiai, tačiau daug šimtmečių buvo žinomi kaip mūrytojai, meistrai ir architektai. Šiandien Putinių giminės atstovai vis dar gyvena tame pačiame Albogazijaus miestelyje ir užsiima statybomis.

Tiesa, niekas iš jų nebeatmena garsaus protėvio, dirbusio Pažaislyje. Brolių Putinių likimai susiklostė skirtingai. Manoma, kad Karlas (g. 1644) daugiau užsiėmė organizaciniais statybų priežiūros darbais. Buvo vedęs žmoną iš LDK, tačiau labai anksti, 1682 m., mirė ir buvo palaidotas Pažaislyje. Jo brolis Pjetras, sėkmingai baigęs darbus Lietuvoje, grįžo į tėvynę ir ten praleido paskutinį gyvenimo dešimtmetį.

Paprašytas kaimyninio miestelio Dazijaus gyventojų, Pjetras Putinis suprojektavo parapinės bažnyčios bokštą. Jo formose atkartojo Pažaislio bažnyčios bokšto koncepciją. Kai kurios šių dviejų bažnyčių bokštų detalės skiriasi, nes Dazijuje architektas turėjo pritaikyti bokštą prie jau pastatytos bažnyčios fasado formų.

Tačiau tai vienas iš tų atvejų, kai lietuviškos formos pervežtos į Lugano ežero pakrantes. Įdomu, kad buvo numatyta pastatyti du bokštus, tačiau skurdžiai kalnų viršūnėje esančiai parapijai pritrūko pinigų. Tai būtų buvusi vienintelė dvibokštė bažnyčia visame Lugano ežero regione!

Net vėlesniais laikais, iki pat dabar, nėra pastatytos nė vienos bažnyčios su dviem bokštais. Palyginimui: Lietuvoje tuo pat laikotarpiu dauguma bažnyčių buvo statomos daug didesnės ir dažnai būtent su dviem bokštais. Vien šitas faktas iliustruoja tam tikrus prioritetus, o svarbiausia – ekonominį skirtumą tarp abiejų kraštų.

Dž. Merlis sukūrė baltas stiuko skulptūras Pažaislio skliautuose. Jo vardas įrašytas vienoje jų, esančioje virš altoriaus, – Ioan Merli ir data 1676. Šis skulptorius buvo žinomas šiaurės Italijoje, jo kūrinių likę Vičencoje ir Trente. Lietuvoje ir Italijoje sukauptus turtus giminaičiams paliko su sąlyga – turėjo sukurti jam altorių iš marmuro ir stiuko miestelio Šv. Ambrozijaus bažnyčioje. Šis altorius išliko iki mūsų dienų kaip dar vienas Pažaislio ir Lugano ežero bendravimo liudijimas.

Lietuvos įtaka jaučiama ne tik šiandieninėje Italijoje esančiame Albogazijaus miestelyje, bet ir šveicariškoje Lugano ežero pakrančių dalyje. Lugano Šv. Lorenco katedros varpinė matoma beveik iš visų miesto vietų ir yra tapusi vienu iš miesto simbolių.

Nuo viduramžių stovėjusią varpinę 1633–1640 m. perstatė K. Tenkala. Buvo iškalti šeši langai ir uždėtas bokštelis. Tai buvo vienas žymiausių ne tik LDK, bet ir visos Vidurio Rytų Europos architektų. Globojamas tautiečių, karjerą pradėjo Romoje. Iš ten buvo pakviestas į Vilnių ir jame praleido apie du dešimtmečius. Karjerą baigė Varšuvoje, kur dirbo prie įvairių Lenkijos ir Lietuvos valdovo projektų.

Gimtajame Bisonės miestelyje K. Tenkalai yra priskiriama 17 a. ketvirtajame dešimtmetyje pastatyta nedidukė Šv. Roko bažnytėlė, kurios fasado detalės turi panašumų su beveik tuo pat metu to paties architekto projektuota Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje, netoli Aušros vartų.

Nereikia stebėtis, kad šis architektas vienu metu statė ir Vilniuje, ir Bisonėje. Panašiai kaip ir kiti kraštiečiai, jis dažnai grįždavo namo. Mėnesį ar du trukdavusi kelionė iš Lietuvos į Tičiną turėdavo būti pilna pavojų ir nuotykių. Italų rašytojas Luciano Patetta 1995 m. parašė romaną „Gli angeli e l`architetto“, iš dalies paremtą K. Tenkalos gyvenimo faktais.

Bisonėje yra keli namai, priklausę Tenkalų giminei. 17–18 a. šie menininkai dirbo įvairiuose Centrinės Europos miestuose ir gaudavo nemažas pinigų sumas. Pavyzdžiui, Kostantės brolis Džovanis Džakomas 17 a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo žymių Austrijos giminių Dietrichsteinų ir Liechtensteinų architektas, dirbęs prie jų projektų Moravijoje ir Austrijoje. Be to, jis minimas ir Lietuvoje, nuolat talkindavęs broliui. Bent iš dalies Tenkalų namų statybos gimtinėje buvo finansuojamos ir iš Lietuvoje uždirbtų pinigų. Viename iš jų, esančiame priešais Šv. Roko bažnytėlę, ilgą laiką buvo šios giminės muziejus.

Lugano ežero pakrantėse yra keletas specialiai Lenkijoje ir Lietuvoje dirbusiems architektams atminti sukurtų lentų. Pati seniausia skirta M. Kasteliui nedideliame Melidės miestelyje. Tuo metu, kai jis buvo Lenkijos ir Lietuvos valdovo architektas, Vilniuje vyko Šv. Kazimiero koplyčios statybos. M. Kastelis, panašiai kaip ir daugelis jo tėvynainių, nors dirbo užsienyje, dažnai grįždavo namo. 1626 m. gimtajame miestelyje jis pastatė koplytėlę (Via Carona gatvėje), išdabintą freskomis. Prikabintoje memorialinėje lentoje teigiama, kad 1568 m. jam kartu su trimis draugais šioje vietoje pasirodęs Nukryžiuotasis. Toje pat lentoje rašoma, kad M. Kastelis buvo „Lenkijos karaliaus architektas“. Nors daugybė išeivių iš Tičino dirbo būtent Lietuvoje, šis kraštas pradanginamas Lenkijoje ir labai retai atsimenamas.

Graži išimtis, kai prisimenama ne tik Lenkija, yra Kastelo Valsoldos miestelyje. Iš čia kilo architektas Paolas Fontana (1696–1765), kurio karjera, gyvenimas ir likimas būdingas daugeliui to krašto atstovų, migravusių į šiaurę, todėl vertas aptarti detaliau. Į Lenkiją ir Lietuvą jis pateko tradiciniu Tičino menininkams būdu – jį pakvietė iš Mendrizijaus kilęs giminaitis Džuzepė Džakomas Fontana (1676–1739). Pastarasis buvo įtakingas karaliaus dvaro Varšuvoje architektas. Paolas 1723 m. išvyko iš Valsoldos į Lenkiją. 1726 m. įsidarbino pas Povilą Sangušką (1680–1750), LDK maršalką. Daugiausia projektavo Lenkijoje. LDK teritorijoje dirbo vos prie kelių objektų įvairioms LDK didikų giminėms: Sapiegoms, Pociejams ir kt., taip prisidurdamas prie pagrindinės veiklos P. Sanguškos dvare. 1730 m. italų architektas vedė kilmingą vietinę moterį Marijaną Sufčynską ir su ja susilaukė 4 atžalų. Du iš jų – Džovanis, tapęs kunigu, ir Džuzepė – grįžo į tėvo gimtąjį Kastelo ir valdė didelį tėvo sukauptą turtą. 1749 m. architektas vedė Varšuvos aristokratę Teresą Romaironi, kilusią iš Genujos, ir su ja pasitraukė dirbti į Iziaslavę (dab. Ukraina). Gyvendamas ATR Paolas labai daug rašė namiškiams – motinai, seserims ir svainiams. Grįždavo tėvynėn retai ir trumpam, daugiausia tam, kad sutvarkytų visus finansinius reikalus. Paolas visada ilgėjosi gimtojo krašto ir troško grįžti, tačiau nuolatiniai nesibaigiantys darbai to neleido.

2015 m. ant P. Fontanos gimtojo namo Šv. Martyno gatvelėje Kastelo Valsoldoje prikalta atminimo lenta.

Rašoma, kad šiame name 1696 m. spalio 28 d. gimė Paolas Antonijus Fontana, garsus Lenkijos ir Lietuvos Respublikos architektas; mirė 1765 m. Iziaslavėje, Ukrainoje. Lenta prikalta Valsoldos bendruomenės 250-osioms jo mirties metinėms atminti. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai šalia Lenkijos nurodoma, kad Lugano ežero pakrantės menininkas dirbo ir Lietuvoje.

Lugano ežero pakrantėse yra dar kitokio tipo Lietuvos žymenų. Ne tik italai eksportavo savo kūrybą į Lietuvą, bet ir Lietuva kažką galėjo vertingo duoti tai kultūrai. Žymiausia centrinio Lugano miesto parko (Parco civico) skulptūra yra „Mirštantis Sokratas“. Jos autorius Markas Antokolskis (1843–1902) gimė Vilniuje ir būtent čia jaunystėje mokėsi skulptūros.

Nors daug laiko praleido studijuodamas ir dirbdamas Europoje, dažnai sugrįždavo į Vilnių. Prie jo namo Didžioji g. 25 yra memorialinė lenta, be to, jo vardu pavadinta viena Vilniaus senamiesčio gatvių. 1878 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje M. Antokolskis už „Mirštančio Sokrato“ skulptūrą gavo aukso medalį. Vėliau jis padarė keletą jos kopijų, kurių vieną įsigijo iš Tičino kilusių Italijos pramonininkų Marainių šeima ir pastatė savo viloje di Massagno. Vienas iš giminės palikuonių 1917 m. padovanojo šią skulptūros kopiją Lugano miestui. Po ilgametės restauracijos 2016 m. skulptūra atsirado Lugano miesto meno kūrinių saugykloje, o krantinėje buvo pastatyta jos kopija, kurią matome ir šiandien. Skulptūros originalas saugomas Sankt Peterburgo valstybiniame muziejuje.

Tai yra paskutinis ciklo apie italų pėdsakus LDK straipsnis.

Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Taip pat skaitykite