Gyvenimas

2020.07.31 17:00

Marius Čepulis. Apie vienadienius princus ir princeses

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.07.31 17:00

Baigiasi rami šilta diena. Beveik pilnas mėnulis, įjungęs trumpąsias šviesas, nekantriai laukia, kol Saulė dings už horizonto ir jis galės visus akinti savo naujais ksenonais. Virš upės ramu, tik viena kita aukšlė sudrumsčia paviršių, dar koks uodelis praskrenda, vis matuodamas pilveliu, ar nešalta, kol jo nenutveria vikresnė žuvis ar didžiaakis laumžirgis.

Pakrantėje ant augalų, kur srovė ne tokia stipri, iš vandens išnyra keista plokščia lerva su iš pilvelio kyšančiais trimis uodegos siūlais. Šalia jos kita, dar viena, dar ir dar. Nesuskaičiuojama jų galybė it nesibaigianti armija palieka upę, lipa augalais, akmenimis, šakomis, viena ant kitos, ir, čia pat nusimetusios šlapius apdarus, pavirsta gracingomis skraidančiomis būtybėmis – lyg pasakų pabaisos princais ar pelenės princesėmis.

Dar kelios minutės ir sparnuotos princesės bei princai, dar kartą pakeitę savo rūbą į skaidresnį, šoka aukštyn. Suvirpa oras nuo milijardų sparnelių plazdenimo. Užverda vanduo nuo spektaklio pasižiūrėti suplaukusių žuvų. O koks spektaklis be užkandžių? Tik šiuo atveju gali užkandžiauti pačiais artistais – ir tais, kurie vis dar kabarojasi, norėdami greičiau išsiristi, ir tais, kuriems pirmas skrydis nepavyko.

Kunkuliuoja oras, kunkuliuoja vanduo. Skrajūnų princai pradeda šokius, kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn. Laukia, kol princesės prie jų prisijungs. O tada be jokių preliudijų, be jokių „jūsų malonybe, ar galėčiau“ – grupinė orgija ore.

Vos patekusi į patinų būrį dama tuoj pat būna sugriebta ir apvaisinta, nė labas nespėjusi pasakyti. Tada ji arba viena, arba su ją ilgomis kojomis meiliai apsikabinusiu princu iškart leidžiasi žemyn ir deda vandenin kiaušinius. Šimtus, tūkstančius kiaušinių.

Vos įmerkus gležną pilvelį, ją kartu su visu partneriu nustveria stiprūs žuvies žabtai. Nepasisekė. Bet šalia kiaušinius deda milijonai kitų. Kiaušiniai it dulkės grimzta dugnan, jei tik pakeliui neatsiduria plėšrūnų skrandžiuose.

Spiečiai vabzdžių ritasi, neriasi, šoka, poruojasi, deda kiaušinius ir čia pat miršta, o jų lavonai tuoj pat būna suryti arba nunešti pasroviui, kur irgi veltui nepražus. Spektaklio su užkandžiais iš žolių tankumyno išlenda pasižiūrėti ir aštuonkojai aštuonakiai žiūrovai. Tokios progos jie negali praleisti. Nors jų tinklai tiesiog plyšta nuo vabzdžių masės, bet ir vienos riebios princesės užteks ilgam.

Varlės ir rupūžės neturi vilčių išleisti savo sūnų už Coliukių, tad be gailesčio šaudo liežuviais ir kemšasi gerkles maistingais šokėjų pilveliais.

Kas tie šokantys princai ir princesės? Lašalai. Vieni iš seniausių mūsų skraidančių vabzdžių. Kaip skraidė prieš porą šimtų milijonų metų, taip ir dabar kartą metuose surengia spektaklį ir vaišes visiems upių bei ežerų gyventojams. Tiesa, jų yra daug rūšių, kurios gyvena skirtinguose vandenyse, ir tokius spektaklius rengia ne visos rūšys.

Lašalų tikrasis gyvenimas vyksta po vandeniu, kur išsiritusios lervutės minta dumbliais ar detritu (būna ir plėšrūnių). Kvėpuoja jos žiaunomis, kurios išsidėsčiusios pilvelio šonuose. O atskirti jas lengva pagal tris siūlines pilvelio išaugas. Vandeny jos gyvena nuo 1 iki 3 metų.

Suaugusios jos lipa lauk ir išsineria. Bet nors virsta į sparnuotą vabzdį, tai dar nėra subrendęs suaugėlis. Tai tarpinė stadija, kurios neturi jokie kiti vabzdžiai ir kuri gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Tada paskutinis nėrimasis ir vabzdžiai pakyla poravimosi šokiui.

Kai kurios rūšys nelaukia suaugėlio stadijos ir jau tuo metu gali apvaisinti pateles. Dauguma lašalų suaugėlio stadijoje gyvena labai trumpai, nuo kelių minučių iki kelių valandų.

Trumpiausiai gyvenanti rūšis pasidžiaugia mums įprastu pasauliu vos penkias minutes. Ne veltui ir mes jas vadinam vienadienėmis. Žinoma, yra rūšių, kurios gyvena ir kelias savaites. Suaugėlių paskirtis – tik pratęsti giminę. Na, kaip ir visų kitų gyvių, kurie nori išlikti šiame pasaulyje (taip, mūsų irgi). Tik lašalų atveju jiems ir maitintis nereikia, nes nė neturi kuo, o ir šiaip, užtektinai prisirijo gyvendami povandeninį gyvenimą.

Kaip milijonai lašalų nepaskelbę feisbuke „event'o“ sugeba vienu metu išlįsti iš vandens vestuviniam šokiui? Neaišku. Kodėl jie tai daro vienu metu ir temstant? Nes tada mažiau plėšrūnų ore, o ir dideli spiečiai padidina išgyvenimo (iki kol padės kiaušinius) tikimybę.

Gal dėl lašalų panašumo į drugelius ir kilo tas mitas, kad drugeliai gyvena labai trumpai. Drugeliai gyvena kelis mėnesius ar net beveik metus. Ir dar nereikia painioti lašalų su mašalais. Mašalai – įkyrios mažos musytės, kurių lervutės irgi vystosi srauniose upėse, o suaugėliai, skirtingai nuo lašalų, minta žinduolių krauju.

Kodėl šiandien apie tai rašau? Todėl, kad kasmetinis lašalų ritimosi spektaklis (žvejai jį lakiu vadina) paprastai vyksta liepos antroje pusėje – rugpjūtį. Vilniuje jis jau prasidėjo (tikiuos, dar nesibaigė). Jo metu sutemus ant tiltų virš Neries (ir kitų didesnių Lietuvos upių) po šviestuvais pakimba didžiuliai spiečiai šių vabzdžių.

Tikrai įspūdingas reginys. O ir tiltų turėklai tuo metu atgyja, nes, rodos, visi apylinkių vorai ten irgi susirenka pasimėgauti reginiu ir riebia lašaliena.

Išaušus rodos nieko net nebuvo. Tik voratinkliuose lieka kyboti lašalų sparneliai, o baltus lašalų kūnus it sniega išpusto vėjas, bei surenka prabudę paukščiai. Ir tai kartosis kasmet, kaip jau kartojasi pora šimtų milijonų metų.

Tad jei gausit progą, nepražiopsokit šio įvykio. Gražios paskutinės vasaros dienos.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite